Kuriant NATO parterystę su Didžiaisiais Vidurio Rytais

Prieš dešimt metų NATO pradėjo įgyvendintidvi novatoriškas programas - Vidurio ir Rytų Europos šalims skirtąPartnerystės taikos labui programą bei Viduržemio jūros dialogą sušalimis iš platesnio Viduržemio jūros regiono. Dabar abi programasteko pertvarkyti, atsižvelgiant į pokyčius euroatlantinio saugumosistemoje, pavyzdžiui, NATO plėtrą, taip pat ir į naująsiasgrėsmes, su kuriomis šiandien susiduria Aljansas. Siekiantpertvarkyti Viduržemio jūros dialogą ir galbūt jį išplėstiįtraukiant daugiau Vidurio Rytų šalių, daug ko galima pasimokyti išPartnerystės taikos labui patirties.

Priešingai nei Partnerystė taikos labui,Viduržemio jūros dialogas nėra toks sėkmingas. Jis nesuvaidinojokio reikšmingo vaidmens nei stabilizuojant padėtį regione, neiskatinant Dialoge dalyvaujančių šalių vystymąsi. Tam yra keletaspriežasčių. Tarp jų reikia paminėti: nepakankamas laiko, žmonių irlėšų investicijas; tai, kad daugelis regiono šalių žiūri į NATO sudideliu nepasitikėjimu ir nieko apie ją nežino; stoka dialogo irbendradarbiavimo priemonių, kuriomis pagrįsta NATO ir Partnerystėstaikos labui sėkmė; nesugebėjimas atsieti platesnių regiono saugumoproblemų nuo Izraelio ir Palestinos konflikto.

Jei prieš dešimtmetį pagrindinis NATOrūpestis buvo stabilizuoti ir pertvarkyti Vidurio ir Rytų Europą,šiandien dėmesys skiriamas toms problemoms, kurios kyla iš„Didžiųjų Vidurio Rytų“ šalių arba keliauja per jas. Kad galėtųspręsti savo narėms rūpimas saugumo problemas, per ateinančiusmėnesius ir metus NATO turės pagrindinį dėmesį nukreipti iš Vidurioir Rytų Europos į tą regioną, ir atitinkamai turės plėtotisViduržemio jūros dialogas.

Jei tarptautinė bendruomenė skirs pakankamaiišteklių padėčiai Afganistane stabilizuoti, tai NATO vaidmuoTarptautinėse saugumo paramos pajėgose galėtų būti tas modelis,kurį galima būtų pritaikyti Irake ir netgi, laikui bėgant, padedantišspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą. Izraelio dilema yra ta,kad kuo labiau stiprėja jo karinė galia, tuo mažiau saugūs jaučiasiIzraelio gyventojai. Reikalingas „doras tarpininkas“, kuriuopasitikėtų abi šalys ir kuris galėtų padėti susitarti dėl sudėtingosaugumo paketo, o paskui ir jį įgyvendinti. Jungtinės AmerikosValstijos, kaip ir Europa, to padaryti negali, nes nėra laikomosnešališkomis. Kad ir kaip šiuo metu tai gali pasirodyti nerealu,vienintelė institucija, kuri per artimiausius kelerius metus galiimtis šios problemos, greičiausiai ir yra NATO.

Nėra abejonės, kad tokios įvykių plėtrosgalimybė priklauso vien nuo „jeigu“, be to, tie „jeigu“ dar irlabai dideli. Bet, pažiūrėjus į praėjusius penkerius metus, jaunekalbant apie 15 metų, matyti, kad NATO evoliucija toli pralenkėto meto prognozes. Pasaulio įvykių tempas spartėja, ir NATO,nepaisant jos trūkumų, yra tokia tarptautinė institucija, kuriįrodė esanti lanksčiausia ir geriausiai gebanti keistis pagalnaujos saugumo aplinkos reikalavimus. Taip turbūt bus ir ateityje,o NATO evoliucija tikriausiai pateiks dar daugiausiurprizų.

Aljansui tolstant nuo to pasyvios gynybosorganizacijos vaidmens, kuris jam teko šaltojo karo metu, irtampant iniciatyvia saugumo organizacija, kaip to reikalauja šiųdienų „karštoji taika“, sąjungininkams darosi vis aiškiau, kad savosaugumą jie gali užtikrinti tiktai bendromis pastangomis. Reikia,kad kuo greičiau išnyktų takoskyra tarp „sąjungininkų“ ir„partnerių“. Sąjungininkai gali užtikrinti savo saugumą tiktaiglaudžiai bendradarbiaudami su partneriais iš Vidurio ir RytųEuropos bei iš Didžiųjų Vidurio Rytų, taip pat tarpusavyje. Kaiptik ši tendencija, labiau nei bet kas kitas šiandien, ir yra NATOevoliucijos varomoji jėga bei pagrindinis stimulas padarytipartnerystės programas dalykiškesnes ir geriau integruotas įpagrindinę Aljanso veiklą.

Jei siekiant susidoroti su naujomis grėsmėmissaugumui yra būtina pertvarkyti NATO partnerystės mechanizmus, taivisiškai logiška, kad ši kaita remtųsi tais aspektais, kuriais buvopagrįsta NATO sėkmė. Mėgstantys pajuokauti kartais sako, kadsantrumpa NATO reiškia “No Action, Talk Only” (Vienkalbos, jokių veiksmų). Tačiau kaip tiktai šis Aljanso sugebėjimassukurti forumą dialogui, kurio dalyviai gali diskusijomis išspręstisavo problemas, kad nereikėtų jų aiškintis kumščiais, ir yra josėkmės pagrindas. Kaip tik tuo ir buvo Partnerystė taikos labui įNATO klubą norinčioms stoti tautoms, ir to iki šiol nepavykopadaryti Viduržemio jūros dialogui, nepaisant jo pavadinimo.Išplėtoti šiuos mechanizmus, atsižvelgiant į dabar Vidurio ir RytųEuropoje bei Didžiuosiuose Vidurio Rytuose iškylančių situacijųįvairovę, yra tas esminis iššūkis ir Partnerystei taikos labui, irViduržemio jūros dialogui.

NATO mechanizmai, ir oficialūs, irneoficialūs, kuriais kuriama bendra gynybos ir saugumo kultūra, netiktai sudaro jos tradicinį raison d’être - teiktikolektyvinę gynybą, bet ir eksportuoti į Vidurio ir Rytų Europą,jie įrodė esą galintys daryti veiksmingą įtaką ir visamdemokratizacijos procesui. Dabar yra aišku, kad demokratinėginkluotųjų ir saugumo pajėgų kontrolė, civilių ir kariškiųsantykiai bei gynybos reforma yra daug svarbesni šaliesdemokratinės ir ekonominės pertvarkos elementai, nei buvo manoma išpradžių. Šie klausimai dar spręstini daugelyje Rytų Europos irBalkanų šalių, tačiau šiandien jie taip pat rūpi ir daugeliuiDidžiųjų Vidurio Rytų šalių. Plėtoti šiuos mechanizmus irpritaikyti juos kitose žemės rutulio vietose taps esminiu naujosiosNATO partnerystės sistemos elementu.

Sąjungininkai gali užtikrinti savo saugumątiktai glaudžiai bendradarbiaudami su partneriais iš Vidurio irRytų Europos bei iš Didžiųjų Vidurio Rytų, taip pat irtarpusavyje.

Norėdama sukurti saugumo partnerystėssistemą platesniame Viduržemio jūros regione ir DidžiuosiuoseVidurio Rytuose, NATO turi dabar įgyti didesnę šios pasaulio daliespatirtį bei sustiprinti institucinius dalyvavimo mechanizmus. Kaip1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje NATO reikėjo sukauptididesnę institucinę patirtį apie Sovietų Sąjungą, o vėliau apie josvalstybes įpėdines, taip ir šiandien Aljansui tenka daryti tą patįkalbant apie Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalis.Partnerystė taikos labui gali būti pavyzdys, kokia sistema turiremtis dalyvavimu, pirmiausia todėl, kad tai buvo ypač lankstusmechanizmas. Atitinkamose programose Viduržemio jūros regionui irDidiesiems Vidurio Rytams turi būti atsižvelgta į tam tikrusspecifinius regiono bruožus, kurių vieni yra tokie patys, kaip buvoVidurio ir Rytų Europoje 1990-ųjų pradžioje, o kiti – visiškaiskirtingi.

Pavyzdžiui, regiono gyventojai, netgi kaikurios vyriausybės, visiškai nieko nežino apie tikrąjį NATO pobūdį,todėl yra reikalinga ilgalaikė plati informacijos ir komunikacijųprograma. Tam reikia, kad aktyviai įsitrauktų ne tiktai valstybinėsįstaigos, bet ir visuomeninės organizacijos, kaip prieš dešimtmetįar daugiau įvyko Vidurio ir Rytų Europoje. Tačiau jei Vidurio irRytų Europa į Partnerystę taikos labui žiūrėjo pirmiausia kaip įpriemonę gauti informacijos ir dėmesio iš NATO bei pasiekti, kadNATO panaudotų savo įtaką Vidurio ir Rytų Europoje, Šiaurės Afrikosir Didžiųjų Vidurio Rytų šalys visų pirma nori būti išgirstos beiturėti įtakos Aljansui priimant sprendimus. Tai yra gerai, nes mesturime pirma išklausyti ir suprasti, o tik tada galėsime atsakytiir formuoti politiką. Mūsų įtaka regione tiesiogiai priklausys nuomūsų pasirengimo išklausyti ir išgirsti.

Kalbant apie visą regioną, pilietinėvisuomenė čia yra mažiau išsivysčiusi nei didžiojoje Europosdalyje, panašiai buvo Vidurio ir Rytų Europoje prieš 15 metų. Todėlsvarbu, kad įsitrauktų visuomeninės organizacijos ir universitetai,kurie gali būti priemonė NATO idėjoms skleisti bei prisidėti priedemokratijos plėtros. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Alžyrui,yra aktuali konkreti reikmė įgyti patirties civilių ir kariškiųnaujų santykių įtvirtinimo bei demokratinės ginkluotųjų pajėgųkontrolės srityje.

Nuo pat pradžių daugelis Vidurio ir RytųEuropos šalių norėjo stoti į NATO ir Partnerystė taikos labui buvopriemonė šiam tikslui pasiekti, tačiau apie Šiaurės Afrikos irDidžiųjų Vidurio Rytų šalis to pasakyti negalima. Jei šių šaliųviešoji nuomonė į naująją iniciatyvą žiūrės kaip į karinės sąjungosatgaivinimą ir į Vakarų spaudimo ar kontrolės įrankį arba, visųblogiausia, kaip į priemonę suteikti Izraeliui perspektyvą taptiNATO nare, tada jokios pažangos nebus pasiekta.

Dėl šios priežasties naujajame Viduržemiojūros dialogą pakeičiančiame mechanizme neturi būti jokiųpasirašytinų oficialių dokumentų, ypač jei juose būtų išvardytiprincipai ir vertybės, kurių visiems reikėtų laikytis. Pirmajameetape nieko daugiau nereikia, tiktai tam tikrų forumų reguliariampolitiniam ir kariniam saugumo dialogui. Jį papildytų daugybėįvairaus lygio bendrų pasiūlymų, paremtų PTL praktikoje patvirtintusavidiferenciacijos principu. Šie pasiūlymai ir kvietimai turiakivaizdžiai papildyti Europos Sąjungos priemones, o ne su jomiskonkuruoti, taip pat atspindėti pačių šalių norus ir reikmes. Jeiatrodys, kad tai pasiūlymai „iš viršaus į apačią“, jie bus tiesiogmandagiai ignoruojami.

Kartu su informacijos ir diplomatiniodalyvavimo programa vis plačiau yra taikomos karinės pasitikėjimoskatinimo priemonės. Plėtojant daugiašalius saitus, abipusės naudosgali turėti abiejų grupių dvišaliai santykiai: NATO narių irVidurio ir Rytų Europos partnerių su Viduržemio jūros regiono irDidžiųjų Vidurio Rytų šalimis. Tačiau šios srities patirtis moko,kad Aljansas turi jautriau žiūrėti į regionui rūpimas problemas.Viduržemio jūros regione veikiančios NATO pajėgų grupuotės, kurios,aišku, buvo suformuotos turint galvoje kitas problemas, ŠiaurėsAfrikos šalims gali pasirodyti grėsmingos.

Be karinių ir saugumopasitikėjimo skatinimo priemonių, kurios Viduržemio jūros regioneir Didžiųjų Vidurio Rytų šalyse duos ne mažesnę naudą nei Vidurioir Rytų Europos valstybėse, dar didesniu mastu gali būti taikomasoficialus keitimasis informacija. Naujas partnerystės irbendradarbiavimo procesas turėtų tapti ryšių centru, kur kiekvienasgalėtų sužinoti apie tai, kas vyksta regione. Veiksmingiausiaiturbūt galima būtų tai padaryti panaudojant elektroninę sistemą.Nėra geresnės priemonės, kaip reguliarūs susitikimai pasikalbėti,tačiau nekelia abejonių ir tai, kad kuo plačiau panaudojant vaizdokonferenciją, galima intensyviau bendrauti be dideliųsąnaudų.

Kadangi daugelyje ŠiaurėsAfrikos ir Vidurio Rytų šalių „minkšto“ saugumo problemos nėratokios jautrios kaip „kieti“ kariniai klausimai, kaip tik šiosproblemos ir galėtų būtų tos mažiausiai skausmingos sritys, įkurias iš pradžių galėtų įsitraukti NATO. Pralaužti leduiidealiausiai tiktų NATO mokslo programa. Panaudodama šią programąbei kitas viešosios diplomatijos priemones, NATO gali puikiaiskatinti susidomėjimą ir diskusijas regione apie naujas, bendramsaugumui grėsmę keliančias problemas. Dalyvaudami mokslo irinformacijos programose, NATO pareigūnai galės dažniau lankytisregione ir taip plėsti savo pačių patirtį. Kaip buvo Vidurio irRytų Europoje 1990-ųjų pradžioje, galime ir čia tikėtis, kad NATOiniciatyvos šiose programose paskatins šalių sąjungininkiųakademines įstaigas užmegzti dvišalius ryšius. Tokie ryšiai padėsgreitai suformuoti regione taip reikalingas analitikų ir ekspertųgrupes ir su jomis plėtoti bendradarbiavimo programas. Dabartinėmissąlygomis valstybių sąjungininkių visuomeninės organizacijos iruniversitetai gerai suvokia, kad būtina atkreipti dėmesį į šįpasaulio kraštą, kuris iki šiol gal ir buvo pamirštamas. Palygintikukli NATO iniciatyva čia gali sukelti geranorio Vakarų įsitraukimopotvynį, kaip tai įvyko Vidurio ir Rytų Europoje.

Svarbi tokio dėmesio apraiška,kuri, beje, dažnai nesulaukia deramo įvertinimo, yra veikla, kuriąsu savo regioniniais partneriais gali plėtoti NATO Parlamentinėasamblėja (NPA). Nors NPA veikia atskirai nuo NATO, jos programospadeda remti Aljanso tikslus bei papildo diplomatinę ir karinęveiklą. Neretai NPA gali imtis to, kur sunku įžengti NATObiurokratams – parlamentarams dažnai yra lengviau susikalbėti neivyriausybėms. Puikus pavyzdys yra šiuo metu Kaukaze vykstantis,nepaisant regione esančios įtampos, parlamentinis dialogas. Panašusdialogas galėtų padėti pagerinti santykius tarp tam tikrų ŠiaurėsAfrikos šalių.

Kad viskas būtų padaryta tinkamai

Svarbiausia partnerystės irbendradarbiavimo šiame regione sėkmės prielaida yra įstengtioficialiai ar neoficialiai padalyti regioną ir dirbtisubregioninėse grupėse. Visų pirma iš NATO santykių su ŠiaurėsAfrikos šalimis srities turi būti išskirtas Izraelio ir Palestinosklausimas. Daugelio šio regiono valstybių santykiai su savokaimynais taip pat yra gana įtempti. Dėl šios priežastiesbendradarbiavimas su NATO greičiausiai vystysis pirmiausia dvišaliųsantykių pagrindu, o tiktai po to - per subregioninį bendrąforumą.

Kita prielaida yra ta, kadsaugumo problemos, įskaitant pagrindinę iš jų - terorizmą, dabarkelia rūpestį ir kitoms šalims, esančioms kur kas toliau nuodabartinės Partnerystės taikos labui ar Dialogo narių erdvės,įskaitant Pakistaną ir Indoneziją. Naujieji mechanizmai turėtųsuteikti galimybę nors iš dalies įsijungti į dialogą ir kitoms,panašias problemas sprendžiančioms šalims. Juk ir NATO vaidmuoAfganistane reikalauja politinių kontaktų su toliau esančiomisšalimis. Mažiausiai skausmingai ir greičiausiai tai būtų galimapadaryti, pavyzdžiui, atveriant NATO mokslinių seminarų durisdalyviams iš šių šalių. Šiuo metu tiktai PTL ir Dialogo valstybiųgyventojai gali būti kviečiami dalyvauti tokioje veikloje.

Vienoje srityje yra ypač svarbuderamai pasimokyti iš Partnerystės taikos labui plėtojimopatirties. Pradžioje PTL buvo pasiūlyta Vidurio ir Rytų Europos irbuvusios Sovietų Sąjungos šalims be jokių išlygų. Vėliau tokiomsšalims kaip Serbija ir Juodkalnija, kurios siekė įsijungti įPartnerystę taikos labui, kad tokiu keliu galėtų sugrįžti į Vakarųbendruomenę, imta kelti demokratizacijos ir gero valdymo sąlygą.Nors tokio sprendimo vertę ir galima ginčyti, viena yra aišku:naujojoje partnerystės ir bendradarbiavimo su Šiaurės Afrika irDidžiaisiais Vidurio Rytais programoje tokios sąlygos jokiu būduneturi būti. To regiono šalys pasirinks skirtingus demokratizacijosir modernizacijos kelius ir žengs jais nevienodu greičiu. Jomsnebus priimtina niekas, kas gali atrodyti globėjiška ar kaipimperialistinės kultūros apraiška. Šiandien Europos ir ŠiaurėsAmerikos kultūrų bei Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytųkultūrų skirtumai yra didesni nei buvo tarp Rytų ir Vakarų šaltojokaro pabaigoje. Pastangos sumažinti tuos skirtumus bus tiktai tadaveiksmingos, jei bendradarbiauti bus siūloma atsargiai irjautriai.

Nors terorizmas Vidurio Rytamskelia tokią pačią grėsmę kaip ir Europos ar Šiaurės Amerikos šalimsir bendradarbiavimas šioje srityje yra ypač svarbus, šių šaliųatstovams nusibodo dalyvauti susitikimuose, kur visi pokalbiaipradedami sutapatinant arabų pasaulį su terorizmo grėsme. Tokiųdiskusijų rezultatai bus kur kas geresni, jei imsime laikytisnuosaikesnio požiūrio.

Nėra jokios abejonės, kad didžiausiąpoveikį turėjęs Partnerystės taikos labui aspektas buvo oficialiųatstovybių įsteigimas NATO būstinėje. Tai, kad PTL šalių atstovaigalėjo turėti čia savo biurus ir tos šalys buvo skatinamos atsiųstistiprų civilių ir kariškių kontingentą tarnauti NATO būstinėje,buvo tas pokyčių pagreitis, tuoj pat padaręs didžiulį poveikį šiagalimybe pasinaudojusioms šalims. Kaip tiktai tokia priemonė visųpirma ir padės užmegzti realų dialogą ir bendradarbiavimą suViduržemio jūros regiono ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalimis.

Įsteigus tokią atstovybę, visagausi ir įvairi veikla vykdant Partnerystės taikos labui programągali būti plėtojama ir šiuose regionuose. Išugdyti tokiąnacionalinių atstovų komandą, kurią sudarytų suprantantys, kas yraNATO ir galintys pradėti perteikti šį supratimą savo šalyje, yrapati veiksmingiausia dalyvavimo forma, kuriai niekas negaliprilygti. Iš karto tampa prieinamos visos programos, kuriomisnaudojasi PTL šalys. Veiksmingiau naudojamasi diplomatiniaisryšiais. Visų svarbiausia yra tai, kad jau pats pakankamai didelėsatstovybės buvimas atveria neoficialių ryšių kanalus. Didelę dalįrealios NATO veiklos, kuria siekiama užglaistyti konfliktus irpašalinti trintį, atlieka vidurinio lygio diplomatai ir karininkai,susiėję Būstinės baruose, restoranuose, susitikę koridoriuose. NATOjau ir tuo yra unikali, kad visos nacionalinės delegacijos iratstovybės, karinės ir nekarinės, yra įsikūrusios kartu po vienustogu. Tai sukuria draugišką aplinką, kuri leidžia klestėti tikraidiplomatijai. Tokią privilegiją turime suteikti ir savo kolegoms išVidurio Rytų bei Viduržemio jūros regiono.

Kai Partnerystė taikos labuipati bus modernizuota ir perorientuota, beveik neišvengiamaisustiprės jos santykiai su naujosiomis dialogo ir bendradarbiavimosu Šiaurės Afrika ir Vidurio Rytais struktūromis. Todėl geriausiassprendimas, tikriausiai, būtų – viena bendra visaapimanti programa,į kurią įeitų visi ir Partnerystės taikos labui, ir Viduržemiojūros dialogo aspektai, kurioje būtų labiau atsižvelgta į skirtumustarp regionų ir atskirų visumos dalių: „Partnerystėbendradarbiavimo labui“, apimanti Vidurio ir Rytų Europą, platesnįViduržemio jūros regioną ir Didžiuosius Vidurio Rytus.

Chrisas Donnelly yra JK Gynybos akademijosŠrivename, Anglija, vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1989 -2003m. jis buvo keturių NATO generalinių sekretorių specialusispatarėjas Vidurio ir Rytų Europos klausimais.

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.