Pokyčių reikmė

Kai šiemet vasarį kasmetinėje Saugumokonferencijoje Miunchene Vokietijos Kancleris pareiškė, kad NATO„nebėra ta pagrindinė vieta, kur transatlantiniai partneriaiaptaria ir koordinuoja strategijas“, jis tik patvirtino akivaizdųfaktą. Tačiau dar didesnį rūpestį kelia tai, kad kitos tokiosvietos ir nėra. Gerhardas Schröderis nusprendė atkreipti dėmesį įšią Aljanso problemą todėl, kad NATO paskirtis iš dalies yra padėtiEuropai ir Šiaurės Amerikai rasti sutarimą saugumo srityje, ir tai,jo nuomone, ji turėtų atlikti geriau. Schröderis pasiūlė sukurtiaukšto lygio specialistų grupę aptarti, kaip pagerintitransatlantinius santykius, siekiant, be kita ko, atgaivinti irstrateginio dialogo kultūrą Aljanse. O tam reikia, kad NATOatitinkamai prisitaikytų.

Žinoma, Aljansas nėra vienintelė tarptautinė institucija, kuriaireikia prisitaikyti prie nepastovios ir sudėtingos šių dienųsaugumo aplinkos. Ir Europos Sąjunga, ir Jungtinės Tautos lygiaitaip pat turi būti nusiteikusios ryžtingai vykdyti reformas, jeijos nenori atsilikti nuo laikmečio ir padėti kurti stabilesnįpasaulį. Ir tai jau ne pirmas kartas, kai NATO atsiduria tokiojepadėtyje. Tiesa sakant, sunku net prisiminti, ar buvo kada tokslaikas, kad Aljansui nereikėtų vis iš naujo kurti savęs.

Nors metams bėgant ir kritikai, ir šalininkai dažnai nurašydavoNATO kaip nebereikalingą arba mirštančią, prisitaikymas prie naujųiššūkių jai tapo kone antrąja profesija. Tačiau tai anaiptolnereiškia, kad visada tai būdavo lengva. Tiesą sakant, šiameprocese kur kas dažniau pasitaikydavo nusivylimų, nesutarimų,užsitęsusių konsultacijų, dėl kurių Aljansas kartkartėm buvo labiaupanašus į vidaus kovų areną, o ne į sutarimo siekiančiąinstituciją. Tačiau kad ir kokios kandžios būtų galiausiaikompromisu pasibaigdavusios diskusijos, toks prisitaikymas buvogyvybiškai svarbus sėkmingai NATO evoliucijai ir platesniamsaugumui. Be to, NATO šiuo metu išgyvena ypač dinamišką karinėspertvarkos procesą. Tai kodėl gi Aljansas atrodo toks politiškaipasidalijęs?

Norint suprasti, kaip NATO prisitaiko, reikia išanalizuoti Aljansosanglaudos varomąsias jėgas. Keičiantis saugumo aplinkai,neišvengiamai padidėja dėmesys tokiems klausimams kaip bendrasgrėsmės suvokimas, bendras interesas išlaikyti Amerikos buvimąEuropoje ir bendros vertybės. Pavyzdžiui, tai tapo labai akivaizduseptintame dešimtmetyje, kai Jungtinės Amerikos Valstijos pirmąkartą pasijuto pažeidžiamos, sovietams sukūrus tarpkontinentinesraketas. Tada Aljansas sureagavo pakeisdamas savo strateginęmasinio atsako doktriną lankstaus atsako doktrina. O 1967 m.priėmus Harmelio ataskaitą, buvo iš naujo suformuluoti ateitiestikslai – taikyti atgrasymo priemones ir skatinti įtamposmažinimą.

Taigi adaptacija – tai ne tik Aljanso naudojamos priemonės, jisusijusi ir su NATO paskirtimi apskritai bei taisyklėmis, kuriomisgrindžiamas bendradarbiavimas. Netradicinių grėsmių atsiradimas pošaltojo karo apsunkino derybas dėl bendro saugumo suvokimo. Tačiautuo pat metu, norint atsakyti į tokias grėsmes ir parengti Aljansąplatesnio masto užduotims, reikėjo didesnio atvirumo ir lankstesniostrateginio planavimo.

Globalinės grėsmės

Šių dienų globalinės grėsmės turi dvi ypatybes, dėl kurių tampasunku veiksmingai taikyti iš anksto numatytas priemones. Pirma,netradicinės grėsmės kyla labiau dėl visuomenės plėtotės reiškinių,o ne vyriausybių sprendimų. Todėl strategams tenka iš naujopergalvoti tokias tradicines priemones, kaip karinė intervencija iratgrasomieji veiksmai. Antra, skiriamasis šių dienų saugumopolitikos bruožas yra netikrumas, kadangi priešininkų – nevalstybių – motyvacija, ketinimai ir pajėgumai dažnai yra nežinomi.Be to, labai sunku apskaičiuoti viename pasaulio krašte vykstančiųįvykių arba veiksmų poveikį kito pasaulio krašto saugumui. Dėl tovienodai lengvai gali atsirasti arba grėsmės pervertinimo, arbanusiraminimo pojūtis.

Tokioje netikrumo atmosferoje NATO narėms tenka kurti pajėgas,kurios būtų greitai dislokuojamos kad ir kur jų prireiktų. Tuo patmetu sąjungininkės stengiasi sumažinti netikrumą, padėdamosstiprinti krizės regionuose politinį stabilumą ir skaidrumą. Šiadviguba nuostata ir yra vadovaujamasi tame adaptacijos procese,kurį, kad ir neryžtingai, nuo šaltojo karo pabaigos vykdo NATO.Jame galima išskirti tris elementus, kurių kiekvienas turi savomotyvus ir varomąsias jėgas.

Pirmasis elementas buvo saugumo partnerysčių sukūrimas siekiantišplėsti saugumo erdvę Europoje. Po Varšuvos pakto žlugimoatsiradusį vakuumą NATO pasiūlė užpildyti bendradarbiavimostruktūromis, kurios sujungtų buvusius priešininkus, sudarantgalimybę ateityje šalims prisijungti prie Aljanso, taip patįtrauktų šalių partnerių kariuomenes į krizių valdymo operacijasEuropoje. Antrasis elementas yra susijęs su stiprėjančiu NATOpasirengimu panaudoti jėgą krizių valdymui ir stabilizacijai –pradžioje Balkanuose, dabar ir Centrinėje Azijoje. Savo gyvavimąpradėjusi kaip organizacija, siekianti palaikyti saugumą Europoje,NATO ne visada lengvai galėjo plėsti savo operacijų apimtį ir mastą– tai neretai supriešindavo nares, nes kai kurios šalys nebuvolinkusios pritarti šiam procesui.

Trečiasis elementas atsirado iš šaltojo karo pajėgų struktūrospertvarkos dešimtajame dešimtmetyje ir išsirutuliojo į šiandienosambicingą pajėgų pertvarkos programą. Naujųjų Aljanso operacijųkariniai poreikiai parodė, kad pradėtų reformų nebepakanka. TodėlNATO, kaip saugumo organizacijos, veiksmingumo kertiniais akmenimistapo tokie principai kaip lankstumas, gebėjimas greitaidislokuotis, gebėjimas savarankiškai vykdyti ilgalaikes operacijas,technologinis pranašumas, veiksmingumas ir, svarbiausia,sąveikumas.

Karinė pertvarka

Šioje srityje efektyviai veikia Jungtinės Valstijos, kaip kokspolitinis vadybininkas stumdamos programą į priekį. Iš tiesų,karinę pertvarką daugiausia ir sudaro technologijų, doktrinos irstruktūros naujovių bei revoliucijos karinėje srityje, leidusiosJungtinėms Valstijoms visai kitaip pradėti vykdyti karinesoperacijas, perdavimas likusioms Aljanso šalims. Šį procesą,įgavusį pagreitį pirmosios Prezidento George W. Busho kadencijosmetu, galima laikyti koalicijos operacijoms tinkamų sąveikių pajėgųsukūrimo priemone, tuo pat metu užtikrinant, kad valstybiųsąjungininkių pajėgos būtų taip aprūpintos, kad ateityje galėtųveikti kartu su JAV pajėgomis.

Karinė pertvarka yra dinamiškas procesas, kuriam nematyti pabaigosir su kuriuo susiję kareiviai, įranga ir technologijos, taip pat irdislokavimo principai bei karinių operacijų vykdymo būdas. TaigiNATO ne tiktai prižiūri savo narių pajėgų pertvarką, tačiau turipersitvarkyti ir pati.

Akivaizdžiausia NATO karinės pertvarkos išraiška buvoSąjungininkių pajėgų transformacijos vadavietės Norfolke,Virdžinijos valstijoje, JAV, sukūrimas ir NATO greitojo reagavimopajėgų (NRF) plėtra. Dabar NRF tapo pertvarkos centru, naujųtechnologijų, doktrinos ir procedūrų bandymo aikštele. Dėlreguliarios ir dažnos rotacijos šiose pajėgose į savo šalissugrįžtantys kontingentai gali greitai parnešti NRF įgytą patirtįir gebėjimus bei pritaikyti juos nacionalinėse pajėgose. KadangiNRF sudaro daugiausiai europiečiai, šios pajėgos taip pat yra kaipnuoseklesnės ginkluotės ir karinės technikos įsigijimo politikosEuropoje skatinimo priemonė. Aišku, pertvarka jau nebėra tikpaprastas NATO darbotvarkės punktas – ji tapo šiandienos Aljansącharakterizuojančiu bruožu.

Nors metams bėgant ir kritikai, iršalininkai dažnai nurašydavo NATO kaip nebereikalingą arbamirštančią, prisitaikymas prie naujų iššūkių jai tapo kone antrąjaprofesija

Tačiau pertvarka pati savaime nėra tasįtikinamas bendras tikslas, kuris gali išlaikyti valstybessąjungoje ir užtikrinti NATO vienybę. Aljanso sanglaudaikintančiame pasaulyje reikia kur kas svarbesnio susitarimo dėlsaugumo iššūkių prigimties ir kovos su jais būdų. Tačiau norsdauguma analitikų ir laiko Aljanso 1999 m. Strateginę koncepciją(sąjungininkių priimtą dokumentą, kuriame analizuojama strateginėaplinka ir Aljanso kovos su iškylančiomis grėsmėmis būdai)pasenusia, pastarųjų poros metų transatlantiniai disputai sugriovėjos atnaujinimo perspektyvą. Iškalbingas faktas yra tas, kadStrateginė vizija – strateginį pertvarkos proceso pagrindąformuojantis dokumentas – nėra oficialus valstybių sąjungininkiųsusitarimu priimtas dokumentas, o vyriausiųjų sąjungininkių pajėgųvadų, Vyriausiojo jungtinių pajėgų Europoje vado generolo Jameso L.Joneso ir Transformacijos vadavietės vado admirolo Edmundo P.Giambastiani leidinys.

Kaip jau minėta, NATO nėra vienintelė saugumo organizacija, kuriaireikia pertvarkos. Dvi kitos artimai susijusios su Aljansuorganizacijos taip pat taikosi prie saugumo aplinkos pokyčių,tačiau rezultatai yra skirtingi. Sparti Europos saugumo ir gynybospolitikos (ESDP) plėtra nemažai prisidėjo prie to, kad EuroposSąjunga dabar yra savarankiškas saugumo subjektas. Kitaip yra suJungtinėmis Tautomis, kur lėtas tempas ir administracinis reformųpobūdis kelia grėsmę sugriauti teisinį tarptautinių stabilizacijospastangų pagrindą. Atsižvelgiant į NATO sąsajas su šiom dviemorganizacijomis, verta atidžiau panagrinėti šiuo metu josevykstantį reformų procesą.

ES evoliucija

Europos Sąjunga plėtoja ESDP kaip svarbią sudėtinę savo užsieniopolitikos dalį, norėdama suteikti karinės energijos jau turimaiekonominei galiai. Stengdamasi šalinti tokių grėsmių kaipekstremizmas, migracija ir organizuotas nusikalstamumas šaknis,Europos Sąjunga jau seniai didelį dėmesį skiria stabilumo užsienyjestiprinimui nekarinėmis priemonėmis. Karinio Saugumo ir gynybospolitikos aspekto pagalba kinta šios nuostatos akcentai ir EuroposSąjungai suteikiama daugiau politinių pasirinkimo galimybių, norsEuropos Sąjunga karinio veikėjo vaidmenį prisiima labai jaunenoriai.

2003 metų Europos Sąjungos saugumo strategija, kurią parengė irdėl kurios derėjosi Tarybos sekretoriatas, įnešė naujos energijos įES vidaus saugumo debatus. Pats dokumentas išreiškia ir kompromisą,kuriuo nutiesiamas tiltas tarp skirtingų pozicijų dėl teisėto jėgospanaudojimo, ir provokuojantį kvietimą veikti, kuriam reikiadidesnio ir ankstesnio europiečių įsitraukimo, taip pat ir didesniųpastangų labiau susieti tarpusavyje Europos užsienio politikospriemones. Šios naujos nuostatos dabar išbandomos ne tik Bosnijojeir Hercegovinoje, bet ir kitur. Be to, nemažai šių sanglaudosproblemų buvo išspręsta derybų dėl Europos Sąjungos Konstitucijosprocese. Todėl jei Konstitucija ir nebus ratifikuota, daugelis šiųpriemonių išliks, įskaitant Europos gynybos agentūros sukūrimą,siekiant padėti koordinuoti ginkluotės ir karinės technikosįsigijimą.

Operacijų buvusioje Jugoslavijoje dėka Europos Sąjunga ir NATO visdaugiau veiksmingai dirba kartu, įgyvendindamos „Berlyno plius“susitarimus, kurie leidžia Europos Sąjungai naudotis NATOištekliais. Nepaisant šio praktinio bendradarbiavimo, daugelisanalitikų prognozuoja, kad šios dvi institucijos galiausiai galipradėti konkuruoti tarpusavyje. Daugelis europiečių mano, kad taspriemonių komplektas, kurį sudaro daug dimensijų ir kuriuo jieviliasi pagrįsti ES užsienio politiką, yra kur kas tinkamesniskovoti su šiandienos saugumo iššūkiais nei karine galia paremtanuostata. Nepaisant to, strateginio sutarimo pobūdis ir EuroposSąjungoje, ir NATO iš esmės yra labai panašus. Be to, tik labainedaugelis ES narių nori padaryti iš Europos Sąjungos atsvarąJungtinėms Valstijoms. Dauguma tiesiog nori, kad Europa taptųgalingesnė ir galėtų būti patrauklesnė, todėl ir įtakingesnėJungtinių Valstijų partnerė. Nors Saugumo ir gynybos politikosmotyvai galbūt ir yra skirtingi, tačiau ją grindžiančio įsitikinimovisai pakanka, kad šis procesas vyktų toliau.

JT reforma

Jungtinių Tautų reformos procesas yra organizacinio prisitaikymopavyzdys, kai nėra nei vadovaujančios tautos, kuri taptų to procesopolitine varomąja jėga, nei valstybes nares suartinančių interesų.Šiuo atveju Generalinis Sekretorius ir jo komanda yra įtakingiveikėjai, tačiau neturi pakankamai galių nei pasiekti ko norsdaugiau, nei tik pakelti JT administracijos efektyvumą, neiinicijuoti esminės Jungtinių Tautų, kaip visumos, pertvarkos.

Atrodė, kad šaltojo karo pabaiga skelbia naujas galimybes seniaiparalyžiuotai JT Saugumo Tarybai. 1992 m. „Taikos darbotvarkėje“buvo pateikta drąsi Jungtinių Tautų taikos palaikymo ir taikosįtvirtinimo uždavinių perspektyva. Ji taip pat padėjo modernizuotiJT taikos palaikymo operacijų skyrių. Be to, dar per keletąvėlesnių metų buvo reformuotas sekretoriatas, kuris tapoveiksmingesnis ir dalykiškesnis. Tačiau kur kas sunkiau buvovykdyti tokius pokyčius, dėl kurių reikėjo valstybių narių sutarimoir atsidavimo.

Viena šio sudėtingo siekio dalis yra pačios JT Saugumo Tarybosreforma. Nors visi pritaria, kad Saugumo Taryba būtų kur kasįtikinamesnė, jei joje tiksliau atsispindėtų tikrasis pasauliogyventojų skaičiaus ir galios pasiskirstymas, kol kas nenusimato,kad kada nors artimiausiu metu būtų pasiektas sutarimas dėl josreformų. Norėdamas rasti išeitį iš šios aklavietės, GeneralinisSekretorius Kofi Annanas suformavo aukšto lygio komitetą, kurispraeitų metų gruodį pateikė ataskaitą. Be siūlymų dėl SaugumoTarybos pertvarkos, komitetas taip pat pasiūlė nemažai radikaliųJungtinių Tautų pokyčių, įskaitant konkrečių prevencinių kariniųveiksmų kriterijų nustatymą. Todėl ši didelio atgarsio ataskaita netik iššaukė dar didesnį spaudimą vykdyti išsamią reformą, bet irtapo dokumentu, kuriuo dažniausiai remiamasi diskusijose.

NATO pertvarkai labai svarbu, koks bus Jungtinių Tautų pobūdis irveiksmingumas. Taip yra todėl, kad tarptautine teise, pavyzdžiui,Saugumo Tarybos mandatu, grindžiamas veiksmų teisėtumas daugumaiAljanso narių europiečių yra svarbi, o gal ir būtina prielaidaprieš imantis svarstyti jėgos panaudojimo galimybę. Todėl, kalbantapie NRF dislokavimą, glaudus NATO ir Jungtinių Tautų ryšys padėtųsustiprinti Aljanso pertvarką didesniu politiniu sutarimu.

NATO perspektyvos

Po šaltojo karo pabaigos, dešimtame dešimtmetyje NATO įstengėišlaikyti gyvybingumą ir aktualumą pagrindinį dėmesį skirdamakrizių valdymui Europoje. Nors ši veikla turėjo gyvybiškos svarbosplatesniam Europos saugumui ir stabilumui, ji negalėjo prilygtianksčiau pavojų jos egzistavimui kėlusiai Sovietų Sąjungos grėsmei,kuri tuo pačiu skatino politinę sanglaudą ir bendrą Aljansotapatumą. Lygiai taip pat neįstengė įveikti politinio valstybiųsąjungininkių pasidalijimo ir pertvarkos darbotvarkė, kuriveiksmingai stūmė Aljansą pirmyn po rugsėjo 11 d. įvykių ir ypač po2002 m. Prahos viršūnių susitikimo.

Kai kurie analitikai mano, kad dabartinė pertvarkos darbotvarkėišreiškia patį didžiausią sutarimo lygį, kokį apskritai šiandiengalima pasiekti NATO viduje. Todėl jie bijo, kad ir koks būtų šiuometu egzistuojantis sutarimas, jis gali sugriūti ir tuo pačiu vėlsukelti grėsmę pačiam NATO egzistavimui, vos tik Aljansuiprisireiks imtis tokių sprendimų, kaip jėgos panaudojimas arbagrasinimas ją panaudoti, humanitarinė invazija ar veiksmai kokiamenors toli esančiame strateginiame regione. Kita vertus, Aljansasgal ir išliktų, bet greičiausiai tik kaip paslaugos tiekėjas,aprūpinantis pajėgumais Jungtinių Valstijų, o ateityje galbūt irEuropos Sąjungos vadovaujamas operacijas.

Atkreipdamas dėmesį į strateginės diskusijos stoką, Schröderiskaip tik ir iškelia į viešumą šiuos klausimus. Lygiai taip pat jisgalėjo pradėti ir tą dialogą, kuris, jo nuomone, būtinastransatlantiniams santykiams atnaujinti. Nors jo siūlymas sutelktiaukšto lygio specialistų grupę ir nebuvo priimtas, JAV atstovainetruko pareikšti, kad jie taip pat trokšta tokio dialogo ir taippat žino, kokia turėtų būti NATO paskirtis. „Argi NATO pagrindinistikslas neturėtų būti padėti toliau į pietus ir rytus esančiomstautoms nunešti laisvės, saugumo ir taikos vėliavą?“, duodamasinterviu laikraščiui klausė buvęs JAV ambasadorius prie NATONicholas Burnsas prieš išvykdamas iš Briuselio. Tik kas atsakys, artai ta vėliava, paskui kurią gali eiti europiečiai?

Henningas Riecke – Berlyne įsikūrusiosDeutsche Gesellschaft für Auswärtige Politik (Vokietijos užsieniopolitikos tarybos) nuolatinis mokslinis bendradarbis, užsiimantisEuropos ir transatlantinio saugumo klausimais.