Permąstant NATO pajėgų pertvarką

Oro galia: koviniai sraigtasparniai gali būti lengvai pritaikomi vykdant įvairiausias kovos su teroristais ir maištininkais misijas.

Nuo pat pirmojo Persų įlankoskaro laikų Jungtinės Amerikos Valstijos siekė pertvarkyti NATOkarines pajėgas ir paversti jas moderniausia technika aprūpintomisįprastinėmis pajėgomis, turinčiomis kuo daugiau sąveikos elementų.Tuo pat metu NATO stengėsi plėtoti papildomus pajėgumus, kurieleistų panaudoti jėgą už Aljanso erdvės ribų, taip pat daugiausiaremiantis JAV pajėgų modeliu. Tokių ketinimų simbolis yra NATOGreitojo reagavimo pajėgos. Tai buvo daroma vadovaujantis nuostata,kad NATO turi surasti naują, laikotarpiui po šaltojo karo tinkantįloginį pagrindą, grindžiamą naujomis misijomis ir tam pritaikytaisnaujais pajėgumais.

NATO yra pasiekusi tam tikros pažangos šioje srityje, tačiau taidaugiau kosmetinės priemonės, o ne tikri laimėjimai. Institucijųkūrimas nėra pajėgų pertvarka. Ministrai gali pritarti pajėgųmodernizacijos prioritetams ir jėgos permetimo pajėgumams, tačiaudaugelio šalių gynybos planuose ir biudžetuose greitos pažangosnesimato, nuolat stokojama sąveikumo, o perkelti toli už valstybėssienų ir išlaikyti sugebama tik menką nacionalinių pajėgų dalelę.NATO Europos valstybės išleidžia virš 220 milijardų JAV doleriųkarinėms pajėgoms ir turi apie 2,2 milijonų karių veikiančiojojearmijoje bei 2,6 milijonų rezerve. Tačiau iš esmės visi gynybosanalitikai sutaria, kad dauguma ginkluotės įsigijimo pastangų varguar deramai koordinuojamos ir sąveikios ir toli gražu netnepriartėja prie JAV techninio ir karinio pajėgumo lygio. Kalbantapskritai, tiktai mažytė dalis visos NATO karinės gyvosios jėgosgali būti dislokuojama už Aljanso teritorijos ribų, o dauguma galibūti iš tiesų panaudojama tik jei Europa pati imtų kariauti.

Tuo pat metu prasidėjo de facto konkurencija tarp EuroposSąjungos ir NATO dėl to, kas turėtų planuoti ir kontroliuotiEuropos gynybos pajėgas – ypač greitojo reagavimo ir jėgospermetimo pajėgumus. Buvo siūloma daug įvairiausių projektų, kaipišspęsti šiuos skirtumus, tačiau įtampa, kurią sukėlė Aljansenesutarimai dėl karo Irake dar pablogino situaciją. Įtampa tarpPrancūzijos ir JAV tebetvyro, nepaisant Prezidento George W. Bushodedamų pastangų, ypač pastarojo, susitaikymo nuotaikos lydimovizito į Europą metu, o tokie aukšto rango veikėjai kaip VokietijosKancleris Gerhardas Schröderis neseniai pasakė, kad NATO Aljansas„nebėra ta pagrindinė vieta, kur transatlantiniai partneriaiaptaria ir koordinuoja strategijas“. Panašu, kad realybė dabartokia, jog NATO tapo sąjunga, kur valstybės narės, reaguodamos įkrizes ir netikėtumus, kur kas dažniau formuos ad hockoalicijas, nei veiks visos sutartinai.

Tačiau prieš pradedant giedoti NATO šermenų giesmes ar pavadinantjos pajėgų pertvarką nesėkme, reikėtų apsvarstyti keletą veiksnių.Pirmiausia nieko blogo, ir tai nereiškia Europos saugumo poreikiųatsižadėjimo, jei Europos dėmesio centre yra integracija irstabilumas. Per amžius praeityje nesiliovę konfliktai yra gerapamoka, parodanti, kaip svarbu, kad Europa užbaigtų šį pokyčiųprocesą. Du pastarieji pasauliniai karai įrodė, kad tai taip patsvarbu Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų interesams kaip irEuropos. NATO nereikia naujos vienijančios misijos už Europos ribų,kuri pakeistų šaltąjį karą, tačiau negalima pamiršti, kadtransatlantinės sąjungos tikslas yra transatlantinis saugumas. Kaiptik šioje srityje Vakarai yra pasiekę akivaizdžios sėkmės.

Antra, nieko naujo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pagrindinįdėmesį skiria saugumo misijoms už Europos ribų arba kadtransatlantinis bendradarbiavimas labiau remiasi à lacarte jėgos deriniais ir norinčiųjų koalicijomis, o neformaliais susitarimais su NATO. NATO parodė savo naudingumąAfganistane ir Balkanuose, tačiau faktiškai visos operacijos užAljanso erdvės ribų, kuriose per pastarąją pusę amžiaus dalyvavoAmerikos ir Europos pajėgos, buvo ad hoc JungtiniųAmerikos Valstijų ir kelių Europos valstybių pajėgų dariniai. Beto, studija, kurią po Persų įlankos karo atliko Karinių jūrų pajėgųanalizės centras, parodė, kad per laikotarpį nuo NATO įkūrimo ikišaltojo karo pabaigos Jungtinės Amerikos Valstijos panaudojopajėgas už NATO erdvės ribų daugiau nei 240 kartų, o šiame sąrašeyra trys ketvirtadaliai tokių atvejų, kur JAV veiksmuose Europanevaidino jokio vaidmens.

Tokia NATO, kur Europa pagrindinį dėmesį skiria Europai, oJungtinės Amerikos Valstijos užsiima visu likusiu pasauliu,remdamasi konkrečių atvejų sąlygota atskirų Europos valstybiųparama, iš esmės gali būti vienintelė, kuria Vakarai gali remtis,už erdvės ribų iškilus nenumatytiems atvejams. NATO sąjunga nekuriabendrų interesų ir supratimo. Daugeliu atvejų visuotinio sutarimoviso Aljanso mastu reikmė yra receptas paralyžiui, o bet kuripajėgų pertvarka viso Aljanso mastu nebus daugiau nei simbolinė,nes daugelis (o gal ir dauguma) Europos valstybių neturi jokioaiškaus stimulo tuo užsiimti ir už tai mokėti.

Tai, kad labiausiai NATO yra naudinga kaip bendras saugumoforumas, užtikrinantis tinkamą dialogą ir bendradarbiavimą tada,kai bendradarbiavimas yra ir būtinas, ir įmanomas, vis tik galimalaikyti sėkme. Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų„specializacija“ taip pat rodo, kad du svarbiausi JungtiniųAmerikos Valstijų prioritetai yra už Europos ribų – tai Korėjossaugumas ir stabilumas Taivanio sąsiauryje. Abiem šiais atvejaistai karinės sritys, kur Europa daugiausia gali turėti tik simbolinįvaidmenį. Net Persijos įlankoje ir Centrinėje Azijoje JungtinėKaralystė yra vienintelė Europos valstybė, turinti realiųperspektyvų dislokuoti ir išlaikyti rimtesnes pajėgas „už erdvėsribų“.

Trečia, misijų prioritetai vykstant pajėgų pertvarkai vis vienakeičiasi. Biudžeto problemų turi netgi „turtingieji“, o išlaidųkilimas yra tokia pati rimta problema ir Jungtinėms AmerikosValstijoms, ir Europai, nepaisant didžiulio JAV pranašumo visųkarinių išlaidų srityje. Jungtinės Amerikos Valstijos pamatėneįstengiančios sau leisti daugelio tų programų, kurias anksčiaumanė galėsiančios įtraukti į savo „karinių reikalų revoliuciją“.JAV karinės oro pajėgos vykdo įvairiausių kovinių orlaiviųpirkimus, kurių negali sau leisti. JAV karinio jūrų laivynokorpusas užstatytas Osprey – lengviau dislokuojamų orlaivių kūrimoprogramai – ir tenka stipriai apriboti išlaidas daugeliui kitųpajėgų modernizacijos sričių. JAV armijai teko mažiausiaidešimtmečiui atidėti naujos kartos ateities kovinių mašinųįsigijimą, o JAV jūrų laivyne egzistuoja, kaip pripažįsta iš esmėsvisi karinio jūrų laivyno ir jam nepriklausantys ekspertai,didžiulis atotrūkis tarp jo laivų statybos reikmių ir to, ką jis ištikrųjų gali sau leisti.

Jungtinės Amerikos Valstijos susiduria su tokia pačia realybe,kaip ir kitos NATO narės. Biudžetų neįmanoma sudaryti tokių, kaipto reikia pajėgų pertvarkos reikmėms – pajėgų pertvarka turi būtiformuojama, kad atitiktų biudžetą. Nesant įprastinės lygiaverčiųšalių grėsmės, pagrindiniu pajėgų pertvarkos kriterijumi tampaprieinamumas.

Didžioji NATO pajėgų pertvarkos pastangųkritikos dalis gali būti grindžiama klaidingomis strateginėmisprielaidomis ir prioritetais.

Ketvirta, yra visiškai aišku, kad taip patkinta ir misijų reikalavimai. Dar yra išlikusių įprastinių grėsmiųAzijoje ir Vidurio Rytuose, tačiau Jungtinės Amerikos Valstijospripažino, kaip nurodyta jų naujojoje Keturmetėje gynybosapžvalgoje, kad tokios „tradicinės grėsmės“ yra tiktai problemosdalis. JAV keičia savo požiūrį – nuo modernia technika aprūpintųįprastinių pajėgų eidama link „keturmatės matricos“, kurnereguliarioms, ardomosioms ir katastrofinėms grėsmėms teikiamasvienodas pirmumas. Rugsėjo 11-osios, Afganistano ir Irako pamokos,taip pat su Iranu ir teroristų grupėmis siejama jų pasikartojimotikimybė privertė Jungtines Amerikos Valstijas tokį pat pirmumąteikti asimetrinei karybai, kovai su maištininkais, antiterorizmuiir savo šalies gynybai. Tai taip pat privertė Valstijas iš naujopermąstyti tarpžinybinio bendradarbiavimo poreikį ir kurticivilinius komponentus, kurie galėtų imtis nacionalinio saugumoužduočių, taip pat skirti karinį vaidmenį nacijos formavimo,taikdariškose ir stabilizavimo operacijose.

Kova su nereguliariomis, ardomosiomis ir katastrofinėmis grėsmėmisyra tokios misijos, kur esminis vaidmuo gali būti skiriamastechnikai, tačiau naujosioms daug kainuojančioms ginkluotėsplatformoms, ypač brangioms kosminėms programoms ir labai didelionašumo šaudmenims teikiama kur kas mažiau pirmenybės. Irako karas,pavyzdžiui, pademonstravo, kad turėti kokybišką žvalgybos irinformacijos apdorojimo tarnybą yra daug svarbiau nei pačiusmoderniausius orlaivius. Jis taip pat parodė, kad tikslaus taikymokarą galima kovoti daugiausia su įperkamomis lazeriu ir GPS pagalbavaldomomis bombomis.

Tai taip pat įrodė, kad turimos pagrindinės ginkluotės platformosne tik neprarado savo vertės, bet gali būti pritaikytos ir naujomsmisijoms. Tokios sistemos, kaip sunkusis tankas M-1A1 arba Bradleyšarvuotis ne tiktai padėjo sutriuškinti Irako įprastines pajėgas,bet įrodė esą nepakeičiami gatvių mūšiuose bei susidūrimuose sumaištininkais. Puolimo sraigtasparniai ir nepilotuojamiejiorlaiviai pasirodė besą lengvai pritaikomi įvairiausiomsantiteroristinėms ir kovos su maištininkais misijoms. Turimuskovinius orlaivius galima panaudoti oro pavojaus atvejubesivystančiose šalyse, o palyginti paprastais tikslaus pataikymoginklais galima ne tik užtikrinti priešlėktuvinę gynybą nuo žemės,bet ir smogti į miesto teroristų arba maištininkų taikinius.Senesnės sistemos, kaip A-10 Warthog, pasirodė tokios naudingos,kad galbūt bus iš esmės patobulintos.

Dar svarbiau – Afganistano ir Irako konfliktai parodė žmogiškųjųgebėjimų, vietovės pažinimo, civilinių-karinių padalinių irdaugybės „orientuotų į žmogų“, tai yra priklausančių nuo uniformasdėvinčių vyrų ir moterų, o ne nuo daiktų, pajėgumų svarbą.Antiteroristinei, kovos su maištininkais, taikdariškai ir nacijosformavimo veiklai reikia daug žmogiškųjų pastangų ir gebėjimų. Taiyra tos sritys, kur esamos Europos pajėgos gali suvaidinti lemiamąvaidmenį, iškilus tokiai būtinybei, kurią valstybės suvokia kaipbendrą reikmę. Specialios pajėgos, karinė policija, kalbininkai,civilinės-karinės grupės, žmogiškosios žvalgybos ekspertai,kariniai inžinieriai, aprūpinimo padaliniai, transportiniaisraigtasparniai – tai tiktai keli pavyzdžiai, kur reikia„pertvarkos“ gebėjimų, o ne modernių technologinių sistemų.

Gynybai nuo teroristinių atakų ir atsakui į jas valstybės vidujetaip pat reikia naujų reguliarios kariuomenės, sukarintų,teisėsaugos ir reagavimo į krizes pajėgų derinių. Šiuo atvejuciviliniai pajėgumai gali būti bent jau ne mažesnės svarbos neikariniai, o egzistuojant didesnių išteklių poreikiui, pertvarkabūtina kur kas platesne šios sąvokos prasme. Antiterorizmoekspertai, informacijos-technologijos saugumo ekspertai, gyvybiškaisvarbios infrastruktūros apsauga, specialios medicinos tarnybos irskubi pagalba kritinės situacijos atveju, pavyzdžiui, gaisrininkai,taip pat svarbu nacionaliniam saugumui, kaip ir reguliarios karinėspajėgos. Tai yra tos sritys, kur Europa turi tokių pat, o kartaisir didesnių pajėgumų nei Jungtinės Amerikos Valstijos, ir kurgalima surasti daug daugiau bendrų transatlantinių prioritetų irporeikių nei karinėse operacijose už Aljanso ribų. Jei terorizmasgali būti nereguliarių ir katastrofinių grėsmių deriniu, kaipbaiminasi daugelis ekspertų, transatlantinio bendradarbiavimoporeikis gali dar labiau išaugti. Tai gali reikšti, kad reikėspertvarkyti ir sustiprinti daugelį iš NATO besiformuojančiųpajėgumų tokiose srityse, kaip antiterorizmas, bei skirti jiems kurkas didesnį vaidmenį kai kuriose tėvynės gynybos srityse.

Trumpai tariant, didžioji NATO pajėgų pertvarkos pastangų kritikosdalis gali būti grindžiama klaidingomis strateginėmis prielaidomisir prioritetais. Transatlantiniai skirtumai išliks. Europai irJungtinėms Amerikos Valstijoms daugeliu atvejų nepavyks susitartidėl bendro NATO išorinių misijų komplekto. Europos pajėgos nebuspertvarkytos tiek, kad pasiektų Jungtinių Amerikos Valstijųįprastinių pajėgų ar jėgos permetimo pajėgumų lygį, ar tą lygį, dėlkurio oficialiai susitarė jų ministrai.

Tačiau vargu ar kalbant apie tuos sunkumus, pasakoma ką naujo, ovienijantis ir jungiantis šaltojo karo poveikis greičiau yra blogosistorijos ir netikros nostalgijos dalykas. NATO patyrė nemažaipasikartojančių „transatlantinių krizių“ dėl tokių klausimų, kaippalaipsnis JAV karinės pagalbos programos Point Fournutraukimas; JAV atsisakymas remti kolonijines išorines operacijas;pastangos pereiti prie branduolinio ginklo panaudojimo galimybiųkaro veiksmų teatre, po to vėl grįžti prie įprastinės karybos;dalinis De Gaulle pasitraukimas iš Aljanso; JAV vaidmuo Vietname;Pershing II ir nuo žemės paleidžiamos sparnuotosios raketos;Abipusis subalansuotas pajėgų mažinimas ir Įprastinių ginkluotųjųpajėgų Europoje sutartis. NATO dar nėra pavykę vieningai priimti nėvieno stambaus pajėgų plano, netgi tokio savo metu gyvybiškaisvarbaus, kaip dėl nuoseklaus antžeminės priešlėktuvinės gynybosdislokavimo Centriniame regione.

Jei spręsime apie Aljansą realaus pasaulio mastu, vargu ar jįgalima laikyti tobula sėkme, tačiau jis jokiu būdu nėra ir nesėkmė.Be to, jis turi kur kas daugiau realių galimybių įvykdyti tokiąpajėgų pertvarką, kokios reikia valstybėms narėms, nei, atrodo,suvokia daugelis karinių analitikų, pagrindinį dėmesį skiriančiųtradicinėms grėsmėms. Nors ir reikėtų, kad NATO nuo pat apačiospersvarstytų daugelį savo dabartinių pajėgų pertvarkos prioritetų,bet ją ir toliau vertėtų laikyti nemaža sėkme. O kalbant apieateitį – NATO tikrai būtų į naudą, jei Jungtinės Amerikos Valstijosrodytų truputį mažiau puikybės, Europa mažiau peštųsi dėl mažmožių,o būtų daug daugiau strateginio realizmo, susijusio su tuo, ką NATOgali ir ką turėtų daryti.

Anthony H. Cordesmanas vadovauja ArleighA. Burke katedrai Vašingtono Strateginių ir tarptautinių studijųcentre. Prieš tai jis buvo NATO Tarptautinio biuro narys, neseniaiišleido knygą „The Iraq War: Strategy, Tactics, and MilitaryLessons“ (Praeger Publishers, Westport, CT, 2003).