Knygų apžvalga

Britų poetas Alexanderis Pope kartą rašė, kadįsimylėjėliai „gyvena sapnuose, o susituokę prabunda“. Tą patįgalima pasakyti ir apie išsiplėtusią iki 19 narių NATO, bent jautaip mano Zoltanas Barany. Jo knygoje „NATO plėtros ateitis:keturių atvejų studija“ (Cambridge University Press, 2003)pateikiama virtinė naujųjų NATO narių (ir dabartinių, ir būsimųjų)trūkumų ir maldaujama nepakartoti to, ką autorius laiko 1999 metųplėtros etapo klaidomis. Šis maldavimas taip ir liko neišgirstas -šių metų kovo 29 d. prie Vašingtono sutarties prisijungė Bulgarija,Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija irSlovėnija.

Pirmasis po šaltojo karo įvykęs plėtros etapasbuvo su trūkumais, įrodinėja profesorius iš Teksaso, kadangiAljansas vis tiek priėmė Čekiją, Vengriją ir Lenkiją, nors jos irnebuvo įvykdžiusios narystės reikalavimų. Dar kritiškiau savostudijoje Barany vertina Bulgariją, Rumuniją, Slovakiją irSlovėniją. Jis sielojasi, kad NATO būstinė šioms šalims tokiaatlaidi. Kaip veiksmingą priemonę, be kita ko, Barany siūlo taisytiVašingtono sutartį ir joje numatyti procedūrą, kuri leistųpašalinti pareigų nevykdančius narius. Šiuo atveju, kaip ir kitaiskonkrečiais su NATO politika susijusiais klausimais, autoriusdemonstruoja tam tikrą supratimo stoką apie Aljanso oficialiąją irypač neoficialiąją veikimo struktūrą.

Barany metodika ir tyrimai yra visiškaiprieštaringi. Jis iš pat pradžių išreiškia aiškų savo požiūrį,pradžioje pateikdamas puikią labiausiai paplitusių argumentų už irprieš plėtrą apžvalgą, tada apibūdina šių konkrečių atvejų analizėssistemą. Taigi jis stengiasi išnagrinėti bendrąsias kiekvienosaptariamos valstybės sąlygas (jos vidaus politiką, ekonominėsveiklos rodiklius ir saugumo situaciją); jos vykdytą kampanijąsiekiant narystės NATO; jos civilinių ir karinių santykių irkarinės reformos būklę. Taigi Barany grakščiai ir kompetentingaisusieja tris šiaip jau atskiras tyrimo sritis: sisteminętransformaciją; vidaus sprendimų priėmimo analizę ir gynybosreformą. Tokiais duomenimis užpildoma spraga, kadangi NATO,priešingai nei Europos Sąjunga, linkusi nespausdinti metiniųpažangos ataskaitų apie būsimų narių padėtį.

Barany atliktas kruopštus tyrimas remiasigausybės pokalbių ir dokumentų medžiaga, atskleidžia iki tol mažaižinomų detalių. Tačiau ironiška yra tai, kad kuo labiau autoriusbaksnoja pirštu į kandidatų nesugebėjimą visapusiškailaikytis prieš stojimą prisiimtų įsipareigojimų, tuo akivaizdesnistampa teigiamas plėtros proceso poveikis. Taip skaitytojas sužino,kad noras tapti NATO nare buvo tas lemiamas veiksnys, kuris 2002 m.sukliudė Vladimirui Mečiarui grįžti į valdžią Slovakijoje,paskatino Slovėniją imtis aktyvesnio vaidmens Balkanuose, oRumuniją – patobulinti įstatymus dėl mažumų. Be to, apžvelguspastarojo meto įvykius, pavyzdžiui, Lenkijos buvimą Irake,vadovaujantį Čekijos vaidmenį naujajame batalione kovai su CBRN irsvarų visų naujųjų sąjungininkių įnašą į NATO vadovaujamas taikospalaikymo operacijas, Barany pastangos sumenkinti naujųjų nariųkarinius pajėgumus neatrodo įtikinamos. Iš tiesų, kaip pripažįstapats Barany, dauguma senųjų sąjungininkių neįstengia įvykdyti tokiųnurodymų, kaip 3 procentus BVP skirti gynybos išlaidoms. Matuodamaspažangą pagal įstatymo raidę, jis rizikuoja nepastebėti Vidurio irRytų Europos šalyse dabar vykstančio pertvarkos procesorevoliucinio pobūdžio bei nepamatyti viso vaizdo.

Anatolio Lieveno ir Dmitrijaus Treninoparengtoje knygoje „Prieštaringi kaimynai, ES, NATO ir narystėskaina“ (Carnegie Endowment, 2003) laikomasi kitokio požiūrio. Kaipaiškina savo įžanginiuose komentaruose Treninas, kuris kaip irLievenas priklauso Carnegie korporacijos fondui (Carnegie Endowmentfor International Peace), jau nebeliko jokios institucinėsalternatyvos Europos Sąjungai ir Europai, kurioje dominuoja NATO.Po šaltojo karo, kai nebuvo sukurta jokio Maršalo plano ar surengtadidinga konferencija ir „niekur nesimatė drąsių išmintingų žmonių“,Vakarų plėtra tapo „pokonfrontacinio sureguliavimo ekvivalentu“.Per šį koncepcinį filtrą „Prieštaringų kaimynų“ autoriai siekiaparodyti visų veikėjų, nuo Europos Sąjungos ir NATO iki naujųjųnarių bei kol kas nuošaly likusių valstybių, perspektyvas irinteresus. Nesiimdamas iš naujo klijuoti valstybėms jauegzistuojančių etikečių „Rytai“ ir „Vakarai“, Treninas miniatsiradusią naują, joms visoms bendrą tapatybę „Šiaurė“.Pagrindiniu šio leidinio klausimu tampa ieškojimai, kaip geriausiaisukurti šią „Šiaurę“ ir išlyginti dabartinius tos teritorijosnelygumus. Neatrodo, kad „Europą“ būtų galima apibrėžti griežtaivien pagal tai, kaip ji atitinka dabartinius ES ir NATO narystėskriterijus. Veikėjai greičiausiai turi sukurti visapusišką irlanksčią „visos ir laisvos Europos“ viziją, jei įsitvirtinusiosVakarų demokratijos šalys nori susidoroti su sudėtingomis pasauliopo rugsėjo 11-osios problemomis ir nepalikti tų valstybių, kuriosšiuo metu liko nuošaly, vienų su savo bauginančiais ekonominiais irpolitiniais iššūkiais.

Kaip dažnai atsitinka sudarant skirtingųautorių rašinių rinkinį, pateikti darbai yra nevienodos kokybės.Dar blogiau, kol knyga išėjo, keletas šių rašinių aiškiai paseno.Nepaisant to, kiekvienas, kuris domisi NATO plėtra, ras daugįdomios ir įkvepiančios medžiagos.

Remdamasis pirmojo ir antrojo po šaltojo karoplėtros etapų pavyzdžiais, Karlas Heinzas Kampas iš KonradoAdenauerio fondo su išmanymu aprašo, kaip veikia NATO vidausmechanizmas. Jis nupiešia iš esmės konservatyvią organizaciją, kurinenori suerzinti Rusijos, atsiliepdama į Baltijos respublikųnarystės siekį. Kad įvyktų antrasis plėtros etapas, tvirtina jis,prireikė suderinti nacionalinius ir vidaus organizaciniusveiksnius. Viena vertus, narystės klausimą skatino NATO politikossunkiasvoriai, kita vertus - NATO, kaip visumai, reikėjo įvertinti,ar kandidatės atitinka visuotinai nustatytus narystės kriterijus.Dalį dėmesio Kampas skiria Rusijos nusistatymui prieš Aljansoplėtrą ir svarsto, nors ir abejodamas, galimo Rusijos narystės NATOklausimą. Jis taip pat atmeta baiminimąsi, kad NATO su 26 ardaugiau narių praras veiksmingumą, ir pabrėžia būtinybę, kadEuropos Sąjunga ir NATO koordinuotų savo plėtrospolitikas.

Trys autoriai vaizduoja stojančiųjų šaliųpadėtį. Zaneta Ozolina, tarptautinių santykių profesorė išLatvijos, aprašo Baltijos respublikų patirtį, kurias, atgavusnepriklausomybę, jungė jų bendras sovietinis palikimas net kai josvaržėsi dėl geresnės starto į Europą padėties. Iš pradžiųviliojamos idėjos pasinaudoti ekonominiais buvimo Rytų ir Vakarųkryžkelėje privalumais, Baltijos respublikos pasirinko aiškesnękryptį į Vakarus po 1998 m. Rusijos finansinės krizės. Politikąpasirinkti buvo lengviau. Tai lėmė jų dydis, nes mažos valstybėsgali daryti įtaką „tarptautiniams procesams tiktai prisijungdamosprie didesnių, maždaug tokių pat tikslų siekiančių valstybių grupiųarba sąjungų“. Kaip atsvara šiai būtinybei buvo mažų valstybiųsiekis apsaugoti savo kultūrų unikalumą ir naujai atgautąsuverenumą nuo to, ką konservatoriai ir nacionalistai laikė„Baltijos kultūros silpninimu, griovimu ar net sunaikinimu,įsijungus į daug didesnę ir turtingesnę Europos Sąjungą“.Nesumažino baimės ir Vakarų reikalavimas, kad Baltijos respublikospagerintų gausių savo šalyse rusų mažumų padėtį, o situaciją darlabiau komplikavo su privatizacija susijusios problemos, atsilikęsregiono žemės ūkis bei kaimo plėtra.

Kaip rašo Christopheris Bobinskis, žurnaloleidėjas ir buvęs „Financial Times“ korespondentas, Lenkijostroškimą prisijungti prie Vakarų institucijų skatino saugumorūpesčių bei ekonominės plėtros ir aiškaus kultūrinio tapatumo suEuropa siekio derinys. Iš pradžių tai sukėlė didžiulį visuomenėspritarimą narystei, kuris palaipsniui atslūgo, užleisdamas vietąkritiškesnei, netgi skeptiškesnei nuostatai. Bobinskis lygina„diskretišką“ stojimą į NATO su ES derybomis, kurios beveik beišimties vyko „atvirai diskutuojant dėl narystės sąlygų, todėlturėjo tiesioginę įtaką visuomenės požiūriui į narystę EuroposSąjungoje“. Beveik tokį patį poveikį turėjo ir kintantis Vakarųkultūros, kurią konservatyvios grupės vis labiau ėmė laikyti„ateistine ir amoralia“, suvokimas. Bobinskis taip pat nemažaidėmesio skiria narystės dinamikai bei išreiškia savo tautiečiųdvejones dėl pastarojo meto reiškinių, pavyzdžiui, visstiprėjančios Rusijos integracijos į NATO po rugsėjo 11 d., EuroposSąjungoje besiformuojančios ESDP (Europos saugumo ir gynybospolitika), jos planų reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką. Jistaikliai pavadina šį naujųjų narių nerimo reiškinį „savo pačiųspąstais“, kadangi „jau pats jų prisijungimas kelia grėsmę“atskiesti” šias organizacijas ir tai nebeleis joms ateityje turėtitokių pačių privalumų.“

Straipsniai apie šiuo metu aiškiosperspektyvos tapti narėmis neturinčias šalis pateikia labiausiaiprieštaringų ir įžvalgių minčių. Charlesas Kingas iš Džordžtaunouniversiteto Vašingtone aptaria Rumunijos ir Moldovos kelyje įeuroatlantinę integraciją esančias kliūtis, kai jau pats jųlyginimas atrodo dirbtinis dėl didžiulių šių dviejų valstybiųtautinio tapatumo, jų požiūrių į Europą bei faktinio integracijosmasto skirtumų. Jis teigia, kad Moldovos visuomenės parama išdalies pradėjo silpnėti nuo dešimtojo dešimtmečio, šaliai labiaupriartėjus prie Rusijos. Rumunijos, priešingai, parama EuroposSąjungai ir NATO nesikeičia - trys ketvirtadaliai Rumunijosgyventojų nori ES narystės, pusė iš jų be išlygų, nepaisant to, kadBukareštas Vakarų Europos visuomenės apklausose nuolat užimapaskutinę vietą tarp ES kandidačių. Kaip pažymi Kingas,„europiečiai toli gražu nėra taip entuziastingai nusiteikęRumunijos atžvilgiu, kaip Rumunija – Europos.“ Jis įtikinamaiparodo Vakarų susirūpinimą dėl šalies politinio kurso, radikalausDidžiosios Rumunijos partijos nacionalizmo ir požiūrio į mažumas.Kingo išvada, kad „nei Rumunija, nei Moldova dar greitai netapsEuropos Sąjungos narėmis“, yra pasenusi, be to, į tas šalis reikiažiūrėti skirtingai. Jei Rumunija per tą laiką jau prisijungė prieNATO ir turi aiškų stojimo į ES grafiką, Moldova, atrodo, pasiklydoniekieno žemėje tarp Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS),kurioje dominuoja Rusija, ir Vakarų.

Dažnai nėra darnos tarp žmonių nuostatų irpolitikos, įrodinėja Leonidas Zaiko iš Baltarusijos analizėsinstituto „Strategija“ savo studijoje apie Baltarusiją. Jispastebi, kad Baltarusijos žmonės tuo labiau pripažįsta demokratijąir laisvąją rinką, kuo stipriau nuo Vakarų šalį užtveria josautoritariškasis prezidentas Aleksandras Lukašenko. Todėl Vakaraituri dar labiau stengtis nugalėti neigiamas asociacijas dėlBaltarusijos audringos praeities ir varžytis dėl įtakos sugalingąja kaimyne Rusija, kurios poveikis ekonomikai iržiniasklaidai yra gana stiprus. To pasekmės pasireiškia užsieniopolitikoje su aiškia tendencija šlietis prie Maskvos, kurią,prognozuoja Zaiko, gali sustiprinti neigiamas ES plėtros poveikisprekybai, kelionėms ir politinei padėčiai Minske. Jis baigia rašinįperspėjimu, kad „ignoruoti Baltarusiją arba tiesiog nurašyti jąkaip žlugusią būtų netikusi ir pavojinga politika“.

Panašų perspėjimą Ukrainos užsienio politikosanalizėje pateikia ir Alexanderis Motylis iš Rutgerso universitetoNju Džersyje bei Jamesas Sherras iš Sanhursto karališkosios karinėsakademijos. Motylis prognozuoja, kad, kaip ir Baltarusijos atveju,iškils rimtų problemų dėl faktinio sienos į Vakarus uždarymo, kaiLenkija ims vykdyti Šengeno įsipareigojimus. Be to, jis išreiškiabaimę, kad „atskyrimas reiškia atidavimą Rusijai“, kuriospranašumas yra geriau funkcionuojančios institucijos ir įspūdingas„minkštojo“ poveikio priemonių arsenalas. Toliau jis piešia trisneigiamus Ukrainos vystymosi scenarijus, jei jai nebus suteiktanarystės Vakarų struktūrose perspektyva.

Sherras pradeda nuo to, kiek kainuos, jeiUkraina nebus integruojama. Toliau jis palygina skirtingus EuroposSąjungos ir NATO požiūrius į partnerystę. Sherro nuomone, Aljansopartnerystės programa padeda pritraukti partnerius, tarp jų irUkrainą, arčiau prie Vakarų institucijų, tuo tarpu, po šaltojo karopabaigos ne taip radikaliai pasikeitusi Europos Sąjunga „toliautaiko seną plėtros modelį“, galintį tapti barjerų pastūmėjimotoliau į rytus procesu. Nors Europos Sąjunga neturi nieko, kasprilygtų NATO bendradarbiavimo programai, pagal kurią 2000 metaisiš viso įvyko įspūdingas skaičius (500) NATO ir Ukrainos renginių,autorius viliasi, kad tai pakeis stiprėjantis Europos Sąjungosdėmesys saugumo politikai. Pereidamas prie vidaus situacijos,Sherras pažymi, kad Ukrainos gyventojai, nors apskritai ir ne taipneigiamai nusiteikę kaip Rusijos visuomenė, „aiškiai daugskeptiškiau žiūri į NATO nei šalies elitas, tuo tarpu Rusijos elitopožiūris į NATO daug kritiškesnis nei šalies gyventojų“. Nepaisantproblemų, 1999 m. prasidėjo intensyvaus gynybos reformai skirtobendradarbiavimo tarp NATO ir Ukrainos etapas. Sherras pateikiapuikią bendradarbiavimo analizę ir kviečia Vakarus išlaikyti tokiusįtakos kanalus bei „rimtai žiūrėti į Ukrainos siekius, susijusiussu Europa“.

Jokia plėtros analizė negali būti išsami beRusijos. Vladimiras Baranovskis iš Maskvos Pasaulio ekonomikos irtarptautinių santykių instituto savo straipsnyje apžvelgia„Europos“ ir Rusijos abipusio suvokimo kaitą. Iš pat pradžiųaiškiai pasakęs, kad šaltojo karo priešpriešą pakeitėbendradarbiavimo būtinybė, jis pažymi, kad santykiuose su Vakaraisnebeliko dešimtojo dešimtmečio pradžiai būdingo idealizmo iratsirado neapibrėžtumas. Tačiau, jo nuomone, „daugeliuidalyvaujančiųjų diskusijoje proeuropinis argumentas yra kur kaspatrauklesnis, nes manoma, kad Rusija turi daugiau galimybiųEuropoje nei kur kitur būti pripažįstama reikšminga veikėja“.Baranovskis pateikia argumentuotą pagrindinių NATO ir Rusijossantykių etapų paveikslą: pradžioje dviprasmiška Jelcino nuostata įplėtrą, vėliau susiformavęs plataus masto, nors ir nevienalytis,Rusijos vidaus bendras sutarimas prieš ją; derybos, užsibaigusiosSteigiamojo akto pasirašymu 1997 m. gegužę, ir NATO 1999 m.kampanijos Kosove poveikis. Tačiau galima apgailestauti, kadprezidento Vladimiro Putino pragmatiškos pozicijos dėl Aljansoanalizėje nėra naujausių įvykių, pavyzdžiui, santykių tarp NATO irRusijos atšilimo po rugsėjo 11-osios pasaulinio karo priešterorizmą plotmėje bei NATO ir Rusijos Tarybos.

Šiandien jau yra pasibaigęs antrasis pošaltojo karo NATO plėtros etapas. Aplink NATO Šiaurės AtlantoTarybos stalą sėdi 26 sąjungininkai ir visi 26 plius Rusija dirbakartu NATO ir Rusijos Taryboje. Kiekvienas dalyvavęs ceremonijoje,kai NATO būstinėje buvo pirmą kartą pakeltos septynių naujų nariųvėliavos, niekada negalės pamiršti nei paties įvykio, nei josukeltų stiprių emocijų. Daugeliui ten dalyvavusių naujų valstybiųnarių atstovų ta diena reiškė daugiau nei dešimtmetį trukusio darbovaisių. Tačiau tai taip pat buvo ir pradžia visiškai naujo skyriausir tų šalių, ir platesnės euroatlantinės erdvės istorijoje. Jei,grįžtant prie Pope kandžios replikos apie įsimylėjusius irsutuoktinius, narystę galima prilyginti santuokai, tai dabar nuosąjungininkų - naujųjų ir senųjų - pačių priklauso, kad ji būtųsėkminga.

Barry Adamsas yra Amerikos tarptautiniošvietimo tarybų Maskvoje, Rusijoje vyriausiasis mokslinisbendradarbis, dirbęs NATO nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. kovomėn.