Vertinant NATO Viduržemio jūros dialogą

Dirbant kartu su NATO: egiptiečiai, jordanai irmarokiečiai dalyvavo NATO vadovaujamoseoperacijose Balkanuose

Per dešimt metų nuo to laiko,kai NATO pradėjo savo Viduržemio jūros dialogą, strateginė aplinkaeuroatlantinėje erdvėje, Vidurio Rytuose ir už jų beveikneatpažįstamai pasikeitė. Po teroristų išpuolių prieš JungtinesAmerikos Valstijas 2001 m. rugsėjo 11 d. ir JAV vadovaujamųkampanijų Afganistane ir Irake Aljansas pradėjo vaidinti kur kasdidesnį vaidmenį tarptautinėje arenoje, o platesnis Viduržemiojūros regionas ir Didieji Vidurio Rytai vis labiau tampa ta vieta,kuriai ateityje bus skiriamas pagrindinis dėmesys. Nors NATO irturi neabejotiną potencialą vis giliau įsitraukti į šios pasauliodalies problemas, Aljansas privalo stengtis plėtoti dvišaliussantykius su arabų šalimis, taip pat padėti spręsti jų saugumoproblemas.

Iki šiol NATO Viduržemio jūros dialogas buvolabiau politinis, juo buvo siekiama plėsti supratimą apie NATOpolitiką ir veiklą Dialogo šalyse, kartu tirti jų saugumoporeikius. Todėl Dialogo dėmesio centre buvo keitimasisinformacija, pasitelkiant 1997 m. Aljanso viršūnių susitikimeMadride sukurtą forumą – Viduržemio jūros bendradarbiavimo grupę.Per jį sąjungininkai rengia reguliarias politines diskusijas suatskirais Dialogo partneriais pagal vadinamąją 19+1 formulę arba suvisomis septyniomis Dialogo šalimis – Alžyru, Egiptu, Izraeliu,Jordanija, Mauritanija, Maroku ir Tunisu – pagal vadinamąją 19+7formulę.

Nepaisant politinės Dialogo prigimties,nestokojama dėmesio daugeliui „kieto“ saugumo klausimų. NATOViduržemio jūros regiono politikai ypač svarbūs yra ekonominiaiinteresai ir energetikos sektoriaus saugumas, nes 65 % VakarųEuropoje suvartojamos naftos ir dujų eina per Viduržemio jūrosregioną. Be to, saugumo analitikai jau seniai prognozuoja, kadekonomikos sąstingio ir gyventojų skaičiaus staigaus didėjimoŠiaurės Afrikoje derinys pateiks Europai ilgalaikius strateginiusiššūkius, pasireiškiančius nelegalia migracija ar netgi terorizmu.Tuo pat metu raketų platinimas Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikojeturi tiesioginį poveikį Europos saugumui ir veikimo laisveiViduržemio jūros regione.

Tačiau nuo pat pirmos NATO Viduržemio jūrosdialogo egzistavimo dienos, kaip ir kitiems panašiems dialogams irbendradarbiavimo iniciatyvoms, tarp jų ir Europos SąjungosBarselonos procesui, kliudo vienas kitam prieštaraujantysSąjungininkų ir Arabų dialogo šalių lūkesčiai. Panašu, kad Europaiir Jungtinėms Amerikos Valstijoms atrodo, jog norint užmegztisantykius, kurių tikslas stiprinti pasitikėjimą ir skatintikonstruktyvų bendradarbiavimą, reikia pradėti nuo politiniodialogo, diskusijos ir keitimosi informacija. Arabų dialogo šalys,priešingai, linkusios pradėti nuo „kietų“ klausimų, ypač susijusiųsu arabų ir Izraelio konfliktu.

Kova su terorizmu ir Artimųjų Rytų išvalymasnuo masinio naikinimo ginklų buvo Arabų Dialogo šalių, tačiau neNATO, prioritetai dešimtajame dešimtmetyje. Arabų šalių ganaabejingą požiūrį į dalyvavimą tiek Barselonos procese, tiek irViduržemio jūros dialoge lėmė nesėkmingas Artimųjų Rytų taikosprocesas. Perspektyvų skirtumai tapo konstruktyvaus mąstymo apieregiono ateitį kliūtimi.

Jau 1999 m. Aljanso strateginėje koncepcijojebuvo siūloma Arabų dialogo šalims prisidėti prie galimų NATOmisijų, užsiimant įvairesnio pobūdžio rizikomis, iš kurių daugeliskyla iš Pietų. Šis NATO mandato platesnis aiškinimas neišvengiamaikėlė klausimą Pietų šalyse apie geografines Aljanso veikimo ribas.Be to, po NATO intervencijos Kosove ir JAV vadovaujamos kampanijosIrake, šie klausiamai virto susirūpinimu dėl Aljanso arba atskirųvalstybių sąjungininkių pasirengimo veikti be aiškiai išreikšto JTpalaikymo.

Aljansas privalo stengtis plėtoti dvišaliussantykius su arabų šalimis, taip pat padėti spręsti jų saugumoproblemas.

Per keletą metų NATO padėjo surengtinemažai NATO ir Dialogo šalių atstovų konferencijų ir seminarų.Pirmoji tokia konferencija „NATO dialogo ateitis“ buvo surengta1997 m. lapkritį Romoje, po jos 1999 m. vasarį Valensijoje,Ispanijoje įvyko konferencija „Viduržemio jūros dialogas irnaujasis NATO“. Jei Romos konferencija nustatė praktinį Dialogobendradarbiavimo matmenį, tai Valensijos konferencija buvo pirmojiproga susitikti NATO ir tada buvusių šešių Viduržemio jūros regionopartnerių ambasadoriams ir aptarti ateitiesbendradarbiavimą.

Kita praktinė dialogo veiklos išraiška buvoinstitucinės stipendijos, civilinių ekstremalių situacijųplanavimas ir mokslinis bendradarbiavimas. 1998 m. Aljansaspakvietė Viduržemio jūros dialogo šalis dalyvauti Instituciniųstipendijų programoje. Nuo to laiko Viduržemio jūros šalims jau yraskirtos keturios tokios stipendijos. Be to, parlamentų nariai,žymūs visuomenės veikėjai, akademikai, žurnalistai ir pareigūnai išViduržemio jūros dialogo šalių lankėsi NATO būstinėje. GlobojantViduržemio jūros specialiajai grupei, įvyko nemažai seminarų,kuriuose dalyvavo NATO, Dialogo šalių bei Dialogui nepriklausančiųšalių įstatymų leidėjai, taip pat atstovai iš tarptautiniųorganizacijų. Be to, trys šalys – Marokas ir Izraelis 1994 m. irEgiptas 1995 m. – gavo NATO Parlamentinės Asamblėjos stebėtojostatusą.

Dialogo šalių atstovai yra dalyvavę civiliniųekstremalių situacijų planavimo kursuose NATO mokykloje Oberamergauir kitose vietose. Dialogo šalių mokslininkai taip pat dalyvaujaNATO remiamuose pažangių tyrimų moksliniuose seminaruose beikituose NATO mokslo programos renginiuose.

Karinis Viduržemio jūros dialogo matmuo apimaNATO mokymų jūroje ir sausumoje stebėjimą, lankymąsi NATO karinėseinstitucijose, keitimąsi štabo karininkais bei dalyvavimąpasitarimuose ir seminaruose. Egiptas, Jordanija ir Marokas IFOR irSFOR sudėtyje dalyvavo Aljanso taikos palaikymo operacijoseBosnijoje ir Hercegovinoje, nors tai ir nepriklauso Viduržemiojūros dialogui. Jordanijos ir Maroko kariuomenė šiuo metu dalyvaujaNATO vadovaujamose KFOR operacijose Kosove

Iki 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių beiAfganistano ir Irako kampanijų nebuvo labai galvojama apie Dialogostiprinimą. Išskyrus vieną JAV RAND korporacijos analitikųpranešimą, daugiau buvo kalbama, kad reikia dažniau rengtipolitines diskusijas, suteikti didesnių galimybių susitiktiambasadoriams, skatinti Dialogo šalis organizuoti tokius renginius,kaip Romos ir Valensijos konferencijos, bei užmegzti tiesioginiusryšius tarp NATO tarptautinio karinio štabo ir ginkluotųjų pajėgųDialogo valstybėse.

1999 m. RAND paskelbė studiją “NATOViduržemio jūros iniciatyva: evoliucija ir kiti žingsniai“, kuriojepateikiama keletas politinių rekomendacijų. Tarp jų minimospriemonės, kurių tikslas – stiprinti nevyriausybinį matmenį; išnaujo suformuluoti regiono saugumo darbotvarkę, įtraukiant kovą suterorizmu, energetikos saugumą, pabėgėlių srautų reguliavimą,civilinių ekstremalių situacijų planavimą ir kovą su masinionaikinimo ginklo (toliau – MNG) platinimu; pereiti prie praktinės,su gynyba susijusios veiklos pagal PTL pavyzdį; padarytiparlamentinę veiklą oficialia Dialogo dalimi; sukurti Viduržemiojūros regiono krizių prevencijos ir pasitikėjimo skatinimo sistemą;rengti dvišalius gynybos mokymus; sukurti NATO ir Viduržemio jūrosregiono gynybos studijų tinklą; padidinti Dialogo finansavimą.Pranešime taip pat rekomenduojama NATO plėtra į pietus, kad„tradiciškai pagrindinis NATO dėmesys ir toliau būtų skiriamas nevien Vidurio Europai bei atveriamos naujos galimybės įsitraukti įPietų problemas“.

Tačiau šiandien saugumo aplinka taip skiriasinuo dvidešimtojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio situacijos, kadvertinant Viduržemio jūros dialogo ateitį būtina atsižvelgti į trispagrindinius aspektus: geografiją, pokyčių mechanizmus ir naująvertybių sistemą.

Geografija: Po rugsėjo 11-osios įvykiųbei prasidėjus Afganistano ir Irako kampanijoms, potencialigeografinė saugumo bendradarbiavimo tarp NATO ir Dialogo šaliųerdvė išsiplėtė į rytus iki pat Afganistano ir gal net toliau. Beto, jei Dialogo šalys anksčiau buvo už Šiaurės Atlanto erdvės, irtuo pačiu už Aljanso saugumo sistemos ribų, tai šiandienos grėsmėsyra tokios, kad fizinės valstybių sienos vis labiau tampabereikšmės. Bet kurios saugumo sistemos geografinė padėtis yraesminis veiksnys, kai kalbama apie planavimą, mokymą, vadovavimą irkontrolę, strateginį transportą ir žvalgybos operacijas. Geografijataip pat gali padiktuoti naujų misijų ir operacijų. KadangiEgiptas, Jordanija ir Marokas jau yra vadovaujant NATO dirbusiosBalkanuose, tos pačios šalys gali dabar apsvarstyti galimybępasiųsti kariuomenę į NATO vadovaujamą misiją Afganistane arbaprisijungti prie kitų Aljanso operacijų ir kovoti su terorizmu beiMNG platinimu.

Pokyčių mechanizmai: Jeigeografija reiškia erdvę, tai pokyčių mechanizmaiyra susiję su laiko ir skubos veiksniais, efektyvumu, su tuosusijusiomis išlaidomis ir galimais pašaliniais poveikiais.„Klintonišką“ požiūrį į Pietų ir Rytų Viduržemio jūros regioną, kaibuvo akcentuojamas dialogas, sutartys, pasitikėjimo stiprinimas irekonominės paskatos, jau išstūmė kitokia politika – paremtakišimusi, prevenciniais ir intervenciniais veiksmais. Norsintervencinė nuostata kelia etinius, teisinius ir politiniusklausimus, tai reiškia ir regioninę bei tarptautinę atsakomybę užstabilizaciją ir rekonstrukciją. Jau tapo akivaizdu, kadAfganistano ir Irako kampanijos paspartino regiono pokyčių tempąbei paskatino nemažai jau pačiame regione gimusių planų, tarp jųpaminėtina Arabų Lygos reforma, socialinės, demokratinės ir žmogausteisių reformos Egipte bei vienašališkas Libijos sprendimasatsisakyti masinio naikinimo ginklo.

Nauja vertybių sistema: Kartu su labiauintervenciniu JAV požiūriu į Artimuosius Rytus pasireiškia irpastangos keisti vertybių sistemą regione, labiau priartinti jąprie vakarietiško, demokratinio modelio. Šis procesas, taip pat irdidžiulis jėgos disbalansas, kurį sukėlė JAV karinis buvimasregione bei nevienodos galimybės turėti modernių ginklų, galitoliau didinti nestabilumą ir galbūt net paskatinti naujus teroroaktus. Siekiant plėtoti kultūrinius saugumo aspektus bei stiprintitokias vertybes kaip demokratija, žmogaus teisės ir atviravisuomenė, dar didesnės svarbos įgaus naujų operacinių koncepcijųbei bendradarbiavimo strategijų tarp NATO, Dialogo šalių ir kitųregiono veikėjų kūrimas.

Bendra situacija rodo, kad Dialogas turėtųpereiti prie praktinio bendradarbiavimo įvairiausiose naujosesrityse, tarp jų minėtinos:

kova su terorizmu: tai turėtų būtipagrindinis bet kurios saugumo bendradarbiavimo strategijospunktas, ypač pabrėžiant kovą su grėsme energetikos pramonėsinfrastruktūrai. Atsižvelgiant į tai, kad yra pažeidžiamosgyvybiškai svarbios transportavimo linijos, energetikos terorizmogrėsmė tampa visiškai reali. Todėl bet kuris koordinuotasteroristinis išpuolis prieš energetikos įrenginius rimtaisutrikdytų energijos tiekimą pasaulyje, pakirstų pasaulioekonomiką, tai pat atneštų daug aukų;

kova su masinio naikinimo ginklųplatinimu: tai reikštų bendradarbiavimą, siekiant sustabdytiMNG, jų pristatymo sistemų, komponentų ir susijusių medžiagųpervežimo srautus jūra, oru ir sausuma. Pagrindinis tikslas būtųįgyvendinti konkrečias procedūras, kurios, atsiradus įtarimui apieginklo platinimą, leistų greitai keistis reikiama informacija, taippat maksimaliai padėtų koordinuoti partnerių pastangas uždraustiplatinimą;

pagalba katastrofų atveju ir humanitarinioreagavimo misijos: pokarinio Irako atstatymo laikotarpiopatirtis parodė, kaip svarbu yra plėtoti greito reagavimogebėjimus, siekiant užpildyti neatidėliotinos paramos spragaspasibaigus konfliktui. Tokia parama yra gyvybiškai svarbi, kad būtųgalima pradėti atstatymą;

išminavimo operacijos: humanitarinėsišminavimo operacijos tapo sudėtine taikos įtvirtinimo dalimi.Minos ne tiktai sukelia siaubingus sužalojimus, jos taip pat tampaviso regiono ekonominės plėtros kliūtimi. Todėl bendradarbiavimasšioje srityje padėtų stiprinti NATO ir Dialogo šaliųsolidarumą;

taikos palaikymo operacijos: taikospalaikymas tikriausiai yra pagrindinė ir vaisingiausiabendradarbiavimo ir pasitikėjimo stiprinimo sritis. Tai gali būtine tiktai mokymai – bendradarbiavimas šioje srityje gali būtiplečiamas ir apimti bendrų pajėgų planavimą, taikos palaikymoregione modulio kūrimą bei karinį dalyvavimą teikiant pagalbąkatastrofų atveju bei humanitarinėse reagavimo į ekstremaliassituacijas misijose;

bendra žiniasklaidos veikla: kultūriniųveiksnių dėka bendra žiniasklaidos veikla gali padėti atskleistiekonominių, karinių ir demokratinių reformų reikšmę;

regioninės infrastruktūros kūrimas: kaikuriose Viduržemio jūros regiono dalyse nėra reikiamosinfrastruktūros, kuri sujungtų šalis ir padėtų veiksmingai vykdytikarines operacijas. Ir saugumo, ir regioninės plėtros aspektu yragyvybiškai svarbu tiesti kelius, statyti oro uostus, kurtienergijos ir informacijos tinklus.

Nėra abejonės, kad Viduržemio jūros dialogasper pastarąjį dešimtmetį nužengė ilgą kelią ir, kaip buvo planuota,suteikė galimybę NATO ir Dialogo šalims geriau pažinti viena kitą.Jis jau tapo veiksminga informacijos pasidalijimo Viduržemio jūrosregione priemone bei naudingu pasitikėjimo stiprinimo forumu. Kartąėmęs plėstis, priimdamas Alžyrą, jis paliko savo duris atviras irkitoms šalims. Kadangi Jordanija, viena iš pradinių Dialogo narių,nėra tiesiogine prasme Viduržemio jūros regiono šalis, geografinėsnarystės ribos neturėtų būti nustatomos ir ateityje. Todėl Dialogasgalėtų pamažu plėstis, apimdamas Iraką, Libaną, Libiją, Siriją,daugiau Persijos įlankos šalių, netgi Iraną. Geras pavyzdys galibūti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, peraugusi įEuropos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Ji pirmiausiasiekė būti atvira institucija ir apimti kuo didesnį valstybiųskaičių.

Iki šiol Viduržemio jūros dialogo veiklaregione nebuvo ypač ženkli. Iš pat pradžių Dialogo šalių požiūris įjį buvo kritikos ir pripažinimo derinys, kadangi galutiniai šiosiniciatyvos tikslai nebuvo aiškūs nei saugumo specialistams, neiplatesnei visuomenei. Kad Dialogas galėtų žengti naujųbendradarbiavimo ir partnerystės horizontų link, jo šalyse turėtųbūti išaiškinta apie Aljanse vykstančią pertvarką, taip patatkreiptas dėmesio ir į klaidingo supratimo apie padidėjusį NATOjėgos sklaidos vaidmenį. Be to, kad šalyse stiprėtų paramaglaudesniems ryšiams su NATO, apie Dialogą turi būti skleidžiamadaugiau informacijos. Čia vadovaujančio vaidmens galėtų imtisAljansas, skatindamas diskusiją apie galimybę paversti ArtimuosiusRytus ir kaimyninius regionus MNG neturinčia erdve.

Kadangi pažangos Artimųjų Rytų taikos procesestoka yra pagrindinis veiksnys, žlugdantis ir ES, ir NATOiniciatyvas regione, abi institucijos turėtų apsvarstyti galimybęimtis didesnio vaidmens sprendžiant konfliktus regione. Tai,pirmiausia, galima pasiekti formuojant Europos ir JungtiniųAmerikos Valstijų tarpusavio strateginį supratimą Vidurio Rytųklausimais, kaip kad buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje dėlnuostatos į Rytų Europą ir buvusią Sovietų Sąjungą. Toks supratimasgalėtų paskatinti ir paspartinti jau aptartų susitarimųįgyvendinimą, taip pat nutiesti kelią glaudesniam Aljanso irDialogo šalių bendradarbiavimui.

Mohamedas Kadry Saidas yra Al-Ahrampolitinių ir strateginių studijų centro Kaire karinis ir techninispatarėjas, atsargos generolas.