Istorija

Per dvidešimt penkerius metus, praėjusiusnuo Manlio Brosio, ketvirtojo NATO Generalinio Sekretoriaus,mirties 1980 m. kovo 14 d., neatpažįstamai pasikeitė tiekstrateginė aplinka, kurioje veikia NATO, tiek pati Aljanso veikla.Tačiau vienas NATO darbo aspektas nepakito – tai visuotiniosutarimo siekis. Kaip tik šioje srityje per tuos septynerius savovadovavimo Aljansui metus nuo 1964 iki 1971 metų ir pasižymėjoBrosio – kuklus, retai kada žiniasklaidos dėmesio sulaukdavęsžmogus.

Brosio gimė 1897 m. Studijavo teisę Turino universitete. Ankstipradėjo domėtis politika, tačiau sukliudė į valdžią atėję fašistai.Brosio tapo antifašistu ir į politinę areną sugrįžo 1943 m. –trumpai buvo Italijos Ministro Pirmininko pavaduotoju, vėliau(1945-1946 m.) – gynybos ministru. 1947–1964 m. Brosio buvoItalijos ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje, Jungtinėje Karalystėje,Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje. Į NATO jis atvyko ypač geraipasirengęs spręsti tuo metu Aljansui aktualius klausimus. Kaip savoknygoje „Political Leadership in NATO“ (Westview Press,Boulder, CO, 1979) teigė daugiausiai apie NATO šaltojo karolaikotarpio generalinius sekretorius rašę istorikai Robertas S.Jordanas ir Michaelas Bloomas, Brosio visą laiką buvo nuoširdžiaiatsidavęs transatlantinės vienybės idėjai ir tikras visų Aljansovalstybių – didelių ir mažų – lyderis bei atstovas.

Būdamas švelnaus charakterio, draugiškas žmogus, Brosio vengėtiesioginių susidūrimų pačiame Aljanse, labiau stengdamasis būtigeras administratorius ir kantriai siekdamas visuotinio sutarimodiplomatinėmis priemonėmis ir asmeninėmis derybomis. Brosio buvoypač apsiskaitęs žmogus, turėjęs talentą įsiminti detales. Nuo patryto, vos tik atvykęs į NATO, jis nedelsdamas pasinerdavo į visusAljanso veiklos politinius aspektus. Padėjėjai mena jo išskirtinįvisų aktualijų išmanymą, įgytą godžiai skaitant rytiniuslaikraščius. Rytinėje darbotvarkėje taip pat buvo numatyta laikovokiečių kalbos mokymuisi – jis buvo įsitikinęs, kad tai padėsveiksmingiau tarnauti visiems Aljanso nariams.

„Brosio era“ buvo ypač sunkus laikotarpis Aljanso vienybei. Tadakeitėsi NATO strateginis mąstymas – „masinių atsakomųjų veiksmų“doktrina užleido vietą „lankstaus atsako“ nuostatai, o dar visiškaineišblėsus nesutarimams dėl naujosios doktrinos, Aljanso būstinė išParyžiaus kėlėsi į Briuselį.

Jordanas ir Bloomas pažymi, kad, stengdamasis visą laiką išliktivisų 15 valstybių sąjungininkių lyderiu, Brosio buvo linkęslaikinai atsisakyti pirmininkavimo Šiaurės Atlanto Taryboje. Todėl,derantis dėl NATO persikėlimo į Briuselį, de facto ŠiaurėsAtlanto Tarybos pirmininku buvo Belgijos ambasadorius prie NATOAndré de Staercke. Brosio tuo tarpu pagrindinį dėmesį skyrė Aljansonarių tarpusavio glaudžių kontaktų ir atviro bendravimo palaikymuibei NATO vienybės stiprinimui.

Tuo pat metu, kai NATO rengėsi persikelti į Briuselį, Aljanseišryškėjo nesutarimų dėl ginklų kontrolės siūlymų, susijusių suSovietų Sąjunga. Dauguma valstybių sąjungininkių manė, kad reikiaišsamesnių konsultacijų pačioje NATO. Belgijos užsienio reikalųministrui Pierre Harmeliui pasiūlius, Šiaurės Atlanto Tarybainicijavo studiją, kurios tikslas buvo apsvarstyti NATO misiją irpaskirtį šaltojo karo metu.

Šios studijos ataskaitoje, kuriai parengti prireikė metų ir kuribuvo paskelbta kaip Harmelio pranešimas, išdėstytas naujasrevoliucinis NATO kelias pirmyn ir padaryta išvada, kad Aljansasturi dvi vienodai svarbias misijas – gynybą ir įtampos mažinimą.Todėl pranešime buvo siūloma, kad NATO ir toliau vykdytų savotradicinę gynybos misiją, taip pat imtųsi naujo tikslo – įtamposmažinimo. Tai reiškė, kad, nors ir pripažindamos nuolatinę SovietųSąjungos ir Varšuvos pakto šalių keliamą grėsmę saugumui ir karinioatgrasymo reikmę, Aljanso valstybės turėtų stengtis stiprintisantykius ir spręsti kylančias politines problemas.

Daugelio šių dienų analitikų vertinimu, Harmelio pranešimas buvokonstruktyvus dokumentas, padėjęs plėsti NATO misiją ir paskatinęsAljansą, iki tol buvusį tiesiog karine organizacija, virstidiplomatine sąjunga, vykdančia taip pat ir politines misijas.Stanley R Sloanas knygoje „NATO, The European Union and theAtlantic Community: The Transatlantic Bargain Reconsidered“(Rowan and Littlefield, Boulder, CO, 2002) teigia, kad šispranešimas taip pat padėjo nustatyti platesnį strateginį sutarimątarp sąjungininkių tuo NATO evoliucijos metu, kai buvo pradedamalaikytis kitokio diplomatinio, politinio ir karinio požiūrio įtransatlantinio saugumo užtikrinimą. Nėra abejonės, kad Harmeliopranešimas taip pat padėjo pagrindus didesniems misijų pokyčiams,įvykusiems 1991 m. Romos viršūnių susitikime. Čia Aljanso valstybėspatvirtino pirmąją po šaltojo karo Strateginę koncepciją.

Įdomu tai, kad pats Brosio iš pradžių nepatikliai žiūrėjo įįtampos mažinimo idėją.Tai matyti iš jo kol kas dar neskelbtųdienoraščių, saugomų Luigi Einaudi fonde Turine. Juos šiuo meturedaguoja Florencijos universiteto istorikas Bruna Bagnato.Nepaisant to, Brosio galiausiai visiškai pritarė Harmeliopranešimui. Tiesa, Brosio, kuris jau ir anksčiau, kol Pranešimasdar nebuvo oficialiai sąjungininkių patvirtintas, diplomatinėmispastangomis stengėsi Aljanse stiprinti transatlantinįbendradarbiavimą ginklų kontrolės srityje, tęsė tai ir po Pranešimopatvirtinimo. Tuo tarpu iniciatyvų, kurioms vadovavo JAV,rezultatas – Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis irstrateginės ginkluotės apribojimo derybos.

Brosio išliko atmintyje ne tik dėl jo, kaip vadovo, laimėjimųkonkrečiais NATO istorijos etapais. Jis prisimenamas kaip gynybosišlaidų valdymo šalininkas, disciplinuotai vadovavęs Tarybossusirinkimams. Brosio puikiai išmanė ir gerbė diplomatinį protokoląbei laikėsi jo santykiuose su Aljanso narėmis. Jis turėjo retągebėjimą išlikti ramus įtemptų Šiaurės Atlanto Tarybos posėdžiųmetu ir netgi pačių aštriausių diskusijų įkarštyje retai kadaduodavo valią jausmams. Tiesą sakant, vykstant didžiausiemsnesutarimams jis ypač talentingai parengdavo spendimų memorandumųprojektus, akcentuodamas semantinius ir politinius niuansus,palankiausius visuotiniam sutarimui kurti.

Savo memuaruose „NATO: The Transatlantic Bargain“ (Harperand Row, New York. 1970) Harlanas Clevelandas, buvęs JAVambasadorius prie NATO Brosio eros metu, ypač vertina ketvirtąjįNATO Generalinį Sekretorių už tai, kad jis suteikė tą „politinįdėmenį“, kuris būtinas siekiant visuotinio sutarimo pačiaissudėtingiausiais klausimais. Autoriaus nuomone, Brosio buvobūdingas atsargus, sveiku protu grindžiamas diplomatiškumas, kurisdažnai padėjo sąjungininkėms surasti tarpusavio supratimą ir geriaubendrauti

Brosio aktyviai rėmė NATO ambasadorių antradienio pietų tradiciją.Čia nuolatiniai atstovai susitikdavo neoficialioje aplinkoje, kadgalėtų drauge ieškoti bendrų politinių tikslų ir juos plėtoti.Priešingai nei jo pirmtakas Dirkas Stikkeris, Brosio visuometstengdavosi dalyvauti tuose pietuose, kurie taip tapo svarbiu irunikaliu NATO institucinės sistemos bruožu.

Brosio taip pat sugebėjo palaikyti puikius darbo santykius suabiem jo, kaip Generalinio Sekretoriaus, kadencijos metutarnavusiais Sąjungininkių pajėgų Europoje vyriausiaisiais vadais –JAV generolais Lymanu L. Lemnitzeriu ir Andrewu J. Goodpasteriu,nors jų asmenybės ir vadovavimo stiliai labai skyrėsi.

Generalinis Sekretorius gali daryti įtakos NATO sprendimams tiktaipirmininkaudamas Šiaurės Atlanto Taryboje, tačiau NATO vadovogalimybės pasukti Aljansą nauja kryptimi yra ribotos, kadangi jisneturi jokios oficialios galios priimant Aljanso politikossprendimus. Kaip ir daugeliui kitų generalinių sekretorių, Brosiotekdavo kartais padėti nemažai pastangų, kad jo balsas būtųišgirstas, todėl jo asmeninio poveikio Aljanso politikai nereikėtųpervertinti. Tačiau žinant, su kokiais strateginiais iššūkiais NATOteko susidurti septintojo dešimtmečio viduryje, istoriniaišaltiniai nepaprastai palankiai vaizduoja tą laikotarpį, kai Brosiostovėjo prie Aljanso vairo. Tiesą sakant, Brosio į šį postąatsineštas mokėjimas bendrauti ir kantrus diplomatiškumas yra kaiptik tie gebėjimai, kuriuos turėtų ugdyti visi generaliniaisekretoriai, – tai padėtų Aljansui įveikti pokyčių sunkumus irskirtumus tarp valstybių sąjungininkių.

Ryanas C. Hendricksonas –Rytų Ilinojaus universiteto politikos mokslų docentas, rašantisknygą apie NATO generalinius sekretorius.