Neprarasti aktualumo

Navigacija buvo išties lengva. Tereikėjo tikžiūrėti, kad didžioji tvora būtų man iš kairės ir skristi visąlaiką pietų link. Mano keleivis buvo iš Britų sienų tarnybos irpuikiai pažinojo kiekvieną tos tvoros colį. Mano užduotis buvoskraidinti jį palei mūsų sektorių, kad jis galėtų patikrinti, arnėra kokio neįprasto pagyvėjimo kitoje pusėje. Tačiau tai nebuvotiesiog tvora – tai buvo vidinė Vokietijos siena 1983 metais, irkiekvieną mano britų armijos Gazele sraigtasparnio judesįtiksliai atkartojo kitoje sienos pusėje skrendantis sovietųHind sraigtasparnis.

Kitus šešerius metus skraidžiau prieštankiniais sraigtasparniaisVokietijos Federacinėje Respublikoje. Kas rytą tas pats – regionooro prognozė, po to kruopščios Varšuvos pakto ir NATO karinėsįrangos studijos, kad neapsiriktume kovos lauke, šaudydami savoprieštankinėmis raketomis.

Po išvykų Vokietijoje ir mokymų Jungtinėje Karalystėje 1990 m.buvau paskirtas į SHAPE. Kolegos juokavo, kad galėsiu patobulintisavo golfo įgūdžius, nes tarnavimas SHAPE buvo juokais prilyginamaspuikioms atostogoms valstybės lėšomis. Toks buvo per 40 šaltojokaro metų susidaręs įvaizdis – statiškos NATO vadavietės, iš ankstosuplanuoti karinių veiksmų variantai ir nekintančios, aiškiaiapibrėžtos pareigos. Planams, kaip šiaurės Vokietijos lygumosenugalėti sovietų šarvuotas mases, nereikėjo didelių atnaujinimų,taigi mano pirmtakai, jei ir nesimėgaudavo puikiomis atostogomis,tai sugebėjo patobulinti savo golfo techniką.

Tačiau aš atvykau į SHAPE praėjus vos metams po sovietų blokožlugimo, netrukus po to, kai buvo priimta Londono deklaracija dėlŠiaurės Atlanto Aljanso pertvarkos. Greitai tapo aišku, kad NATOjau nebe ta organizacija, kokia ji buvo tais mano patruliniųskrydžių palei sieną laikais. NATO pertvarka prasidėjo.

O kas gi yra ta pertvarka? Atrodo, kad kiekvienas savaip suprantašią sąvoką ir aš negalėčiau surasti tokio šio termino apibrėžimo,kuris būtų priimtinas visam Aljansui. Mano nuomone, pertvarkostikslas yra užtikrinti, kad Aljansas išliktų toks, kokio reikiasaugumo aplinkai, ir gebėtų veiksmingai atlikti pasirinktąvaidmenį.

Imtis 1990 metų Londono deklaracijos inicijuotų pokyčių paskatinošaltojo karo pabaiga. Trumpai juos galima apibūdinti kaip perėjimąnuo gynybinio ir atsakomojo požiūrio į saugumą prie labiauprevencinės nuostatos, kai pagrindinis dėmesys yra skiriamassaugumo ir stabilumo plėtrai. Nors Vašingtono sutartyje įkūnytikolektyvinio saugumo įsipareigojimai buvo ir toliau bus Aljansopagrindas bei Europos ir Šiaurės Amerikos jungtis, NATO pertvarkapaskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje aiškiausiai pasireiškėpartneryste ir krizių valdymu.

Prie krizių valdymo dešimtajame dešimtmetyje teko aktyviaiprisidėti ir man. Tarnaudamas SHAPE, pačioje dešimtmečio pradžiojedalyvavau pirmojoje NATO operacijoje, suteikiant pagalbą Turkijaipirmojo Persų įlankos karo metu. Nelikau nuošalyje ir kai NATOpadėjo gabenti oru humanitarinę pagalbą buvusiai Sovietų Sąjungai.Dar daugiau teko dirbti NATO vis labiau įsitraukiant į Balkanųproblemas – iš pradžių, kai reikėjo padėti Jungtinėms Tautomsvykdyti sunkiosios ginkluotės stebėseną, vėliau – „neskraidymo“zonos stebėseną, o dar po to – jūrų operacijose, skirtose JungtiniųTautų taikomoms sankcijoms paremti.

To dešimtmečio pabaigoje vykdžiau nacionalines karines užduotis irvadovavau sraigtasparnių pulkui. Todėl dar labiau įsitraukiau įveiklą, susijusią su NATO vaidmeniu krizių valdymo srityje, –dalyvavau operacijose Bosnijoje ir Hercegovinoje bei intervencijojeį Kosovą.

Šio dešimtmečio pradžioje pradėjau tarnauti Tarptautiniamekariniame štabe NATO būstinėje. Kaip tik čia ir galėjau stebėtikitą NATO pertvarkos etapą, kai Aljansas 2002 m. nusprendėišsiveržti iš savo euroatlantinių geografinių varžtų. Tačiau manestebino tai, kad tiek daug žmonių ir tada, ir iki šiol mini Prahosviršūnių susitikimą, kaip tikrąjį pertvarkos susitikimą.Mano nuomone, kelio pradžia buvo Londone. Prahoje į rankas buvopaimtas vairas.

Terorizmo grėsmė bei ginklų platinimo keliamas pavojus reiškia,kad valstybių sąjungininkių saugumas vis labiau tampa priklausomasnuo įvykių, besirutuliojančių toli nuo jų teritorijų. Aljansaspripažino tai Prahoje ir vėl atitinkamai prisitaikė. Dalis šioprisitaikymo yra suvokimas, kad naujų grėsmių akivaizdoje būtinaskuo platesnis bendradarbiavimas – ne tik tarp valstybių, bet ir sukitomis tarptautinėmis organizacijomis. Štai kodėl Prahoje buvoišreikštas kvietimas priimti naujus narius ir kurti naujussantykius.

Tačiau šios pertvarkos sritys – tiktai mūsų jau vykdomų pokyčiųtąsa. Tai anaiptol nebuvo visiškai naujos iniciatyvos. Londone 1990m. NATO buvo 16 valstybių Aljansas. Kai vyko Prahos susitikimas, jijau buvo išaugusi iki 19 narių. 1990 m. NATO pradėjo išsamiąpartnerystės politiką, pasiūlydama draugystę Rytams. Draugystėsranka buvo 1994 m. ištiesta ir į Pietus – Šiaurės Afrikos irVidurio Rytų šalims (o pernai Stambule – ir Persijos įlankosregiono šalims). Be to, iki susitikimo Prahoje NATO jau buvosuradusi savo vietą tarptautinių organizacijų sistemoje, visglaudžiau bendradarbiaudama su Europos Sąjunga, Europos saugumo irbendradarbiavimo organizacija bei Jungtinėmis Tautomis.

Panašai ir su „naujaisiais pajėgumais“. Prahoje priimtassprendimas kurti NATO greitojo reagavimo pajėgas buvo logiškasžingsnis toliau įgyvendinat Londone pareikštą kvietimą kurti ypačmobilias ir įvairiapuses pajėgas – buvo sukurtas Sąjungininkiųpajėgų Europoje greitojo reagavimo korpusas. Prahoje paskelbti NATOvadovybės struktūros pokyčiai rėmėsi anksčiau dešimtajamedešimtmetyje priimtais sprendimais sumažinti NATO vadaviečių –vietoj trijų NATO vadaviečių palikti tik dvi, panaikinusSąjungininkių pajėgų Lamanše vadavietę. Prahos pajėgumų stiprinimoplanas pagrindinį dėmesį skyrė gynybos nuo terorizmo pajėgumams beisuteikė papildomą paskatą įsigyti geresnės įrangos. Tai jau buvonumatyta Gynybos pajėgumų stiprinimo iniciatyvoje, priimtoje 1999m. Vašingtono viršūnių susitikime (kai prie Aljanso prisijungė trysnaujos narės ir buvo patvirtinta nauja NATO Strateginėkoncepcija).

Žvelgiant atgal, galima pasakyti, kad ir Londono, ir Prahossusitikimus galima laikyti atsaku į pokyčius, vykusius aplink NATO.Jei Londonas buvo atsakas į šaltojo karo pabaigą, tai Praha –atsakas į rugsėjo 11-osios teroristų išpuolį prieš JungtinesAmerikos Valstijas. Taigi Prahos susitikimas nebuvotikrasis Pertvarkos viršūnių susitikimas, tačiau jisužtikrino, kad Aljansas ir toliau eitų Londone nužymėtu keliu,užtikrinančiu ir tolesnį NATO aktualumą, jai imantis naujų vaidmenųbei įsigyjant tokių pajėgumų, kurie reikalingi norint šiuosvaidmenis veiksmingai atlikti.

Tačiau turime pripažinti, kad net ir turint neribotusmoderniausios karinės technikos kiekius, jie bus beverčiai, jeivalstybėms sąjungininkėms nepavyks susitarti, kada ir kaip jaisnaudotis. Neseni įvykiai parodė, kad NATO viduje yra tam tikrųpokyčių, kuriems dabar būtinai reikia „pertvarkomojo“ dėmesio. Jeianksčiau kylančios grėsmės sąjungininkes suvienydavo, dabartinėsgrėsmės, kaip parodė 2003 m. Irako krizė, turi skaidomąjįpotencialą. Todėl neišvengiamai būtina, kad NATO vaidmenys irpajėgumai būtų grindžiami bendra vizija, bendru supratimu ir bendrusiekiu. Kaip tik todėl visai neseniai Generalinis Sekretoriuspakvietė stiprinti politinį dialogą NATO viduje. Tiesą sakant, jau1990 metais Londono deklaracijoje valstybės sąjungininkės išreiškėsavo ketinimą stiprinti Aljanso politinį komponentą.

Baigdamas noriu pasakyti, kad, mano nuomone, Londono deklaracijair buvo NATO pertvarkos pradžia, o Praha užtikrino, kad procesasvyktų reikiama linkme. Per savo tarnybos metus teko susidurti sudaugelio šiuose viršūnių susitikimuose pradėtų pertvarkosiniciatyvų pasekmėmis. Tačiau bijau, kad visos šios iniciatyvostaps bevertės, jei NATO kuo skubiau nesiims skatinti veiksmingesnįpolitinį dialogą. Jei valstybės sąjungininkės vengs polemiškųpolitinių ir saugumo klausimų, jos niekuomet neįstengs surastibendros pozicijos. Šių dienų saugumo aplinkoje tokių klausimųnegalima palikti be dėmesio – juos reikia aptarti laiku irnuodugniai. Jei sąjungininkės nebus pasirengusios priimti iššūkioir aptarti tokių klausimų NATO viduje, Aljansas praras savoaktualumą ir bus surastas kitas forumas. Aš nė kiek neabejoju, kadNATO yra idealus forumas tokioms diskusijoms, tačiau man taip patkelia rūpestį tai, kad jei jo neišnaudosime, – prarasime.

Post sriptum: aš pats taip pat pasikeičiau. Pernai savožaliąją karinę uniformą iškeičiau į pilką civilio kostiumą, opavojingiausias ginklas, kuriuo man dabar leidžiama naudotis, yraaštrus pieštukas. Tegu sprendžia kiti, ar aš vis dar esureikalingas ir pajėgus.

Jonathanas Parishas – NATO Politiniųreikalų ir saugumo politikos skyriaus Politikos planavimo ir kalbųrengimo sektoriaus vyresnysis planavimopareigūnas.