NATO pertvarkos laimėjimai

Aš nemanau, kad pertvarkatai kažkas, kas prasideda nuo nepertvarkyto ir virsta pertvarkytu.Aš tai greičiau laikau procesu, kurį skatina šio mūsų XXI amžiauspasaulio pobūdis, ir tai greičiau susiję su kultūra ir požiūriu, one technologijomis ir platformomis.

JAV Gynybos sekretorius Donaldas H.Rumsfeldas.

Tarnaudamas Valstybės sekretoriumi Prezidento Ronaldo Reaganoadministracijoje, George Schultzas kartą įdomiai palyginodiplomatiją su pastangomis neleisti savo darže augti piktžolėms:abiem atvejais, sakė jis, niekada negali tvirtinti, kad darbas jauvisiškai padarytas. Tą patį galima pasakyti ir apie „pertvarką“.Kaip neseniai pastebėjo Sekretorius Rumsfeldas, pertvarka, taigreičiau ne galutinis rezultatas, bet procesas. Jo metu atsirandanaujų reikmių, kyla naujų iššūkių, formuojasi naujos saugumoerdvės, kurioms nuolat reikia tolesnių pokyčių irprisitaikymo.

Nors žodis „pertvarka“ tapo madingas tik pastaruoju metu, NATO jaunuo to laiko, kai prieš pusantro dešimtmečio žlugo Sovietų Sąjunga,veiksmingai atsiliepia į nuolatinę pertvarkos būtinybę. Per visą tąlaikotarpį Aljansui vis tenka klausyti perspėjimų, kad, jei jamnepavyks „prisitaikyti“, „evoliucionuoti“ arba „reformuotis“, jisrizikuoja prarasti savo reikalingumą ir gyvybiškumą. Priešdešimtmetį NATO susidūrė su reikalavimu arba „eiti už savo erdvėsribų“, arba apskritai „nutraukti veiklą“. Tuos politinius procesus,kurių dėka Aljansas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pasiekėvisuotinį sutarimą dėl būtinybės pradėti karą su valstybe(tuometine Jugoslavija), kuri iš tiesų neužpuolė NATO teritorijos,galima drąsiai pavadinti pirmąja didele Aljanso „pertvarkos“ sėkmepo šaltojo karo.

Šiandien nėra kokios nors vienos „NATO pertvarkos darbotvarkės“.Greičiau galima pasakyti, kad jų yra trys – kiekvienaprasidėjusi skirtingu metu ir dėl skirtingų priežasčių, tačiaudabar tarpusavyje susijusios ir iš dalies sutampančios. Tai yra:Prahos darbotvarkė, kurią 2002 m. inicijavo buvęs GeneralinisSekretorius lordas Georgas Robertsonas kaip atsaką į „Kosovo irrugsėjo 11-osios pamokas“ – joje pagrindinis dėmesys buvo skiriamaspajėgumų, misijų ir struktūrų pokyčiams; Norfolkodarbotvarkė, kurią 2004 m. sumanė ir pradėjo dabartinis GeneralinisSekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis kaip atsaką į „Afganistanopamokas“. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas gynybos planavimui,pajėgų kūrimui ir bendram finansavimui; ir 2005 m. VokietijosKanclerio Gerhardo Schröderio inicijuota Miuncheno darbotvarkė,atsiliepianti į „Irako krizės pamokas“. Joje pagrindinis dėmesysskiriamas NATO, kaip tikro transatlantinio strateginiųkonsultacijų ir sprendimo priėmimo forumo, vaidmens (arba jostygiaus) pokyčiams.

Prahos darbotvarkė

78 dienas trukusi NATO oro antskrydžių kampanija tuometinėjeJugoslavijoje 1999 m., siekiant sustabdyti etninį valymą Kosove,išryškino kritines „lūžio linijas“ tarp JAV ir sąjungininkiųkarinių pajėgumų. Šiuo metu jau gerai žinoma statistika: 90procentų tikslaus pataikymo ginkluotės buvo pristatyta JAVnaikintuvais ir bombonešiais, o iš valstybių sąjungininkių tiknedaugelis vos galėjo pasirūpinti saugiu oras-oras ryšiu, todėlNATO daliniai buvo priversti naudotis atvirais kanalais. JungtinėsValstijos taip pat 100 procentų parūpino NATO trukdymo pajėgumų, 90procentų sausumos stebėjimo iš oro įrangos ir 80 procentų degalųatsargų papildymo ore lėktuvų. Šis atotrūkis privertė sunerimtilordą Robertsoną ir jis ėmė kartoti savo mantrą, kad tryssvarbiausi NATO prioritetai yra „pajėgumai, pajėgumai,pajėgumai“.

Dar nebuvo suvirškintos „Kosovo pamokos“, kai NATO strateginįkraštovaizdį sukrėtė rugsėjo 11-oji. Aljansas reagavo labai greitaiir parodė tvirtą pagarbą kolektyvinio saugumo principui, pirmąkartą savo istorijoje nedelsiant pritaikydamas 5 straipsnį irpasiųsdamas AWACS orlaivius patruliuoti oro erdvę virš JAV miestų.Susitikę Reikjavike, Islandijoje, 2002 m. gegužę valstybiųsąjungininkių užsienio reikalų ministrai oficialiai patvirtinoAljanso pasiryžimą vykti ten, kur prireiks kovoti su grėsmėmissąjungininkių saugumui. Per 2002 metus NATO būstinės personalaskruopščiai parengė išsamų organizacinių pokyčių ir pajėgumųstiprinimo paketą. Jį patvirtino tų pačių metų lapkritį į Prahosviršūnių susitikimą susirinkę Aljanso vadovai. Taip pat buvosukurtos NATO Greitojo reagavimo pajėgos (NRF), reorganizuotosstrateginės vadavietės ir patvirtintos Prahos pajėgumų stiprinimo(PCC) modernizacijos programos. Ir, pagaliau, ne mažiau svarbu buvotai, kad Aljansas pakvietė septynias šalis stoti į NATO beisusitarė dėl atitinkamų Būstinės struktūros ir procedūrų reformų.Jos buvo reikalingos, kad Šiaurės Atlanto Taryba galėtų sklandžiaiveikti, išsiplėtusi iki 26 narių.

Praėjo dveji su puse metų. Prahos darbotvarkės įgyvendinimobalansas yra teigiamas, nors kai kurios programos ir atsilieka.Pirmiausia, išaugusi iki 26 narių, Šiaurės Atlanto Tarybanetapo nevaldoma. Kaip pastebėjo Čekijos ambasadorius prieNATO Karelas Kovanda, kalbėdamas Marshallo centre Vokietijoje 2003m. spalį, „jei keturios ar penkios valstybės sąjungininkės vienokiuar kitokiu svarbiu klausimu pasiekia sutarimą“, visuotinis bendrassutarimas „faktiškai yra užtikrintas“, nesvarbu, ar sąjungininkiųiš viso yra 19, ar 26. Antra, NATO pasiryžimo imtis „naujų misijų“„visur“, kur pareikalautų kylanti grėsmė, Aljansas laikosi toliauir netgi jį sustiprino, kaip parodė Stambulo viršūnių susitikimosprendimas išplėsti Tarptautines saugumo paramos pajėgas (ISAF)Afganistane bei neseniai Briuselyje pasiektas visų 26 valstybiųsąjungininkių susitarimas prisidėti prie Irako mokymų misijos.Trečia, NATO sėkmė pradėjus veikti naujajai Sąjungininkių pajėgųtransformacijos vadavietei ir spartinant NATO greitojo reagavimopajėgų (NRF) galutinę parengtį rodo pavyzdinę NATO karinėsvadovybės vadovavimo kokybę.

Ne toks aiškus ir mažiau pozityvus vaizdas iškyla kalbant apienaujuosius pajėgumus, kaip antai strateginį jūros ir oro desantųdislokavimą, degalų atsargų papildymą ore ir Aljanso Sausumosstebėjimo sistemą, nors ir neabejotina, kad tam tikros pažangospasiekta. Daug padaryta Norvegijos vadovaujamos jūros desantoiniciatyvos srityje – jau yra pasirengę ir Danijos bei JK laivai,taip pat užtikrinta galimybė dalyvauti kitiems. Stambule gynybosministrai pasirašė Supratimo memorandumą. Juo įpareigojama iki šiųmetų pabaigos visiškai parengti Vokietijos vadovaujamą strateginįoro desanto projektą, kad būtų galima, kai reikia, pristatyti orunestandartinius krovinius pagal užsakymą, panaudojant iki 6 AntonovAn-124-100 transportinių orlaivių. Planavimo veiklą tęsė Ispanijosvadovaujama NATO darbo grupė degalų atsargų papildymo ore klausimu.Aljanso Sausumos stebėjimo sistema, atrodo, pasirengta pereiti įprojektavimo ir įgyvendinimo etapą (jei tik dalyvaujančios šalyspriims dabartines rizikos sumažinimo pastangas ir suteiks reikiamąfinansavimą). Nuo Prahos susitikimo NATO taip pat pasiekė konkrečiųrezultatų aprūpindama oro pajėgas tikslaus pataikymo ginkluote,nustatydama ginkluotės bendradarbiavimo prioritetus gynybos nuoterorizmo srityje ir pritardama planams dėl NATO karo teatro raketųgynybos pajėgumų.

Tačiau greičiausiai šių lemiamos svarbos strateginių priemonių„galutinės parengties“ data bus dar tik už keleto metų, o didesnėfinansavimo dalis dar nepaskirta. Be to, kadangi NATO sąjungininkės(tarp jų – Jungtinės Amerikos Valstijos) vis dažniau gynybos lėšųskiria plačioms globalinėms operacijoms finansuoti ir aprūpinti,šis prioritetas pradeda pasiglemžti tą finansavimą, kuris kituatveju būtų buvęs skiriamas PCC modernizacijos programoms. Ir dar.Kai neatidėliotiniems daugybės NATO reagavimo į krizes operacijųišlaikymo klausimams prireikia didelės dalies Būstinės laiko irdėmesio, Šiaurės Atlanto Taryba taip atidžiai nebeprižiūripagrindinių ilgalaikių PCC modernizacijos programų, kaip tada, kailordas Robertsonas nuolat taikė savo, jo žodžiais tariant,„savotišką politinę elektros konvulsinę terapiją“, spausdamasvalstybes atsiliepti į jo „pajėgumų, pajėgumų, pajėgumų“raginimą.

Norfolko darbotvarkė

Susitikime Sąjungininkių pajėgų transformacijos vadavietėje pernaibalandį Generalinis Sekretorius De Hoopas Schefferis pakvietėaptarti, kaip jis pavadino, „Norfolko darbotvarkę“. Tokių, jonuomone, galimų gynybos planavimo, pajėgų kūrimo ir bendrofinansavimo sistemų pokyčių reikia tam, kad neliktų „atotrūkio tarpmūsų nuolat kartojamų ambicingų deklaracijų ir gebėjimo dislokuotireikiamas pajėgas“ ir pajėgų kūrimo proceso, kuris „paprasčiausiainebevyksta“. Išvargintas nuolatinės reikmės derėtis susąjungininkėmis dėl sraigtasparnio čia ar paramos būrio ten, jis,kalbėdamas JAV karinių pajėgų Europoje štabe, perspėjo, kad „jeisąjungininkės nenorės ir negalės skirti šių pajėgų NATO misijoms,Damoklo kardas pakibs ir virš visų mūsų operacijų, ir virš NATOateities“.

Remdamasi Norfolko darbotvarke, pernai lapkritį NATO surengė pirmątokią „Globalių pajėgų kūrimo“ konferenciją, kurios tikslas buvopabandyti suderinti atskirų šalių įsipareigojimus pagal įvairiusNRF rotacijos reikalavimus ir jų įsipareigojimus, susijusius suoperacijomis Afganistane, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir Kosove.Vykdomojoje darbo grupėje buvo intensyviau diskutuojama apie tai,kaip geriau numatyti šalių nacionalinį įnašą į NATO pajėgas.Karinio komiteto pirmininkas generolas Haraldas Kujatas paskelbė„Išsamaus požiūrio“ dokumentą, kuriuo siekiama kariniu požiūriuįvertinti, kaip geriau racionalizuoti gynybos, operacijų, žvalgybosir išteklių planavimo disciplinas.

Kitame pagal Norfolko darbotvarkę svarstytame pajėgų kūrimovariante aptariama galimybė pranešti apie operacijų planavimovariantus ir suformuojamas aiškesnis vaizdas, kiek specialiųpajėgumų pasirengusios pateikti atskiros Aljanso narės darprieš Aljansui priimant politinį įsipareigojimą įsikištikrizės ar konflikto atveju; geriau suformuluoti racionalausnaudojimo ir paskirties tikslai, leidžiantys įvertinti atskirosšalies gebėjimą veiksmingai dislokuoti savo pajėgas atsako į krizesoperacijose; geresnės prognozavimo galimybės dėlei išplėsti pajėgųpanaudojimo laikotarpį iki dvejų metų; pareikalauti, kad šalysgeriau „atsisakytų“ įsipareigojimo, o ne kartkartėmis trumpaiprisidėtų pajėgomis arba įranga prie tam tikros atsako į krizęoperacijos; sukurti naujas daugianacionalines struktūras, kuriosužsiimtų stabilizacija pasibaigus konfliktui.

NATO jau nuo to laiko, kai prieš pusantrodešimtmečio žlugo Sovietų Sąjunga, veiksmingai atsiliepia įnuolatinę „pertvarkos“ būtinybę.

Sprendžiant bendro finansavimo klausimusGeneralinis Sekretorius pakvietė diskutuoti dėl bendro kariniobiudžeto didinimo – NATO Saugumo investicijų programos (NSIP) irKarinio biudžeto – ir dėl jo taikymo labiau operatyviniamsdabartinių NATO operacijų aspektams; įtraukti NATO specialiuosiusfondus į šalių gynybos biudžetus; suformuoti „AWACS pobūdžio“ NATOgrupes ir biudžetus logistikos, medicinos tarnybos ir desantavimosraigtasparniais srityse.

Šiame etape dar per anksti būtų bandyti vertinti Norfolkodarbotvarkės laimėjimus. Tačiau pirminės diskusijos įvairiosesrityse rodo, kad lengva nebus, ypač nagrinėjant tokius klausimus,kaip NSIP taisyklių atitikimas ir išplėtimas, Karinio biudžetosąskaitos nagrinėjimas (kur, be kita ko, atrodo, sunkiai vykstantidiskusija dėl dalijimosi išlaidomis priėjo aklavietę) bei kaipįveikti valstybių sąjungininkių nenorą suteikti NATO daugiauinformacijos apie savo pajėgų dispoziciją.

Miuncheno darbotvarkė

Baigdami vasario susitikimą Briuselyje, valstybių sąjungininkiųvadovai pasižadėjo „stiprinti NATO, kaip sąjungininkių strateginiųir politinių konsultacijų bei koordinacijos forumo, vaidmenį ir darkartą patvirtinti jos, kaip pagrindinio saugumo konsultacijų tarpEuropos ir Šiaurės Amerikos forumo, reikšmę“.

Ši iniciatyva užbaigė trumpą bet intensyvų konsultacijųlaikotarpį. Konsultacijas paskatino dešimt dienų anksčiau paskelbtaKanclerio Schröderio rašytinė kalba Europos saugumo politikoskonferencijoje Miunchene (ją, Kancleriui susirgus, perskaitėGynybos ministras Peteris Struckas). Čia Kanclerio tvirtinimas, kadNATO „nebėra ta pagrindinė vieta, kur transatlantiniai partneriaiaptaria ir derina strategijas“, ir jo siūlymas „suformuoti aukštolygio nepriklausomų profesionalų iš abiejų Atlanto pusių grupę,kuri padėtų mums rasti sprendimą“, kaip ateityje išvengti tokiųkaip Irako krizių, patraukė žiniasklaidos dėmesį ir sukėlė tokiamiššūkiui nepasirengusių aukštų NATO ir JAV pareigūnų šoką.

Po to kilusioje polemikoje Vokietijos pareigūnai nėrėsi iš kailio,stengdamiesi įrodyti, kad Kancleris neketino skelbti NATO šermenų,o kaip tik stengėsi ją stiprinti. Savo ruožtu NATO ir JAVpareigūnai negalėjo sutarti dėl „išorės specialistų grupės“ idėjos(kurią jie atmetė) ir ja išreikštos esminės kritikos. Akivaizdu,kad Jungtinės Amerikos Valstijos nenorėjo žiūrėti į NATO, kaip įpagrindinę vietą, kur būtų aptariami ir koordinuojami esminiai JAVstrategijos sprendimai, pavyzdžiui, kaip ir kur pulti Talibaną irAl Qaedą Afganistane, arba kiek laiko, prieš pradedant karą suIraku, laukti, kol JT Saugumo Tarybos inspekcijos procesas duosrezultatų. Šiaurės Atlanto Taryba taip pat nebuvo tokia pagrindinėstrateginių konsultacijų vieta, kur Jungtinės Valstijos ir jos NATOsąjungininkės tartųsi tokiais ypač svarbiais klausimais, kaip,pavyzdžiui, Irano mėginimai įsigyti branduolinių ginklų arbaEuropos Sąjungos ketinimai atšaukti ginklų embargą Kinijai.

Kancleris Schröderis faktiškai kėlė klausimą, ar nebus bevertėsvisos Norfolke ir Prahoje inicijuotos pertvarkos reformos, jeiAljansas nesugebės funkcionuoti kaip tikras partnerių forumas darprieškonfliktinėse strateginių sprendimų priėmimo fazėse. Šiaprasme jis ne tik apvertė aukštyn kojom generolo Charleso de Gaulleposakį: „Kokia nauda iš strateginio planavimo, jei nenusimato jokiųįvykdymo priemonių?“, bet ir išsakė anksčiau viešai išreikštą kitųEuropos vadovų, tarp jų ir paties Generalinio Sekretoriaus De HoopoSchefferio, nusivylimą politinio dialogo NATO viduje kokybe.

Iki Briuselio viršūnių susitikimo pradžios visos šalys jau buvoapsisprendusios akcentuoti teigiamus aspektus. Kaip kitą dienąspaudos konferencijoje pasakė Prezidentas George W. Bushas, „jokomentarus aš suprantu kaip norą matyti veiksmingą NATO, kad jibūtų prasmingo strateginio dialogo vieta. Visiems, sėdintiemsaplink stalą, tai buvo visiškai akivaizdu. O susitikimas baigėsiJaapui pareiškus, kad jis sugalvos planą, kaip užtikrinti, kadstrateginis dialogas NATO vyktų veiksmingai.“

Aišku, pažadėti pateikti planą yra viena. Pasiekti visuotinįsutarimą dėl laisvų politinių debatų nuostatų – visiškai kas kita.Savo ruožtu tos Europos valstybės sąjungininkės, kurios pagaltradiciją mažiausiai norėjo leisti, kad Šiaurės Atlanto Tarybojebūtų aptariami tokie klausimai, kuriuos jos laikė esant išimtinaiEuropos Sąjungos reikalais, pavyzdžiui Galileo sistema arba ginklųembargas Kinijai, dabar turės priimti tai, ką jos anksčiau vadinoNATO „kišimusi ne į savo reikalus“. Jungtinėms Valstijoms iš savopusės teks paieškoti būdų, kaip spręsti strateginius klausimusŠiaurės Atlanto Taryboje. Be to, šiuos klausimus dar reikėssuderinti JAV tarpžinybinine tvarka, jau nekalbant apiepatvirtinimą Kongrese. Nepaisant to, vargu ar reikmė iš tikrųjų„konsultuotis“ su sąjungininkėmis, o ne tiesiog „informuoti“ jasapie jau priimtus sprendimus, yra labiau gąsdinanti nei tosproblemos, su kuriomis nuolat susiduria JAV administracija,bandydama sudaryti tikrą partnerystę su Kapitolijumi ar, tiesąsakant, netgi su savo pagrindiniais partneriais „norinčiųjųkoalicijoje“.

Neapleidžiant savo posto

Viena vertus, galingiausios Aljanso valstybės narės vadovai giriašiandienę NATO, nes ji „aktyvesnė nei bet kada“, yra „sėkmingiausiasąjunga istorijoje“ ir „įkūnija gyvybiškai svarbiausius JungtiniųValstijų ryšius saugumo srityje“. Ji gali pagrįstai didžiuotissėkminga savo plėtra, vadovavimo struktūros ir būstiniųorganizacijos pertvarka, operacijų išplėtimu ir mastais, taip patpažanga, kuri daroma modernizuojant savo pajėgumus, kad būtų galimasusidoroti su naujomis grėsmėmis ir iššūkiais saugumui.

Kita vertus, vis dar baiminamasi dėl galimos nesėkmės. PradedantGeneraliniu Sekretoriumi, organizacijoje dejuojama, kadsąjungininkių noras atlikti naujas misijas ir turėti naujų pajėgumųneparemtas įsipareigojimais skirti tokioms misijoms ir pajėgumamsreikalingų žmonių, įrangos ir išteklių. Abiem atvejais kritikai, irne tik kritikai, ima abejoti, ar iš tikrųjų esama tam reikalingospolitinės valios. Be to, Kancleris Schröderis aiškiai palietėjautrią vietą viešai atkreipdamas dėmesį į NATO, kaip tikrostransatlantinės sprendimų priėmimo vietos strateginės svarbosklausimais, reikšmės sumažėjimą.

Bet NATO ir toliau kaip visada stovės savo poste. Galimapasikliauti, kad NATO, kaip nepakeičiama transatlantinėstautų bendruomenės saugumo sąjunga, toliau vykdys savo trispertvarkos darbotvarkes – Prahos, Norfolko ir Miuncheno – su geraisketinimais ir bendram labui, nors tai vyktų kartais ir ne visaisklandžiai ar tobulai. Ateitis parodys.

Robertas G. Bellas 1999-2003m. buvo NATOGeneralinio Sekretoriaus padėjėjas gynybos investicijų klausimais.Šiuo metu dirba Briuselyje SAIC vyriausiuojuvicepirmininku.