Ar turėtų NATO vaidmuo būti politiškesnis?

Espenas Barthas Eide – Osleįsikūrusio Norvegijos tarptautinių santykių instituto Tarptautinėspolitikos skyriaus direktorius.

Frédéricas Bozo – Nanto universiteto profesorius,Paryžiuje esančio L’Institut français des relationsinternationales (Prancūzijos tarptautinių santykių instituto)vyresnysis mokslinis bendradarbis, nagrinėjantis transatlantiniussantykius.

Mielas Frédéricai,

kai transatlantinė Irako drama, atrodo,jau praeityje, galima ramiai aptarti Europos ir Šiaurės Amerikossantykių ateitį ir su tuo susijusį NATO vaidmenį. VokietijosKanclerio Gerhardo Schröderio pastabos vasarį Miunchene vykusiojeSaugumo konferencijoje ir paskesni komentarai iš abiejų Atlantopusių iškėlė į viešumą klausimą dėl transatlantinės sąjungosšiandienos. Tai yra gerai, nes visi suinteresuoti, kad ši diskusijabūtų skaidri, plati ir konstruktyvi. Nėra jokios abejonės, kad XXIamžiuje transatlantiniai santykiai bus kitokie nei XX amžiausantroje pusėje. „Kitokie“ nereiškia „blogesni“.

NATO, ypač sėkminga sąjunga, išgyvena tapatybės krizę ir nepanašu,kad jai greitai pavyktų ją išspręsti. Tai, žinoma, ne pirmaskartas, kai Aljansui tenka suabejoti savo būties esme. Tokskritinis momentas buvo ir 1966 m., kai Prancūzija pasitraukė išNATO integruotos karinės struktūros. Po to sekė Harmelio ataskaitaapie Aljanso ateities tikslus. Prieš penkiolika metų, sugriuvus irVaršuvos paktui, ir Sovietų Sąjungai, vėl įsiplieskė diskusija, arvis dar reikalinga Europą ir Šiaurės Ameriką siejanti politinė irkarinė sąjunga. Po šių diskusijų buvo priimtas sprendimas „išeitiuž erdvės ribų“ (užuot – „išsiskirsčius“). Todėl paskutinįjįdešimtmetį Aljansas daugiausiai buvo užsiėmęs trim dideliaisprojektais, priklausančiais politinei ir karinei sritims. Tai:taikos palaikymo ir taikos įtvirtinimo operacijos Balkanuose; kaikurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių parengimas tapti NATO irtuo pačiu transatlantinės bendruomenės narėmis; ir suteikti forumąkoordinuotam atsakui į įvykius Rusijoje. Kartu su nenutrūkstamasaugumo garantija, tai ilgiau nei dešimtmetį teikė svarų atsakymą įklausimą „kodėl NATO?“. Tačiau reikia pažymėti, kad visi tie trysprojektai buvo tiesiogiai susiję su Europos žemynu, Europos saugumosituaciją nuolat stebint JAV.

Tačiau stipriau nei po šaltojo karo pabaigos NATO paskirtiesklausimą vėl iškėlė situacija, susiklosčiusi pasaulyje po rugsėjo11 d. Tai prasidėjo nuo Afganistano kampanijos, tačiau ne dėl kokiųnors nesutarimų NATO viduje. Kaip tik priešingai – kaip rašėprancūzų dienraštis „Le Monde“, „tada mes visi buvomeamerikiečiais“. Problema greičiau kilo dėl apėmusio nereikalingumojausmo. Atsižvelgiant į tai, kad, atsiliepdama į rugsėjo 11 d.išpuolį, NATO pirmą kartą pritaikė 5 straipsnį, JAV kalbos apie„koaliciją apibrėžiančią misiją“ buvo visai ne tai, ką norėjogirdėti Europos euroatlantizmo šalininkai. NATO prireikė beveikdvejų metų, kad plačiai įsitrauktų į Afganistano problemas. Taiįvyko po Irako krizės ir gilių nesutarimų dėl NATO vaidmens,susijusio su Turkijos gynyba, bei dėl paties karo teisėtumo.

Aljansas vėl privalo tapti forumu atviramdialogui pagrindiniais klausimais, kurių jis ketinaimtis.

Nuo to laiko diskusijų tonas radikaliaipasikeitė. Nei Vašingtonas, nei kuri kita Europos sostinė nenori,kad pasikartotų pastarųjų poros metų patirtis. Neseniai įvykęPrezidento George W. Busho ir Valstybės Sekretorės CondoleezzosRice vizitai į Europą, taip pat ir tai, kaip jie buvo čia sutikti,simbolizuoja bendrą troškimą parodyti vienybę ir atsidavimą. Tačiauuž visų šių geros valios išraiškų vis dar lieka neaiškios naujojo„sutarimo“ detalės.

Mano nuomone, šiandien iškilusi problema turi dvejopą pobūdį:pirma, reikia realiai įvertinti Aljanso vaidmenį naujose politinėseaplinkybėse; antra – iš naujo politizuoti Aljansą, o ne leisti jamatrofuotis ir tapti paprasčiausia karine „įrankių skrynele“.

NATO vaidmens įvertinimas turi prasidėti nuo pripažinimo, kadEuropos politinis kraštovaizdis iš esmės pasikeitė. Europos Sąjungašiandien jau pati yra tarptautinio saugumo subjektas. Tiesą sakant,vis ambicingesnė Europos Sąjunga kaip tik dabar užsiima savo„švelniosios jėgos įrankių skrynelės“ papildymu kariniaispajėgumais. Dauguma transatlantinių diskusijų ateityje turės vyktitarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų paprasčiausiai dėl to,kad darbotvarkė turi būti platesnė, nei siūlo labiau tradicinisNATO saugumo forumas. Daugeliui pagrindinių tarptautinėsdarbotvarkės klausimų – tariamų Irano branduolinių ambicijųpažabojimas, planai atšaukti ginklų embargą Kinijai ir būtinybėpadėti Afrikai išsikapstyti iš keleto sudėtingų krizių – reikiaįvairiapusės nuostatos. Atlantizmo šalininkai turėtų to nesmerkti.Pastangos panaudoti NATO Europos Sąjungos politinėms ambicijomspristabdyti – pasmerktos žlugti. Skatinti Europos Sąjungos politinęplėtrą, tuo pat metu tvirtinant energingą saugumo partnerystę suNATO – štai tas kelias, kuriuo reikia eiti. NATO tikrai turės kąveikti. Aljansas išlieka logiškiausias forumas – nuo kariniųpriemonių koordinavimo iki strateginės dviejų Vakarų galybiųdiskusijos apie grėsmes bendram saugumui. Be to, jis toks ir turiišlikti, kadangi taip Aljansas prisideda prie platesnėstransatlantinės saugumo architektūros.

Tam reikia „iš naujo politizuoti“ NATO. Aljansas vėl privalo taptiforumu atviram dialogui apie pagrindinius klausimus, kurių jisketina imtis. Nuoširdus transatlantinis dialogas apie tai, kaip,pavyzdžiui, susidoroti su terorizmu, yra labai reikalingas kaip tiktodėl, kad valstybės sąjungininkės turi skirtingą nuomonę, kaipspręsti šį bendrą iššūkį. NATO greičiausiai ir toliau aktyviaiveiks tokiose vietose kaip Afganistanas ir Kosovas bei išlikskarinė jėga, kai prireiks daugiašalių taikos įtvirtinimo pastangų.Klausimas, kur imtis veiklos ir kaip tai daryti, gali būtivertinamas prieštaringai. Todėl diskusijos turi remtis platesniunei dabar politiniu sutarimu pačiame Aljanse. Ir tais atvejais, kaiAljansas suteikia karinį stuburą platesnėms tarptautinėms taikosįtvirtinimo pastangoms, jo ryšys su visuotiniais politiniaisprocesais, susijusiais su politine tų situacijų ateitimi, turi būtikur kas geresnis. Tam ir vėl reikia, kad NATO būtų labiaupolitizuota ir glaudžiau bendradarbiautų su kitomisorganizacijomis, tarp jų – Jungtinėmis Tautomis.

NATO nereikia spręsti paprasčiausios išlikimo problemos – niekasiš tiesų ir negalvoja, kad ji turėtų numirti – jai būtina liktisvarbiausiu veikėju ir svarbiausiu forumu kaip tik toje srityje,kur ji jau įrodė savo veiksmingumą. Bet Organizacija bus efektyvitik tuo atveju, jei valstybės sąjungininkės išsiugdys bendrąpolitinį jos vaidmens suvokimą. Neliko bendro priešo, pakeičiančiotą grėsmę, kurią kėlė komunizmas ar Sovietų Sąjunga. „Terorizmas“tam ne visai tinka. Tačiau Aljansas šiandien ir toliau yranemažėjančios Vakarų svarbos tarptautiniam saugumui išraiška. Beabejo, atnaujintame transatlantiniame forume galime laukti naujųnesutarimų. Iššūkis yra ne apsimesti, kad skirtumų nėra, betnebijoti jų spręsti.

Jūsų

Espenas

Mielas Espenai,

vos prieš porą metų, rengiantis Irakokarui, NATO ėjo kolizijų keliu. Vienos šalys, vadovaujamosJungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų, apkaltino kitas,kurioms vadovavo Prancūzija ir Vokietija, išdavus kolektyvinėsgynybos įsipareigojimus – kertinį Aljanso akmenį. Klausimas, kaipprisimename, iškilo dėl Turkijos gynybos. Antrieji apkaltinopirmuosius sugriovus kolektyvinės gynybos pamatą, ant kurio patsAljansas ir yra pastatytas. Klausimas, žinoma, kilo dėl jų noropradėti karą be JT Saugumo Tarybos leidimo. Iškilo grėsmė Aljansogyvybingumui ir transatlantinių santykių ateičiai.

Žinoma, NATO išsikapstė iš šios krizės. Iki 2004 m. birželįįvykusio Viršūnių susitikimo Stambule žaizdos iš esmės jau buvoužgijusios. Tačiau kitaip nei ankstesnės NATO krizės Irako problemanepagimdė – bent jau iki šiol – kažko naujo, kaip buvo, pavyzdžiui,su Harmelio ataskaita, pateikta po Prancūzijos pasitraukimo išintegruotos karinės struktūros. Priešingai, Aljansas šiandienatrodo taip, tarsi jis kentėtų nuo anemijos. Ir tuos simptomus matovisi. NATO sunkiai sekasi įkalbėti sąjungininkes, kad jos vykdytųsu pajėgomis susijusius savo įsipareigojimus ir kalbant apie ISAF,ir apie Irako pajėgų mokymą. Aljanso vaidmuo, susijęs su platesnioVidurio Rytų regiono iniciatyva ir toliau lieka tik gražus šūkis.Ir pagaliau – o tai greičiausiai dar rimtesnė problema – Aljansasjau nebėra, Kanclerio Gerhardo Schröderio žodžiais tariant,„pagrindinė susitikimo vieta“, kur nariai „aptaria ir koordinuojastrategijas“.

Jei nebus nieko daroma, kyla grėsmė, kad anemija gali stiprėti irgaliausiai tapti mirties priežastimi. Kadangi niekas nenori, kadAljansas išnyktų (tuo labiau prancūzai, kurie yra vieni išlabiausiai atsidavusių narių, kai kalbama apie įnašą į NATOGreitojo reagavimo pajėgas arba aukšto rango karininkų skyrimą įvadovaujančius postus karinėje struktūroje), būtina kažkądaryti.

Taigi ar politizacija, kaip siūlote Jūs ir kiti, ir yra tietikrieji vaistai? Ar politiškesnis NATO vaidmuo įkvėps Aljansuinaujos gyvybės? Paskaičius NATO istoriją atrodo, kad tai tikraigali būti kelias pirmyn. Praeityje NATO politizacija lemiamaismomentais buvo reikiamas atsakas į užsitęsusią negalią arba aštriąkrizę. Be Harmelio pastangų, vertėtų prisiminti ir tuoj po Suecokrizės 1956 m. pasirodžiusią „Trijų išminčių ataskaitą“. Abiematvejais buvo kalbama apie būtinybę padaryti NATO „politiškesnę“ irtaip sustiprinti silpstantį legitimumą ir vidinęsanglaudą.

Tiktai tada, kai NATO įsikišo į Bosnijos irHercegovinos problemą ir dislokavo ten Įgyvendinimo pajėgas, kadgalėtų kontroliuoti taikos procesą, Aljansas pagaliau užsitikrinosau pagrindinį vaidmenį siekiant euroatlantiniosaugumo.

Ne taip seniai, dešimtajame dešimtmetyje,buvo manoma, kad nebelikus sovietinės grėsmės, norinčiai sėkmingaiatsinaujinti ir atsverti silpnėjantį karinį loginį būties pagrindąNATO teks tapti politiškesne sąjunga. Kadangi NATO daugiaunebereikėjo būti pasirengusiai ginti Europą, ji iš esmės pateisinosavo tolesnę būtį imdamasi platesnio vaidmens Europos saugumo labuiir taip prisidėdama prie žemyno stabilumo pasibaigus šaltajamkarui.

Atrodė, kad tai pasiteisina. Ir dešimtojo dešimtmečio viduryjeNATO, kuri, daugelio nuomone, po šaltojo karo turėjo palengvaišsekti, vėl klestėjo, tapusi kertiniu Europos saugumo akmeniu.Tačiau dar reikėtų pasižiūrėti atidžiau, kieno dėka įvyko toksnelauktas atgimimas. Iki 1995 m. rudens NATO „naujųjų“ saugumomisijų aktualumu ir tuo pačiu jos, kaip gyvybingos sąjungos,ateitimi dar buvo labai abejojama, atžvelgiant į jos nesutarimus irneskubėjimą reaguoti į Jugoslavijos iširimo sukeltus karus. Tiesąsakant, tiktai tada, kai NATO įsikišo į Bosnijos ir Hercegovinosproblemą ir dislokavo ten Įgyvendinimo pajėgas, kad galėtųkontroliuoti taikos procesą, Aljansas pagaliau užsitikrino saupagrindinį vaidmenį siekiant euroatlantinio saugumo. Be to, šiąpoziciją taip pat sutvirtino ir trejais metais vėliau įvykdytaintervencija Kosove.

Pagrindinis argumentas, mano nuomone, yra tas, kad NATO bus tikradėl savo ateities tik tada, kai Aljansas pademonstruos savogyvybiškumą kaip karinis instrumentas naujoje strateginėjeaplinkoje, stengdamasi susidoroti su tokiais nenumatytais atvejais,kurie neįeina į 5 straipsnio taikymo sritį ir iškyla už erdvėsribų. Priešingu atveju siekis tokiu metu pagyvinti NATO ją„politizuojant“ paprasčiausiai pavers Organizaciją profesiniopasikalbėjimo vieta.

Šiandien NATO problema yra ta, kad, atrodo, jos nariai nebėragarantuoti jos naudingumu arba bent jau nemano ją esant centru,ypač karine prasme. Tai gali būti paaiškinama dvejopai. Pirmojipriežastis tikrai ne nauja. NATO Jungtinėms Amerikos Valstijomsnebėra ta institucija, kurią jie linkę pasirinkti karinėmsoperacijoms vykdyti, netgi kai joms vadovauja JAV. Tai akivaizdujau nuo Kosovo kampanijos – JAV kariuomenei ši patirtis malonumonesuteikė. O tai, kad Vašingtonas nepriėmė sąjungininkų paramos perAfganistano kampaniją 2001 m. rudenį, šitai tik patvirtina.

Antrasis faktorius tik palengva ryškėja ir iš dalies yra pirmojopadarinys. Europiečiai vis mažiau linkę teikti pajėgasdominuojančiai JAV struktūrai, kurioje, tačiau, beveik nėra pačiųJungtinių Amerikos Valstijų pajėgų, kaip parodė ISAF Afganistane.Todėl jie kur kas mieliau stiprina Europos Sąjungą, kuri, jųnuomone, gali geriau vykdyti operacijas ir užimti vadovaujančiąpoziciją buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje*,Bosnijoje ir Hercegovinoje ir anksčiau ar vėliau – Kosove.

Jei dabartinės tendencijos gyvuos ir toliau, NATO rizikuoja taptituščiu kevalu, nes nebeatitiks besiformuojančios transatlantiniųsantykių struktūros, kuri yra JAV tolsmo nuo Europos ir jos naujojopolitinio ir strateginio ryžtingumo pasekmė. Tai, žinoma, būtų ypačnegerai. NATO vis dar reikalinga, bent jau todėl, kad kariniupožiūrių amerikiečiai ir europiečiai vis dar reikalingi vienikitiems. Europiečiams, nors ir mažiau nei anksčiau, vis dar reikiaJAV apsaugos ir, neabejotinai, JAV paramos sunkiose karinėseoperacijose, tokiose kaip Bosnijos ir Hercegovinos operacija,vykdoma pagal ”Berlyno plius“ susitarimus. Jungtinėms AmerikosValstijoms reikia Europos karinės gyvosios jėgos tokiose taikospalaikymo operacijose, kur jos pačios nelinkę skirti savo pajėgų,pavyzdžiui, ISAF.

Išvada, mano nuomone, labai paprasta. Nors pagal dabartinęstruktūrą NATO vargu ar gali likti patraukli bet kuriam šiųsubjektų, ji turi daug galimybių ir noro persitvarkyti ir taptituo, ko mums iš tikrųjų reikia, – priemone palaikyti ir skatintiEuropos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų karines sąsajas.Suprantu, kad tam Aljansas turi radikaliai pakeisti senąjąmąstyseną. Tačiau esu įsitikinęs – jei rimtai neieškosime būdų,kaip priderinti NATO prie naujos ES ir JAV santykių realybės,Organizacija tiesiog palengva išnyks, padarydama nepataisomos žalostransatlantinei bendruomenei plačiąja prasme. NATO politizavimasnėra išeitis ir liks tik tuščias lozungas, jeigu nesiimsime spręstiesminių dalykų ir vėl paversime Aljansą pagrindine strateginėskoordinacijos tarp Amerikos ir Europos vieta. O tai reiškia, kadryšys tarp ES ir JAV, ypač karine prasme, privalo būtiveiksmingas.

Jūsų

Frédéricas

Mielas Frédéricai,

mūsų abiejų požiūris į dar neseną istorijąir dabartinę situaciją daugeliu atvejų sutampa. Mes abu tikime, kadAljansui reikia susitaikyti su naująja ES ir JAV santykių realybe.Mes taip pat sutariame, kad NATO karinį ryšį tarp Europos irJungtinių Amerikos Valstijų ir toliau turi laikyti savoegzistencijos kertiniu akmeniu. Be to, karinė sąjunga be kariniųtikslų vargu ar įmanoma.

Tačiau yra ir aspektų, kur mūsų požiūriai akivaizdžiai skiriasi, –ar politinio vaidmens stiprinimas būtų kelias pirmyn. Jūs, atrodo,manote, kad tai nieko daugiau, tik tuščias lozungas, o reikia„strateginės koordinacijos tarp Amerikos ir Europos“ ir „priemonėskarinėms sąsajoms tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių AmerikosValstijų palaikyti ir skatinti“.

Aš nemanau, kad „gryną“ karinį ryšį galima ilgai išlaikyti bestipraus politinio pagrindo, o šis politinis pagrindas neatsirandasavaime. Negalime pamiršti, kad transatlantinė politinė sanglauda(nors dažnai ir užslėpta) buvo pagrindinis dalykas šaltojo karometu. Ir Vakarų Europos, ir Šiaurės Amerikos valstybėssąjungininkės sutarė, kad būtina duoti atkirtį juntamai Sovietųgrėsmei. Jos taip pat sutarė ir dėl to, kad Amerikosįsipareigojimai Europai turėjo stabilizuojantį poveikį, daugdidesnį už bendros grėsmės egzistavimo suvokimą. Tiesą sakant, taipreikėtų žiūrėti ir į Europos integracijos projekto, atvedusio įEuropos Sąjungos sukūrimą, sėkmę. Transatlantinė saugumopartnerystė padėjo sukurti sąlygas praktinei Europos ekonomineiintegracijai, nes kai kuriuos labiausiai politiškai sudėtingusklausimus buvo galima aptarti kitoje vietoje. NATO galėjopagrindinį dėmesį skirti savo kariniam vaidmeniui, nes bendrosgrėsmės palaikoma politinė sanglauda čia egzistavo nuo pat pradžių.Tai, kas yra aišku ir visiems priimtina, tampa taip akivaizdu, jognebereikia to nė kartoti. Tačiau be šito bendro tikslo pojūčio visųpirma nebūtų buvę ir pačios NATO. Ir netgi iškilus nesutarimams dėlstrateginių pasirinkimo galimybių šaltojo karo metu, politinėsanglauda buvo išlaikyta bendros grėsmės ir bendro tikslodėka.

NATO turi taip ištobulinti savo politinę irkarinę mašiną, kad ir sąjungininkės, ir partneriai pripažintų josreikalingumą siekiant atremti naujojo amžiausiššūkius

Šiandien mes jau gerokai nutolome ne tiknuo šaltojo karo, bet ir nuo pereinamojo „pokarinio“ laikotarpio.Ir pastaraisiais metais darosi vis akivaizdžiau, kad politinėsanglauda tarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų nebėrasavaime suprantamas dalykas, ir vien tik nostalgijos ilgamneužteks, kad Aljansas išsilaikytų. Jei NATO lemta išlikti – o ašviliuosi ir tikiu, kad taip ir bus – tai tik todėl, kad tai būtinaatsakui į šiandienos, o ne į vakarykščius iššūkius.

Kiekvienas karinės jėgos panaudojimas yra, Karlo Von Clausewitzožodžiais tariant, tik „politikos tąsa kitomis priemonėmis“. Taiypač tinka kalbant apie įsikišimą į konfliktus, kurie nekeliagrėsmės mūsų egzistencijai, bet greičiau yra ilgalaikė investicijaį stabilesnę tvarką. Bendri veiksmai, kaip šiuo metu Afganistane,turi būti grindžiami politiniu susitarimu dėl siekiamų tikslų irremiantis bendru požiūriu. Tam NATO turi didžiulių galimybių. Taine tik susitarimas teikti kariuomenę. Ji yra sukūrusi politiniovadovavimo karinėms pastangoms sistemą ir forumą, kur galimaapsvarstyti prieštaringas nuomones ir pasiekti sutarimą.

Per artimiausius metus NATO turėtų pademonstruoti, kad ji yrakažkas daug daugiau nei tik „norinčiųjų koalicija“. Koalicija galibūti patraukli koalicijos lyderiui, bent jau kol kas nors jaipritaria. Tačiau, kaip jau pradeda suprasti Jungtinės AmerikosValstijos Irake, koalicija negali būti grindžiama ilgalaikiaisįsipareigojimais suteikti kariuomenių – jos atvyksta ir išvykstapagal politines aplinkybes. Silpnesniems partneriams koalicijoskelia problemų, nes paprastai stokoja „suderintos“ politinėssistemos, todėl vienintelis būdas išreikšti savo nepritarimą yrapasitraukti. Ypač mažesnėms šalims patrauklesnės yra ilgalaikėsdaugianacionalinės sistemos. NATO savo politinės struktūros dėka irturėdama civilį Generalinį Sekretorių bei sekretoriatą galisuteikti politinės išminties ir orientacijos, taip pat užtikrintikarinių įnašų sąsają su tomis platesnio pobūdžio pastangomis,kurias ji siekia paremti.

Tai nevyksta savaime. NATO turi taip ištobulinti savo politinę irkarinę mašiną, kad ir sąjungininkės, ir partneriai pripažintų josreikalingumą siekiant atremti naujojo amžiaus iššūkius. Tiktai tadaji galės derinti greitai surenkamus karinius pajėgumus sutobulesniu gebėjimu kurti politinį supratimą.

Jūsų

Espenas

Mielas Espenai,

sutinku, kad taip reikalingas karinis ryšystarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kurį gali užtikrintipertvarkyta NATO, nebus patvarus be stipraus politinio pagrindimo.Tačiau tada kyla klausimas, kokia institucinė sistema būtųtinkamiausia tokiam politiniam sutarimui skatinti? Šaltojo karometu NATO buvo neabejotinai pats geriausias institucinis forumas,nes egzistavo aiški bendra grėsmė. Kitaip tariant, NATO politiniscentrizmas buvo jos grynosios karinės vertės funkcija.

Šiandien taip nebėra. Nors ir negalėtume, ir neturėtume visiškaiatmesti tokio scenarijaus, pagal kurį mums visiems gali tektibendrai kovoti su pačiai mūsų egzistencijai grėsmę keliančiuišoriniu priešu, tačiau tai jau nebėra išskirtinis loginis NATObūties pagrindas. Kitaip tariant, karas su terorizmu yra funkciškainelygiavertis šaltajam karui. Pats savaime jis nėra tas cementas,kuris išlaikytų Vakarų sąjungą, nes amerikiečiai ir europiečiai nevisada sutaria dėl pavojaus prigimties ir kovos su juo būdų beipriemonių. Tiesą sakant, jie dažniausiai nesutaria. Dėl tospriežasties nuo 2001 m. Aljansas ir išgyvena krizę.

NATO politizavimas nėra išeitis ir liks tiktuščias lozungas, jeigu nesiimsime spręsti esminių dalykų ir vėlpaversime Aljansą pagrindine strateginės koordinacijos tarpAmerikos ir Europos vieta.

Nėra abejonės, kad dauguma valstybiųsąjungininkių ir toliau manys, kad tokios taikos palaikymooperacijos kaip ISAF Afganistane turi dar ilgai būti NATO kariniovaidmens išraiška. Todėl, atrodo, racionalu stiprinti tokiųoperacijų politinę dimensiją. Tačiau labai abejoju, kad likęs NATOtaikos palaikymo vaidmuo, nors jis būtų ir politizuotas, gali patssavaime užtikrinti transatlantinių santykių atgimimą.

Norėdami atkurti politinį Aljanso pagrindą, turėtume, mano nuomone,išspręsti dvi kur kas sunkesnes problemas. Pirmiausia turėtumepabandyti susitarti dėl to, kokiose situacijose, išskyrus teisę įsavigyną, gali būti panaudojama jėga. Nesutarimus dėl Irako Aljansekaip tik ir iššaukė nuomonių skirtumai dėl prevencinių kariniųveiksmų legitimumo, arba teisėtumo.

Antra, turėtume susitarti dėl demokratijos ir teisinės valstybėsplėtros būdų ir priemonių. Nors dėl tikslų ir sutariame, jųįgyvendinimo kelius matome skirtingai. Kadangi panašu, kad tai darilgai trikdys ir amerikiečius, ir europiečius, kaip parodėpastarieji įvykiai Vidurio Rytuose, turime kuo skubiau susitartišiuo klausimu, jei norime atkurti bendro tikslo supratimą, kaip Jūsteisingai ir skatinate.

Dekretu to įgyvendinti neįmanoma, kaip ir pagrindiniu punktuįtraukiant į darbotvarkę senojo NATO politizavimą. Tai galimapadaryti tik rimtais, išsamiais Amerikos ir Europos dialogais.Kadangi glaudžios Europos Sąjungos susiformavimas yra realybė,kurios nebegalima ignoruoti, Aljanso pagyvinimas praktiškaineturėtų apsiriboti tiktai NATO karinio aparato pritaikymu šiainaujai situacijai. Reikia taip pat sukurti ir tiesioginį strateginįryšį tarp jos pagrindinių subjektų. Tiktai susieję transatlantiniųsantykių plėtrą su Amerikos ir Europos santykių struktūriniaispokyčiais, įstengsime įsisąmoninti bendrą tikslą, garantuojantįtvarų Aljansą.

Jūsų

Frédéricas

Mielas Frédéricai,

Aš visą laiką stengiuosi įrodyti, kad NATOneturi jokios kitos alternatyvos, tik prisitaikyti prie sparčiaikintančio Europos politinio kraštovaizdžio. Šios transformacijosšerdis yra Europos Sąjungos, kaip vis nuoseklesnio tarptautinioveikėjo, iškilimas. Jau įsitvirtinusi kaip „civilinė“ jėga, ji galitaip pat pasigirti ir tam tikrais kariniais ir krizių valdymopajėgumais, o Europos saugumo strategija pateikia tipiškaieuropietišką atsaką į Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinęsaugumo strategiją. Šie du veikėjai – Europos Sąjunga ir JungtinėsAmerikos Valstijos – taps pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis to,ką mes tikriausiai ir toliau vadinsime „Vakarais“.

NATO politizavimas – tai daugiau diskusijųpačioje Organizacijoje apie naująsias grėsmes, taip pat apie tąvaidmenį, kurį Aljansas gali atlikti, vykdydamas taikosįgyvendinimo ir taikos stiprinimoužduotis.

Noriu pasakyti, kad NATO dėka mes jauturime organizaciją, sukuriančią politinę ir karinę struktūrą šiaipakitusiai transatlantinei partnerystei. Ji taip pat suteikiaalternatyvą ad hoc „norinčiųjų koalicijoms“. Jeipagrindinį dėmesį NATO teiktų tik savo karinėms struktūroms, josstatusas greitai nukristų iki paprasčiausios standartųorganizacijos. Mano nuomone, NATO politizavimas – tai daugiaudiskusijų pačioje Organizacijoje apie naująsias grėsmes, taip patapie tą vaidmenį, kurį Aljansas gali atlikti, vykdydamas taikosįgyvendinimo ir taikos stiprinimo užduotis. Norėčiau, kad valstybiųnarių požiūris į šį Organizacijos bruožą būtų kur kas rimtesnis neiiki šiol.

Jūsų

Espenas

Mielas Espenai,

mes nesame taip labai nutolę vienas nuokito ir tai teikia vilčių dėl Aljanso ateities. Juk kaip tik mūsųabiejų šalių požiūriai šiais klausimais tradiciškai ir skiriasi.Kaip žinote, prancūzai nuo pat generolo de Gaulle laikų linkęmatyti skirtumą tarp paties Aljanso (dėl kurio egzistavimo niekadanekilo klausimo Prancūzijos politikoje) ir NATO organizacinėsstruktūros (kurią, Prancūzijos nuomone, būtina tobulinti). Šaltojokaro metu kitoms sąjungininkėms buvo sunku suvokti šį skirtumą, tuolabiau jį priimti. Tačiau to lyg ir nebėra, ir dabar šis skirtumasatrodo dar labiau pagrįstas.

Svarbu pertvarkyti Aljanso struktūrą irpaversti NATO iš esmės dvišale euroamerikietiškaorganizacija.

Šiandien dar svarbiau nei bet kada kurtienergingus ir tvarius transatlantinius santykius. Kad ir dėl tospriežasties, jog nebegalima jų laikyti savaime suprantamu dalyku.Tuo pat metu svarbu pertvarkyti Aljanso struktūrą ir paversti NATOiš esmės dvišale euroamerikietiška organizacija. Tik tokiu būdugalima išsaugoti NATO karinį aktualumą ir tuo pačiu – ilgalaikįpolitinį ir strateginį Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ryšįper transatlantinę sąjungą.

Jūsų

Frédéricas

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.