Išsamios politinės gairės: pagrindai
Pritarimas duotas: susitikę Rygoje, NATO valstybių ir vyriausybių vadovai uždegė IPG žalią šviesą (© NATO)
Paulas Savereux analizuoja neseniai paskelbtą principinės svarbos dokumentą.
Rygos fanfarų skambesyje pasigirdo ir žinia, kad NATO valstybių ir vyriausybių vadovai pritarė dokumentui, pavadintam „Išsamios politinės gairės“ ir susitarė jį paskelbti. Tačiau kas yra tos „Išsamios politinės gairės“ (arba trumpiau – IPG)? Kaip jos atsirado ir, visų svarbiausia, kokie jų pagrindiniai akcentai, kuo jos svarbios Aljansui dabar ir ateityje?

IPG apžvalga

IPG yra aukšto lygio programinis dokumentas, kuriame apibrėžta tebevykstančios NATO pertvarkos sistema, pateiktos politinės gairės ir nustatyti visų Aljanso pajėgumų, planavimo disciplinų ir žvalgybos prioritetai ateinantiems maždaug 10–15 metų. Kitaip tariant, dokumente išdėstyta sutarta NATO vykstančios pertvarkos vizija ir prioritetai. Pagrindinis tikslas yra įgyvendinant IPG siekti sukurti geriau panaudojamų pajėgumų būsimoms operacijoms ir misijoms ir taip garantuoti, kad Aljansas ir XXI amžiuje išliks veiksmingas, patikimas ir reikalingas.

Iš esmės IPG analizuojama, kokia gali būti saugumo aplinka ateityje, tačiau pripažįstama ir neprognozuojamų įvykių tikimybė. Remiantis šia analize yra išdėstoma, kokio pobūdžio operacijas ateityje privalės vykdyti Aljansas, atsižvelgiant į 1999 metų Strateginę koncepciją ir, kaip loginė tokios vizijos pasekmė, kokių pajėgumų Aljansui prireiks. Visa tai pateikiama gana bendrais bruožais – klausimas, kaip bus sukuriami tokie pajėgumai, paliekamas atviras, nes tai turi nuspręsti kiekviena valstybė ir atskirai, ir kartu NATO planavimo procese.

Kaip atsirado IPG

Norint visapusiškai įvertinti IPG svarbą ir aktualumą, būtina suprasti jų atsiradimą sąlygojusį kontekstą, konkrečiai – NATO gynybos planavimo procedūras 2003 metų pabaigoje – 2004 metų pradžioje.

Gynybos planavimo tikslas yra sukurti struktūrą, kurioje gali būti derinamas nacionalinis ir NATO planavimas, siekiant kuo efektyviau patenkinti Aljanso reikalavimus. Paprastai kalbant, gynybos planavimu siekiama užtikrinti, kad NATO turėtų visas pajėgas, išteklius ir pajėgumus, kurių prireiks ateityje norint vykdyti viso spektro misijas.

Nors ir turint konkrečius tikslus, gynybos planavimo įgyvendinimas metams bėgant pasirodė esąs sudėtingas uždavinys, kuris pirmiausia vykdomas septyniomis „tradicinėmis“ planavimo disciplinomis: ginkluotės, civilinių ekstremalių situacijų, konsultacijų, vadovavimo ir kontrolės, pajėgų, logistikos, branduoliniu ir išteklių planavimu. Tačiau už kiekvieną šių disciplinų iki šiol buvo atsakingi skirtingi NATO komitetai ar biurai, jas reglamentavo skirtingos direktyvos, jos skirtingai prisidėdavo prie bendro tikslo ir buvo vykdomos pagal skirtingas procedūras. Be to, problemą dar apsunkino kitos disciplinos ir veikla – kaip antai, žvalgyba, standartizacija, oro gynyba ir operacijų planavimas, taip pat paramos gynybos planavimas. Užtikrinti, kad bendros visų institucijų pastangos būtų darnios ir suderintos, yra išties nelengvas iššūkis, tuo labiau, kad nėra vienos kokios nors aukštesnės instancijos, kuriai jie visi būtų pavaldūs. Už daugelį jų yra atsakinga Šiaurės Atlanto Taryba, tačiau pajėgų ir branduolinis planavimas, taip pat kai kurie logistikos ir išteklių planavimo aspektai priklauso Gynybos planavimo komitetui arba Branduolinio planavimo grupei, kurių kiekvieną sudaro 25 nariai (visos NATO valstybės, išskyrus Prancūziją, kuri į integruotą karinę struktūrą neįeina).

IPG yra aukšto lygio programinis dokumentas, kuriame apibrėžta tebevykstančios NATO pertvarkos sistema, pateiktos politinės gairės.
Ankstesni bandymai pagerinti ir harmonizuoti NATO gynybos planavimo procedūras nebuvo labai sėkmingi, kadangi dėmesys daugiau buvo skiriamas atskiroms planavimo disciplinoms. Todėl, rengiantis Stambulo viršūnių susitikimui 2004 m. liepą bei stengiantis pritaikyti labiau holistinę nuostatą gynybos planavimo procedūrų persvarstymo kontekste, panorėta, kad tam NATO ambicijos lygmeniui pritartų sąjungininkių valstybių ir vyriausybių vadovai bei susipažintų visuomenė. Buvo tikima, kad aukšto lygio susitarimas būtų naudingas – visas valstybes sąjungininkes susietų bendra nuostata, būtų sutelktos drauge įvairios planavimo disciplinos dirbti bendram tikslui ir būtų gauta finansinė parama.

Nors ir nebuvo bendro sutarimo dėl esamo ambicijos lygmens, tačiau aiškiai buvo įvardyti visų valstybių sąjungininkių bendros nuostatos suformavimo ateityje privalumai. Stambule pamatę galimybę žengti didelį žingsnį pirmyn, NATO valstybių ir vyriausybių vadovai davė nurodymą Nuolat posėdžiaujančiai tarybai parengti ir pateikti jiems apsvarstyti Strateginę koncepciją remiančias politines gaires visiems Aljanso pajėgumo klausimams ir planavimo disciplinoms.

Dėl pačių IPG buvo susitarta 2005 m. gruodį. Nuo tada jomis yra grindžiama beveik visa NATO vidaus veikla. Tačiau viešai jos buvo paskelbtos tiktai Rygos viršūnių susitikime 2006 m. lapkritį, po to, kai jas patvirtino parengti šį dokumentą nurodę valstybių ir vyriausybių vadovai.

Pagrindiniai IPG klausimai

Nors IPG yra glaustos, jų turinys – prasmingas. Gairės, be kita ko, apima šias priemones: Gairėse išdėstyta ir detalesnių su pajėgumais susijusių reikalavimų, kuriems valstybės sąjungininkės – atskirai ir kartu – turėtų skirti daugiau dėmesio. Tai: Gairės nustato NATO prioritetus šiems reikalavimams, pradedant nuo jungtinių ekspedicinių pajėgų ir gebėjimo jas dislokuoti ir išlaikyti.

Ir pagaliau Gairėse pateikiamas valdymo mechanizmo, užtikrinančio IPG įgyvendinimą Aljanse, pagrindas. Šis mechanizmas faktiškai jau buvo sukurtas 2006 m. vasarį.

Koks yra IPG poveikis Aljansui

Būdamos žemiau 1999 m. Strateginės koncepcijos, bet aukščiau kitų tokių su pajėgumais susijusių vadovaujančių dokumentų, kaip Ministrų pajėgų planavimo gairės, IPG yra bendras, visuotinis direktyvinis dokumentas, taikomas visam pajėgumų planavimo procesui Aljanse, nepaisant to, kokios institucijos ar kokia forma toks planavimas vykdomas.

IPG unikalios dar ir tuo, kad čia pateikiamas atsakymas į esminį klausimą, susijusį su visomis pajėgumų planavimo disciplinomis, tai yra – ką kokybės atžvilgiu NATO nori sugebėti daryti. Siekiant šio tikslo, Gairėse ir pateikiama pajėgumų reikalavimų visuma ir prioritetai.

Tiesą sakant, Gairės jau padeda įvairioms Aljanso planavimo disciplinoms, kitoms su pajėgumais susijusioms institucijoms ir agentūroms, taip pat ir pačioms nacionalinėms valstybėms lengviau darniai įgyvendinti prioritetus. Pavyzdžiui, į IPG atsižvelgta 2006 m. birželį Gynybos planavimo komitete priimant Ministrų gaires, tą patį galima pasakyti ir apie 2007 m. sausį priimtas Ministrų gaires, skirtas civilinių ekstremalių situacijų planavimui. Be to, praktinė IPG išraiška yra MC 550, Karinio komiteto gairės dėl karinio IPG įgyvendinimo, jų įgyvendinamieji dokumentai. Galima surasti nemažai pavyzdžių, rodančių šio dokumento naudą atskirų valstybių sąjungininkių pertvarkai.

Savo prigimtimi Gairės ypač orientuotos į pajėgumus. Jose nesistengiama apibrėžti reikalavimų, nurodant konkrečiais priemones ar įrengimus, pavyzdžiui, kokio tipo laivai ar transporto orlaiviai yra reikalingi, bet, pirmiausia, kokio pobūdžio pajėgumų reikia veiksmų erdvėje ir kokio jais siekiama efekto. Šiuo požiūriu pajėgumai yra daug platesnė sąvoka nei tiesiog įrangos aptarimas ir suprantami kaip apimantys taip pat ir susijusias doktrinas, procedūras, organizacijas, mokymą, paramą ir sąveikumą.

IPG ne tik leidžia matyti, kokių pajėgumų bus ieškoma ateityje, daug dėmesio jose taip pat skiriama operacijų paramai. Todėl dokumentas yra praktiškas ir realistinis, o jame išdėstytos rekomendacijos atitinka vykstančių operacijų pobūdį. Pavyzdžiui, Gairės suteikia politinį paskatinimą plėtoti tikslinę operacijų nuostatą, kuria siekiama užtikrinti, kad visos Aljanso priemonės krizei įveikti yra kuo tikslingiau ir veiksmingiau panaudojamos, o veikla derinama su kitais veikėjais.

Dokumente akcentuojama, kad nacionalinės valstybės privalo formuoti ir dislokuoti operacijose lanksčias, galinčias išsilaikyti pajėgas ir stengtis teisingai dalytis gynybos našta.

Gairės taip pat yra tarsi NATO pertvarkos katalizatorius. Pavyzdžiui, IPG jungtinio valdymo mechanizmas išryškina vieno konsoliduoto NATO pajėgų poreikių ir prioritetų sąrašo naudą, nes tai leistų maksimaliai siekti viso pajėgumų kūrimo proceso darnos. Todėl Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietė, padedama kitų institucijų ir agentūrų, jau tokį sąrašą rengia.

Kalbant platesniu mastu, IPG ir jos jungtinio valdymo mechanizmas lygiai taip pat sudarė sąlygas ir neseniai pradėtai įgyvendinti iniciatyvai stiprinti visą gynybos planavimo procesą ir ieškoti galimybių suderinti atsakomybę, procedūras, vykdymo terminus ir atskirų su pajėgumais susijusių disciplinų planavimo ataskaitas.

Ko IPG nedaro

Išsiaiškinus, kas tai yra IPG ir ko jomis siekiama Aljanse, tikriausia naudinga būtų ir trumpai apžvelgti, ko gi šios Gairės nedaro.

IPG nepakeičia 1999 metų Strateginės koncepcijos – Gairės ją paremia ir papildo. Tačiau norint, kad Gairės neprarastų aktualumo, jas teks periodiškai persvarstyti. Sprendžiant iš įvykių eigos, galima tikėtis, kad šis dokumentas bus persvarstytas po to, kai NATO paskelbs savo naująją Strateginę koncepciją – greičiausiai 2009 metais.

Gairėse nėra iki smulkmenų aptariama kiekviena konkreti planavimo disciplina ir kitos su pajėgumais susijusios institucijos – todėl dar išlieka žemesnio lygmens rekomendacijų reikmė.

Gairėse nėra kiekybiškai išdėstyta, ko valstybės sąjungininkės nori, kad NATO galėtų daryti. Kalbant apie kariuomenės planavimą – tai atlieka specialus tarnybiniam naudojimui skirtas dokumentas (2006 m. Ministrų gairės), kuris buvo sudarytas remiantis IPG ir kurį 2006 m. birželį patvirtino valstybės narės.

Ir pagaliau IPG neprašo daugiau pajėgų. Jos paprasčiausiai išreiškia geriau panaudojamų, lengviau dislokuojamų, veiksmingesnių, nebūtinai gausesnių pajėgų reikmę.

Kelias į pertvarką

Trumpai tariant, Išsamios politinės gairės pateikia glaustą, tačiau fundamentalią NATO vykstančios pertvarkos viziją. Tačiau galiausiai viską nulems pats IPG įgyvendinimas ir visame Aljanse, ir nacionalinėse valstybėse, nes nuo to priklausys galimybė sukurti būsimoms operacijoms ir misijoms labiau tinkančias pajėgas ir taip užtikrinti, kad Aljansas išliktų veiksmingas, patikimas ir atitinkantis XXI amžių.

Kaip parodė Rygos viršūnių susitikimas (tiesą sakant, tai buvo matyti ir prieš tai), valstybės sąjungininkės jau žengia IPG nurodytu keliu. Tačiau tas kelias yra ilgas ir sunkus. Tikrasis iššūkis Aljansui – nuo šio kelio nenukrypti.
...Į viršų...