Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
  apžvalga
 Speciali skiltis
 Analizė
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui
Santraukos

Tolesnis saugumo stiprinimas per partnerystę
Robertas Weaveris

Praėjus dešimtmečiui po Partnerystės taikos labui sukūrimo, NATO partnerystės politika turi būti pritaikyta prie besikeičiančių Aljanso prioritetų ir partnerių saugumo poreikių. Aljansui rengiantis Stambulo Viršūnių susitikimui, reikia išspręsti kai kurias problemas, jei norima išlaikyti partnerystės veržlumą ir aktualumą, kurių dėka ji tapo pagrindine NATO politika. Po NATO plėtros pasikeitė sąjungininkų ir partnerių abipusių santykių pusiausvyra. NATO dabar turi daugiau narių negu partnerių – 26 sąjungininkus ir 20 partnerių. Partneriai sudaro labai įvairialypę grupę – tarp jų yra ir strategiškai svarbios šalys, pavyzdžiui, Kaukazo ir Centrinės Azijos, ir neprisijungusios Vakarų Europos valstybės. Kad į visa tai būtų galima atsižvelgti, Partnerystė turi būti pakankamai lanksti. Ji taip pat neturi atsilikti ir nuo pačios NATO pertvarkos, ypač nuo Aljanso pastangų kovoti su terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimu. Be to, Partnerystė privalo išlikti atvira naujiems nariams, tokiems kaip Bosnija ir Hercegovina, Serbija ir Juodkalnija, kai šios šalys atitiks nustatytas NATO sąlygas. Pagaliau Partnerystė turės ir toliau vykdyti savo pradinę funkciją - būti forumu konsultacijoms su partneriais saugumo klausimais.

Apie Partnerystės taikos labui „įrankių komplektą“
Susana Pond

Per dešimt Partnerystės taikos labui programos gyvavimo metų sąjungininkai ir partneriai kartu sukaupė visapusį priemonių rinkinį, skirtą įgyvendinti PTL tikslus ir siekius bei idėjas paversti veiksmais. Šios PTL priemonės sudaro dvišalės ir daugiašalės veiklos struktūrą, pateikiančią partneriams veiksmingas ir skaidrias, konkrečiam atvejui pritaikytas programas, remiančias jų įsitraukimą į NATO. Iš viso Partnerystė taikos labui suteikia partneriams galimybę dalyvauti maždaug 1400 veiklos formų, išdėstytų Partnerystės darbo plane, kuris kas dveji metai aptariamas ir išleidžiamas. Bendradarbiavimo priemones sudaro Individualios partnerystės programos (sukuriančios bendradarbiavimo tarp atskirų partnerių ir NATO pagrindą); Individualios partnerystės veiksmų planai (šalims, norinčioms gilinti santykius su NATO); Narystės veiksmų planas (NATO narystės siekiančioms šalims) ir PTL pajėgų planavimo ir peržiūros procesas (sąveikumui skatinti). PTL priemonių rinkinys nuolat kinta pagal sąjungininkų ir partnerių reikmes ir siekius.

Kuriant NATO parterystę su Didžiaisiais Vidurio Rytais
Chrisas Donnelly

Siekiant pertvarkyti Viduržemio jūros dialogą ir jį išplėsti įtraukiant daugiau Vidurio Rytų šalių, daug ko galima pasimokyti iš Partnerystės taikos labui patirties. Norėdama sukurti saugumo partnerystės sistemą šioje pasaulio dalyje, NATO turi įgyti daugiau patirties ir sustiprinti institucinius dalyvavimo mechanizmus. Naujojoje partnerystės programoje neturi būti jokių pasirašytinų oficialių dokumentų, ypač jei juose būtų išvardyti principai ir vertybės, kurių visi privalėtų laikytis. Reikia tiktai tam tikrų forumų reguliariam politiniam ir kariniam saugumo dialogui, kurį papildytų intensyvi bendra veikla. Svarbiausia sėkmės prielaida – įstengti, oficialiai ar neoficialiai, padalyti regioną ir dirbti subregioninėse grupėse bei išskirti Izraelio ir Palestinos klausimą iš NATO santykių su kitomis regiono šalimis srities. Kai Partnerystė taikos labui pati bus modernizuota ir perorientuota, beveik neišvengiamai sustiprės jos santykiai su naujosiomis dialogo ir bendradarbiavimo su Šiaurės Afrika ir Vidurio Rytais struktūromis. Todėl turbūt geriausias sprendimas – viena bendra visus partnerytės aspektus apimanti programa „Partnerystė bendradarbiavimo labui“, apimanti Vidurio ir Rytų Europą, platesnį Viduržemio jūros regioną ir Didžiuosius Vidurio Rytus. Joje būtų labiau atsižvelgta į skirtumus tarp regionų ir atskirų visumos dalių.

Vertinant NATO Viduržemio jūros dialogą
Mohamedas Kadry

Per dešimt metų nuo to laiko, kai NATO pradėjo Viduržemio jūros dialogą, strateginė aplinka euroatlantinėje erdvėje, Vidurio Rytuose ir už jų beveik neatpažįstamai pasikeitė. Šiandien geografinė saugumo bendradarbiavimo tarp NATO ir Dialogo šalių erdvė išsiplėtė į rytus iki pat Afganistano ir gal net toliau. „Klintonišką“ požiūrį į Pietų ir Rytų Viduržemio jūros regioną, kai buvo akcentuojamas dialogas, sutartys, pasitikėjimo stiprinimas ir ekonominės paskatos, jau išstūmė kitokia politika – paremta kišimusi, prevenciniais ir intervenciniais veiksmais. Kartu su labiau intervenciniu JAV požiūriu į Artimuosius Rytus pasireiškia ir pastangos keisti vertybių sistemą regione, priartinti ją prie vakarietiško, demokratinio modelio. Viduržemio jūros dialogas per pastarąjį dešimtmetį nužengė ilgą kelią ir, kaip buvo planuota, suteikė galimybę NATO ir Dialogo šalims geriau pažinti viena kitą. Turėdamas potencialą stiprinti NATO įsitraukimą į šios pasaulio dalies reikalus, Aljansas privalo plėtoti abipusius santykius su arabų šalimis ir spręsti jų saugumo problemas.

Albanijos svajonė
Alfredas Moisiu

Ir vyriausybė, ir plačioji Albanijos visuomenė mano, kad euroatlantinė integracija turi lemiamos reikšmės mūsų šaliai ir jos ateičiai. Tikėdamiesi pagaliau tapti NATO nariais, mes sąžiningai laikomės Narystės veiksmų plano. Albanijos ginkluotosios pajėgos aktyviai dalyvauja NATO taikos palaikymo misijose, taip pat Jungtinių Tautų ir Jungtinių Valstijų vadovaujamoje Tarptautinėje antiteroristinėje koalicijoje. Mūsų karių yra Stabilizacijos pajėgose Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose Afganistane. Specialūs Albanijos armijos padaliniai šiuo metu yra Irake. Tačiau mes suprantame, kad norint būti pakviestiems į NATO neužtenka vien plataus visuomenės pritarimo narystei Aljanse arba mūsų indėlio į NATO vadovaujamas taikos palaikymo operacijas. Kvietimas prisijungti prie Aljanso greičiau bus mūsų didelio darbo ir sėkmingos ilgo ir visa apimančio reformų proceso baigties įvertinimas. Mano svajonė, kuriai pritaria dauguma mano tautiečių, – būti mano šalies integracijos į NATO liudininku.

NATO karinių struktūrų pertvarka
Generolas Jamesas L. Jonesas

NATO Prahos Viršūnių susitikimas tapo paskata pertvarkos procesui, kuriuo siekiama užtikrinti Aljanso gebėjimą susidoroti su naujojo šimtmečio iššūkiais. Du kardinalūs Prahos Viršūnių susitikimo sąlygoti pokyčiai yra Aljanso nauja modernizuota vadovavimo sistema ir NATO greitojo reagavimo pajėgų (NRF) sukūrimas. Visi operaciniai įgaliojimai dabar suteikti Sąjungininkų pajėgų operacijų vadavietei (ACO), įsikūrusiai Monse, Belgijoje, o Norfolke, Virdžinijos valstijoje, buvo sukurta nauja Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietė, atsakinga už Aljanso karinę pertvarką. Perduodama visą operacinę atsakomybę vienai vadavietei ir pavesdama antrajai strateginei vadavietei spręsti vykstančios transformacijos problemas bei gerindama valstybių narių tarpusavio sąveikumą, NATO yra pasirengusi nuolat keistis, kad galėtų susidoroti su nuolat kintančiais šiandienos saugumo aplinkos iššūkiais. Kai 2006 m. spalį pradės veikti NRF, pirmą kartą savo istorijoje NATO įgis nuolatines integruotas pajėgas, kurių jūros, sausumos, oro ir specialiųjų operacijų daliniai pavaldūs vienam vadui. NRF aukštos parengties vienetas turės tokių pajėgumų, kurie leis, gavus nurodymą pajudėti, per penkias dienas pradėti dislokavimą bei savarankiškai vykdyti iki 30 dienų trukmės misiją. NRF ne tik suteikia Aljansui prevencinį aktyvumą, jos taip pat padės pakeisti NATO jėgos struktūrą bei atskirų valstybių narių jėgos struktūras.




...Į viršų ...

*Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.