Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
 apžvalga
 Speciali skiltis
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Bibliografija
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui

Kariniai reikalai

NATO karinių struktūrų pertvarka

Generolas Jamesas L. Jonesas analizuoja, kaip Aljansas pertvarkė savo karines struktūras po Prahos Viršūnių susitikimo, ir aptaria NATO greitojo reagavimo pajėgų plėtrą.


NGRP veikia: NATO pajėgos turi būti pasirengusios
dislokuotis ir savarankiškai vykdyti operacijas bet
kurioje pasaulio vietoje (© Shape)

NATO yra istorinėje kryžkelėje. Ypač sėkmingai pasiekęs tikslą, dėl kurio jis buvo sukurtas, Aljansas dabar susiduria su naujais iššūkiais ir pavojais besiformuojančioje tarptautinėje saugumo aplinkoje. Kartu su rizika atsiranda ir naujų galimybių, todėl NATO pradėjo ambicingą pertvarkos ir atsinaujinimo procesą, kad būtų taip pat tinkamai kaip ir šaltojo karo metu pasirengusi susidoroti su šiandienos ir rytojaus iššūkiais. Į šį procesą įeina NATO vadovavimo struktūros modernizavimas ir NATO greitojo reagavimo pajėgų sukūrimas.

Tarptautinė saugumo aplinka nuolat keičiasi, atsiranda naujų grėsmių, kurios kokybiškai ir kiekybiškai skiriasi nuo įprastinių, tradicinių XX amžiaus iššūkių. Pripažindami tokias grėsmes, kurias kelia radikalus fundamentalizmas, tarptautinis terorizmas ir tarptautinio masto nusikaltėlių tinklas, valstybių sąjungininkių lyderiai 2002 m. Prahos Viršūnių susitikime susitarė įvykdyti visa apimančią istorinę NATO veiklos permainą.

Prahoje pradėtas pertvarkos procesas pateikia naują NATO viziją ir liudija esminį posūkį nuo Aljanso pirminio pagrindinio tikslo - saugoti Vakarų Europą nuo Sovietų grėsmės. Pasikeitus grėsmės, kurią anksčiau kėlė Sovietų Sąjungos milžiniškos įprastinės ir branduolinės pajėgos, pobūdžiui, prireikė performuoti Aljanso karines pajėgas, kad jos būtų pasirengusios susidoroti su šiandien NATO narėms kylančiomis neįprastomis ir asimetrinėmis grėsmėmis. Anot buvusio NATO generalinio sekretoriaus lordo Robertsono, „tai ne kasdieniai reikalai, tai – naujos, modernizuotos, pasirengusios sutikti naujojo amžiaus iššūkius NATO atsiradimas.“

Ši būtina pertvarka sujungia fizinius ir koncepcinius dviejų skirtingų karybos erų skirtumus. Šaltojo karo metu, rengdamasis galimam alinančiam karui, Aljansas pagrindinį dėmesį skyrė mastams ir ugnies galiai - kiekvienas padalinys ar pajėgumai, kuriuos galėjo skirti valstybė narė, būtų padėjęs atgrasyti priešą. Šiandienos pajėgos turi būti mobilios, iniciatyvios, gebančios lengvai manevruoti aiškių fronto linijų neturinčiame mūšio lauke. Šaltojo karo metu pajėgoms būtų tekę kovoti netoli nuo namų, remiantis visai šalia kovos lauko išdėstyta nacionaline logistika. Šiandien NATO pajėgos turi būti pasirengusios dislokuotis ir savarankiškai išsilaikyti bet kurioje pasaulio vietoje.

Nauja vadovavimo struktūra

Vienas iš svarbiausių sprendimų, priimtų Prahos Viršūnių susitikime, buvo modernizuoti NATO vadovavimo sistemą, kuri leistų sukurti „paprastesnę, veiksmingesnę ir lengvai dislokuojamą vadovavimo struktūrą, atitinkančią įvairiausioms Aljanso užduotims keliamus operacinius reikalavimus“. NATO sustabdė Vyriausiosios sąjungininkų pajėgų Atlante vadavietės, įsikūrusios Norfolke, Virdžinijos valstijoje, veiklą ir perdavė visus operacinius įgaliojimus Sąjungininkų pajėgų operacijų vadavietei (ACO), buvusiai Sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietei, įsikūrusiai Monse, Belgijoje. Tuo pačiu metu Norfolke, Virdžinijos valstijoje, pradėjo veikti naujoji Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietė, atsakinga už Aljanso karinę pertvarką. Be to, trečia jungtinė vadavietė buvo įsteigta Lisabonoje, Portugalijoje. Ji oficialiai inauguruota 2004 m. kovą ir sudarys jūroje dislokuotų Jungtinių specialiosios paskirties pajėgų bazę. Per keletą ateinančių metų bus panaikinta dvylika pavaldžių regioninių būstinių.

Jau dabar ryškėja įspūdingi šių pokyčių rezultatai. Buvo išnarplioti ir panaikinti iš dalies sutampantys ir painūs pavaldumo ryšiai, kadangi už visas operacijas dabar yra atsakinga ACO. Tarp ACO ir naujai suformuotos ACT nustatytas aiškus darbo pasidalijimas: ACO nustato, kokius reikalavimus turi atitikti kariniai daliniai, kad galėtų tarnauti vadovaujami NATO, o ACT rengia šiems daliniams reikalingus mokymus. Ir ACO, ir ACT atlieka šių dalinių atestaciją, kurios tikslas – nustatyti, ar daliniai atitinka būtinus reikalavimus. Perduodama visą operacinę atsakomybę vienai vadavietei ir pavesdama antrajai strateginei vadavietei spręsti vykstančios transformacijos problemas bei gerindama valstybių narių tarpusavio sąveikumą, NATO yra pasirengusi nuolat keistis, kad galėtų susidoroti su nepaliaujamai kintančiais šiandienos saugumo aplinkos iššūkiais.

NATO greitojo reagavimo pajėgos

Kitas kardinalus Prahos Viršūnių susitikimo sąlygotas sprendimas – sukurti NATO greitojo reagavimo pajėgas (NRF) - lanksčias, aprūpintas modernia ginkluote ir technika, greitai dislokuojamas, sąveikias ir galinčias vykdyti ilgalaikes operacijas. Jas sudarytų sausumos, karinių jūrų ir karinių oro pajėgų daliniai, pasirengę greitai nuvykti į paskirties vietą Šiaurės Atlanto Tarybos - NATO vyriausiojo sprendžiančiojo organo - sprendimu. Šios aiškios nuorodos, kokias norėtų gauti kiekvienas kariuomenės vadas, suteikė Vyriausiai jungtinių pajėgų Europoje vadavietei (SHAPE) įgaliojimą suformuoti tokias NRF, kurios tikrai būtų transformacinės pajėgos, suteikiančios Aljansui naujų reikšmingų karinių pajėgumų.

Pradėjus veikti NRF, pirmą kartą savo istorijoje NATO įgis nuolatines integruotas pajėgas, kurių jūros, sausumos, oro ir specialiųjų operacijų daliniai pavaldūs vienam vadui. Šios pajėgos kartu dalyvaus mokymuose, kartu bus atestuotos ir, jei reikės, kartu ir dislokuotos. NRF aukštos parengties vienetas turės tokių pajėgumų, kurie leis, gavus nurodymą pajudėti, per 5 dienas pradėti dislokavimą bei savarankiškai vykdyti iki 30 dienų trukmės misiją. Atsižvelgiant į Aljanso naująją globalinę nuostatą imtis atsakomybės už tarptautinę taikos palaikymo operaciją Afganistane - Tarptautines saugumo palaikymo pajėgas - NRF turi būti pasirengusios dislokuotis ir vykdyti ilgalaikes operacijas bet kuriame pasaulio krašte.

Vienas iš svarbių NRF transformacinio pobūdžio aspektų yra tai, kad šios pajėgos bus reguliariosios. Skirtingai, nei kitos NATO pajėgos, kurios, atsiradus atitinkamam poreikiui, suformuojamos konkrečiai misijai, o tam dažnai reikia mobilizacijos, NRF bus galima nedelsiant panaudoti bet kuriai, Šiaurės Atlanto Tarybos nuomone, reikiamai misijai. Šiuo požiūriu NRF bus panašios į NATO išankstinio įspėjimo iš oro pajėgas ir Nuolatines karines jūrų pajėgas. Tačiau skirtingai, nei šios abejos pajėgos, kurių pagrindinis dėmesys pirmiausia skiriamas vienam komponentui - oro arba jūros, NRF turės visų komponentų dalinius ir pajėgumus ir nuo pat pradžių bus iš tiesų integruotos, jungtinės ir kombinuotos pajėgos.

2003 m. spalio 15 d. regioninėje NATO pajėgų šiaurės Europoje vadavietėje Brunsume, Nyderlanduose, įvyko Aljanso vadinamųjų „NRF 1“ - NRF rotacinių pajėgų - inauguracijos ceremonija. Pirmosios dvi NRF rotacijos, nors ir veikiančios, yra eksperimentinio pobūdžio. Jos buvo numatytos kaip nedidelės, riboto veikimo pajėgos. SHAPE, ACT ir Regioninė vadavietė eksperimentuoja su šiomis pajėgomis, norėdamos sukurti reikalingas doktrinas, mokymo ir atestavimo standartus, operacinius bei pranešimo apie parengtį reikalavimus, kad NRF, pasiekusios savo pradinius operacinius pajėgumus 2004 m. spalį, galėtų sėkmingai veikti. Pajėgos bus pasirengusios atlikti visas operacines užduotis 2006 m. spalį.
NRF judrumas ir ekspedicinis pobūdis galėtų padėti užkirsti kelią konfliktams

Gebėjimas veikti prevenciškai

Kai tai bus padaryta, Aljansas įgis svarbių naujų karinių pajėgumų, tai yra - gebėjimą veikti prevenciškai. Tai yra reikšmingas istorinis Aljanso tradicijų ir kultūros pokytis, kadangi šaltojo karo metu NATO veikla buvo tiesiog atsakomoji. Tuo metu buvo visiškai aiškūs 5 straipsnyje numatyti kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, buvo jau sudaryti gynybos planai ir stambios nuolatinės pajėgos išdėstytos palei geležinę uždangą.

Tačiau prevencinis aktyvumas ne visuomet reiškia, kad privalu tuoj pat imtis jėgos. Kad ir kaip būtų svarbus NRF gebėjimas efektyviai veikti bet kuriomis didžiulės įtampos sąlygomis, jų judrumas ir ekspedicinis pobūdis pirmiausia gali tapti priemone, padedančia išvengti konflikto. Be to, kad NRF gali dalyvauti taikos meto programose, kurios padės stiprinti nacionalines institucijas, šių pajėgų judrumas ir ekspedicinis pobūdis suteikia Aljansui karinių gebėjimų panaudoti nedideles pajėgas tam tikroje vietoje kaip atgrasymo priemonę situacijai pablogėjus. Tokių pajėgų buvimas, pavyzdžiui, humanitarinės krizės metu, galėtų padėti stabilizuoti situaciją, kol ji dar netapo nevaldoma, ir gal net sukurti sąlygas politiniam sureguliavimui, kol dar nėra didelių žmonių aukų. Kaip tik humanitarinės krizės atveju, iškilus galimam katastrofos pavojui, yra geriau iš anksto dislokuoti pajėgas, nelaukiant kol krizė įvyks, kad paskui nereikėtų dorotis su pasekmėmis.

NATO patirtis buvusios Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje* po 2001 m. rugpjūčio rodo tokios aktyvios nuostatos galimybes. Siekiant stiprinti pasitikėjimą, 2001 m. rugpjūtį Skopjės vyriausybės prašymu NATO dislokavo palyginti nedidelį karių skaičių. Ši misija, pavadinta „Essential Harvest“ (Esminis derlius), padėjo nuginkluoti etninę sukilėlių Albanų nacionalinio išlaisvinimo armiją ir sudarė sąlygas pradėti atstatymo procesą. Vėliau mažesnės NATO pajėgos pasiliko buvusios Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje* vykdyti operaciją „Ember Fox“ (Gintarinė lapė), skirtą apsaugoti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojų grupes, vykdančias taikos susitarimo įgyvendinimo stebėseną. Šie Aljanso veiksmai didele dalimi prisidėjo prie taikaus situacijos sureguliavimo, padėjo išvengti krizės eskalavimo ir, nėra jokios abejonės, išgelbėjo nemažai gyvybių.

NRF judrumas ir jų gebėjimas greitai dislokuotis suteiks Aljansui institucinę karinių pajėgumų struktūrą vykdyti panašias operacijas ateityje. Be to, NRF taip pat bus pajėgios Šiaurės Atlanto Tarybos nurodymu atlikti kitokias misijas, pavyzdžiui, humanitarines operacijas, taikos palaikymo ir taikos įvedimo operacijas, tiesioginius veiksmus, į kuriuos įeina operacijos, kai reikia iš karto panaudoti jėgą, tuo pačiu išlaikydamos gebėjimą esant reikalui vykdyti labai intensyvias operacijas.

Pajėgų struktūros keitimas

NRF ne tiktai suteikia Aljansui aktyvumą, jos taip pat padės pakeisti NATO jėgos struktūrą bei atskirų valstybių narių jėgos struktūras. Tai yra būtina, nes Aljansas vis dar turi per daug struktūrų ir pajėgumų, likusių iš šaltojo karo laikų, kai NATO misija buvo grindžiama dydžiu bei ugnies galia ir buvo būtina turėti didelį skaičių karių bei milžiniškus įrangos arsenalus. Pavyzdžiui, NATO valstybių narių jėgos struktūras sudaro 279 brigados, iš kurių 2002 m. 169 buvo deklaruotos NATO. Tačiau pagal 2004 m. Pajėgų tikslus NATO reikia tiktai 102 brigadų. Kitaip tariant, valstybės narės kartu turi 177 brigadomis, arba apytikriai 55 divizijomis, per daug – jos Aljansui nereikalingos. Tačiau dauguma pažadėtųjų Aljansui jėgų struktūrų vargiai gali būti panaudotos sprendžiant šiandien valstybėms narėms iškilusias grėsmes, kadangi tie padaliniai yra nepakankamai mobilūs, sunkiai dislokuojami ar negali savarankiškai vykdyti ilgalaikių misijų.

Norint geriau suprasti šią problemą, galima palyginti NATO su kompanija, kuri dėl pokyčių rinkoje yra priversta mažinti mastus. Tai veiklai, kurią kompanija vykdė praeityje, jos pajėgumai yra per dideli, tačiau jų nepakanka ateities uždaviniams vykdyti. Norint veiksmingos rekonstrukcijos, reikia imtis nelengvų sprendimų, kurie leistų išlaisvinti ateities investicijoms reikalingus išteklius.

Aljansas dabar imasi mažinti apimtį ir persitvarkyti, kad galėtų prisitaikyti prie pasikeitusios saugumo aplinkos. NATO, remdamasi NRF, dabar atlieka tikslinę pajėgų analizę, kuria siekiama nustatyti, kiek mažiausiai NATO reikia kariuomenės ir pajėgumų, kad galėtų vykdyti savo XXI amžiaus misijas. Nustačius šiuos poreikius, iš kiekvienos valstybės narės bus paprašyta skirti tiek kariuomenės ar pajėgumų, kiek jos mano galinčios skirti. Kai NATO poreikiai bus patenkinti, valstybės narės pačios galės nuspręsti, kokias papildomas karines pajėgas, be tų, kurių reikia Aljansui, jos norės turėti. Šalims prisitaikius prie NRF rotacijos ir nuolatinių reikalavimų, tai bus akstinas transformuoti valstybių narių kariuomenes.

1921 m. italų mokslininkas, oro pajėgų teoretikas Giulio Douhetas rašė, kad „pergalė šypsosi tam, kas numato karo pobūdžio pokyčius, o ne tam, kuris laukia, kol galės prisitaikyti prie įvykusių pokyčių.“ Po 80 metų jo žodžiai išlieka tokie pat prasmingi kaip ir tada, kai jis juos parašė, ir iliustruoja Prahoje sudarytos NATO pertvarkos darbotvarkės svarbą. Tačiau neįmanoma įvykdyti pertvarkos tarsi mostelėjus burtų lazdele - tam reikia daug dirbti.

Nepaisant tų sunkumų, kuriuos tenka nugalėti, iki NRF bus visiškai pasirengusios atlikti visas operacines užduotis, laimėjimai po Prahos susitikimo nuteikia optimistiškai. Aljansas sėkmingai iš esmės pakeitė savo vadovavimo struktūrą ir pasiekė, kad mažiau nei per metus NRF koncepcija taptų realybe - tai didelis laimėjimas, atsižvelgiant į sunkumus, kuriuos teko patirti keičiant karinę organizaciją ir kultūrą. Aljansas turi šlovingą istoriją ir puikiai pasirodė šaltojo karo metu. Taip pat įspūdingai jis veikia ir šiandien, tuo pačiu metu vykdydamas operacijas Afganistane, Balkanuose ir Viduržemio jūros regione. Aš tikiu, kad, įgyvendinus Prahoje numatytą Aljanso viziją, geriausios NATO dienos laukia ateityje.

Generolas Jamesas L. Jonesas yra NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiasis vadas ir JAV pajėgų Europoje vadas.

...Į viršų ...

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.