Turinys
 


Įvadas

NATO partnerystės – kelias pirmyn

Partnerystės taikos labui studija
Robertas Weaveris analizuoja NATO partnerystėms kylančius iššūkius praėjus dešimtmečiui po Partnerystės taikos labui sukūrimo.

 

Apie Partnerystės taikos labui “įrankių komplektą”
Susana Pond pasakoja apie NATO Partnerystės taikos labui programą sudarančius sraigtelius ir varžtelius.




 
Kuriant NATO parterystę su Didžiaisiais Vidurio Rytais
Chrisas Donnelly svarsto, kaip būtų galima pritaikyti NATO Partnerystės taikos labui patirtį kuriant panašią programą Didžiuosiuose Vidurio Rytuose.




 

Vertinant NATO Viduržemio jūros dialogą
Mohamedas Kadry Saidas pateikia NATO Viduržemio jūros dialogo dešimtmečio veiklos įvertinimą Pietų požiūriu.

 

Diskusija

Ar turėtų Artimieji Rytai tapti nauju NATO pagrindiniu frontu?
Willis Marchallas (taip) prieš Peterį Rudolfą (ne)

 

Interviu

Brigados generolas Andersas Brännströmas: taikos palaikymo partneris

 

Knygų apžvalga

Plėtros studijos
Barry Adamsas apžvelgia dvi naujas knygas apie NATO plėtrą.

 

Speciali skiltis

Albanijos svajonė
Alfredas Moisiu apžvelgia Albanijos santykius su NATO ir Albanijos siekį pagaliau tapti Aljanso nare.

 

Kariniai reikalai

NATO karinių struktūrų pertvarka
Generolas Jamesas L. Jonesas analizuoja, kaip Aljansas pertvarkė savo karines struktūras po Prahos Viršūnių susitikimo, ir aptaria NATO greitojo reagavimo pajėgų plėtrą.

 

Statistika

Gynybos išlaidos ir karinis personalas







Įvadas

Prieš dešimt metų NATO pradėjo vykdyti Partnerystės taikos labui ir Viduržemio jūros dialogo programas. Šiame „NATO apžvalgos“ numeryje, pavadintame „NATO partnerystės – kelias pirmyn“, apžvelgiama abiejų novatoriškų iniciatyvų eiga ir svarstoma, kaip jas būtų galima sustiprinti, atsižvelgiant į saugumo aplinkos pokyčius. Pirmajame iš keturių šiai temai skirtų straipsnių Robertas Weaveris iš NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus apžvelgia Partnerystės taikos labui evoliuciją bei analizuoja jos perspektyvas. Susana Pond, taip pat iš NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus, pasakoja apie NATO Partnerystės taikos labui programos “sraigtelius ir varžtelius”. Chrisas Donnelly iš JK Gynybos akademijos Šrivename, Anglijoje, svarsto, kaip būtų galima pritaikyti NATO Partnerystės taikos labui patirtį kuriant panašią programą Didžiuosiuose Vidurio Rytuose. Mohamedas Kadry Saidas iš Al-Ahram politinių ir strateginių studijų centro Kaire, Egipte, pateikia NATO Viduržemio jūros dialogo dešimtmečio veiklos įvertinimą Pietų požiūriu. NATO bibliotekos sudarytoje bibliografijoje išvardytos anglų ir prancūzų kalbomis paskelbtos knygos ir straipsniai apie Partnerystę taikos labui.

Diskusijoje Willis Marchallas iš Progresyvios politikos instituto Vašingtone ir Peteris Rudolfas iš Berlyne įsikūrusio Tarptautinės politikos instituto sprendžia, ar turėtų Artimieji Rytai tapti nauju pagrindiniu NATO frontu. Interviu su Švedijos brigados generolu Andersu Brännströmu, kuris yra vienintelis šalies partnerės karininkas, šiuo metu vadovaujantis sektoriui NATO vadovaujamos operacijos sudėtyje, kalbama apie taikos palaikymui Kosove iškylančius iššūkius ir apie darbą kartu su Aljansu. Barry Adamsas, Amerikos tarptautinio švietimo tarybų vyriausiasis mokslinis bendradarbis, apžvelgia dvi naujas knygas apie NATO plėtrą. Albanijos Prezidentas Alfredas Moisiu apžvelgia Albanijos santykius su NATO ir Albanijos siekį pagaliau tapti Aljanso nare. Vyriausiasis jungtinių pajėgų vadas generolas Jamesas L. Jonesas analizuoja, kaip Aljansas pertvarkė savo karines struktūras po Prahos Viršūnių susitikimo, ir aptaria NATO greitojo reagavimo pajėgų plėtrą. Leidinio pabaigoje pateikiama gynybos išlaidų ir karin io personalo statistika.

Christopher Bennett






Tolesnis saugumo stiprinimas per partnerystę
Robertas Weaveris analizuoja NATO partnerystėms kylančius iššūkius praėjus dešimtmečiui po Partnerystės taikos labui sukūrimo.

Tolesnė NATO santykių su šalimis partnerėmis plėtra bus pagrindinis birželio pabaigoje Stambule įvyksiančio Aljanso Viršūnių susitikimo darbotvarkės klausimas. Pradinis NATO partnerystės politikos tikslas buvo sugriauti buvusius priešininkus skyrusius barjerus ir stiprinti saugumą dialogo ir bendradarbiavimo būdu. Šiandienos Partnerystės tikslai siekia gerokai toliau - šalys partnerės dabar kartu su NATO sprendžia XXI amžiaus saugumo problemas.

Kaip persitvarkė NATO, taip plėtojosi ir Partnerystė. Kiekvienoje srityje - vykdant daug jėgų reikalaujančias taikos palaikymo misijas ar pasitinkant mūsų bendram saugumui iškilusias tokias naujas grėsmes, kaip terorizmas ar masinio naikinimo ginklų platinimas - partneriams tenka svarbus vaidmuo ir formuojant NATO atsaką į šiuos naujus iššūkius, ir padedant jį įgyvendinti.Taip pat niekas negali atstoti partneriams, sprendžiantiems svarbius reformų klausimus, per partnerystės programas teikiamų NATO patarimų bei paramos.

NATO reguliariai konsultuojasi su savo partneriais per Euroatlantinės partnerystės tarybą (EAPT) – bendrą politinę santykių su partneriais struktūrą. Kiekvienas partneris taip pat gali formuoti individualius santykius su Aljansu per Partnerystę taikos labui - praktinės veiklos programą, iš kurios partneriai gali pasirinkti bendradarbiavimo prioritetus. Šie du pamatiniai Partnerystės mechanizmai tapo esminiais euroatlantinio saugumo architektūros komponentais.

Kad partnerystė išlaikytų savo veržlumą ir aktualumą Aljansui, ji turi visą laiką būti derinama pagal besikeičiančius NATO prioritetus. Kadangi NATO yra tokia svarbi saugumo veikėja, visiškai suprantamas partnerių noras plėtoti glaudesnius santykius su Aljansu. Tačiau partnerystė turi ir toliau išlikti patraukliu pasiūlymu partneriams bei toliau padėti jiems siekti savo tikslų. NATO ir jos partneriai rengiasi Stambulo Viršūnių susitikimui birželio pabaigoje, nes yra keletas spręstinų problemų.

Pirma, pasikeitė santykių tarp sąjungininkų ir partnerių pusiausvyra. Kovo 29 d. septynios buvusios partnerės - Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija - tapo narėmis. NATO dabar pirmą kartą turi daugiau narių (26) negu partnerių (20). Taigi sąjungininkai turi būti pasirengę imtis dar aktyvesnio vaidmens, kad partnerystė neprarastų veržlumo. Tai taip pat suteikia progą iš naujo išanalizuoti, kokių prioritetų turėtume siekti kartu per partnerystę.

Antra, partneriai sudaro labai įvairialypę grupę. Tarp jų yra ir strategiškai svarbios šalys, pavyzdžiui, Kaukazo ir Centrinės Azijos, ir neprisijungusios Vakarų Europos valstybės. Visų šių šalių saugumo norai ir siekiai yra labai skirtingi, taigi taip pat skirsis ir prioritetai bei tikslai, kurių jos sieks partnerystėje. Partnerystė turi būti pakankamai lanksti, kad į visa tai būtų galima atsižvelgti.

Pavyzdžiui, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalims partnerystės priemonės turi padėti siekti įgyvendinti savo reformų iniciatyvas. Atsižvelgiant į Aljanso gynybos reformų patirtį bei į patirtį, įgytą su naujais nariais pagal Narystės veiksmų planą, pagalba reformuojant gynybos ir karines struktūras bus esminė šio proceso dalis.

Tačiau, kad būtų galima kuo geriau vykdyti reformas, Partnerystė turi padėti ir kitose vidaus reformos srityse. Tam tikslui NATO siūlo partneriams priemonę, vadinamą Individualios partnerystės veiksmų planu, arba IPAP, kurio paskirtis – sutelkti įvairius bendradarbiavimo mechanizmus, kuriais naudodamasis partneris bendrauja su Aljansu, ir skirti dėmesį vidaus reformai. IPAP turėtų būti aiškiai išdėstyti kiekvieno atskiro partnerio bendradarbiavimo prioritetai bei garantuojama, kad tie įvairūs naudojami mechanizmai tiesiogiai atitiktų šiuos prioritetus.

Iki šiol jau keletas valstybių parodė ypatingą susidomėjimą šia iniciatyva, o Gruzija tapo pirmąja šį procesą pradėjusia šalimi, kai jos Prezidentas Mikhailas Saakashvilis balandžio 6 dieną NATO būstinėje įteikė savo šalies pristatomąjį dokumentą (plačiau apie šį ir kitus mechanizmus žr. Susanos Pond straipsnyje „Apie PTL „įrankių komplektą“ šiame „NATO apžvalgos“ numeryje).

Jei vieni partneriai plėtoja savo gynybos struktūras ir pajėgumus, kiti gali prisidėti svariomis pajėgomis prie NATO vadovaujamų operacijų. Pavyzdžiui, Švedijos kariuomenė atliko ypač svarbų vaidmenį atkuriant tvarką Kosove po smurto protrūkio kovo mėnesį. Tokiems partneriams yra ypač svarbu, kad NATO partnerystės mechanizmų dėka jie ir toliau turėtų žodžio teisę priimant NATO sprendimus, kad galėtų daryti įtaką rengiant ir vykdant tas misijas, kuriose jie dalyvauja, arba norėtų turėti tam tikrą vaidmenį.

Trečia, Partnerystė neturi atsilikti nuo pačios NATO pertvarkos. Kova su terorizmu dabar tapo vienu iš pagrindinių Aljanso prioritetų. 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliai prieš Jungtines Amerikos Valstijas privertė NATO pirmą kartą pritaikyti 5 straipsnį. Jau kitą dieną visos 46 EAPT narės be išlygų pasmerkė išpuolius Niujorke ir Vašingtone ir pasižadėjo dėti visas pastangas kovai su terorizmo rykšte. Kadangi partneriai patys yra patyrę teroristų išpuolių, jie pritaria NATO siekiui stiprinti bendradarbiavimą kovojant su terorizmu.

Praktinė veikla šioje srityje bus tęsiama pagal „Partnerystės veiksmų prieš terorizmą planą“. Jis skirtas skatinti EAPT valstybių bendradarbiavimą, grindžiamą EAPT ir Partnerystės taikos labui globojamomis politinėmis konsultacijomis ir praktinėmis programomis (daugiau apie „Partnerystės veiksmų prieš terorizmą planą“ žr. Osmano Yavuzalpo straipsnį „Kovoje prieš terorizmą kartu su partneriais“„NATO apžvalgos“ 2003 m. pavasario numeryje).

Kad NATO galėtų susidoroti su naujomis grėsmėmis bei visapusiškai vykdyti visas savo misijas, jos vadovai įsipareigojo sustiprinti Aljanso karinius pajėgumus. Sąjungininkų pajėgos privalo gebėti greitai nuvykti ten, kur yra reikalingos, ir savarankiškai vykdyti ilgalaikes ir per atstumą vykdomas operacijas, taip pat ir tokioje aplinkoje, kur gali kilti branduolinė, biologinė ar cheminė grėsmė.

Jei partneriai nori prisidėti prie sudėtingiausių NATO vadovaujamų operacijų, jie taip pat privalo sukurti tokias pajėgas, kurios atitiktų šiuos reikalavimus. Planavimo ir peržiūros procesas (PARP) jau seniai yra tokia priemonė, kuri skirta parengti partnerius dalyvauti misijose, suformavus reikiamus, NATO standartus atitinkančius pajėgumus. Šis procesas tapo visiškai panašus į pačios NATO Gynybos planavimo procesą, ir, jei norima, kad partneriai galėtų kuo efektyviau dalyvauti misijose, taip turi būti ir ateityje.

Pats ryškiausias pavyzdys, kaip pastaruoju metu pasikeitė NATO turbūt yra Aljanso įsitraukimas į Afganistano problemas. Aljansas nuo 2003 m. balandžio vadovauja Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (ISAF), siekiančioms padėti įtvirtinti Afganistane taiką ir stabilumą bei garantuoti, kad Afganistanas niekada nebebus teroristų atramos punktu.

Veikla Afganistane, nutolusi nuo tradicinio NATO kontūro, aiškiai parodo, kuo Aljansui taip svarbūs partneriai ir kodėl Aljansas turi daugiau dėmesio skirti savo partnerių iš centrinės Azijos poreikiams. Šiuo metu toje misijoje atstovaujama aštuoniems partneriams, dauguma jų yra prisidėję vertingomis specializuotomis pajėgomis, pavyzdžiui, karinės policijos arba išminavimo komandomis. Tokių pajėgumų paprastai trūksta, bet jie yra svarbi suderintos jėgos struktūros dalis, nuo kurios labai daug priklauso operacijos sėkmė.

Centrinės Azijos šalys partnerės padėjo užtikrinti logistinį ISAF pajėgų aprūpinimą, nes įranga, kol ji pasiekė Afganistaną, turėjo būti gabenama per kelių šalių partnerių teritorijas. Partnerystės taikos labui suformuotų santykių pagrindu sąjungininkai sudarė dvišalius susitarimus dėl medžiagų tranzito per šias valstybes bei pajėgų ir atsargų bazių sukūrimo jų teritorijoje.

Atsižvelgiant į Afganistano etninės sudėties įvairovę, keletas Centrinės Azijos partnerių taip pat turi įtakos svarbiems vietiniams veikėjams, kuriuos jie gali panaudoti ISAF tikslams įgyvendinti. Šių įvairių veiksnių dėka Centrinės Azijos valstybės, kažkada laikytos euroatlantinės erdvės periferija, dabar tapo svarbiu Aljanso kaimynu - ir ši išaugusi svarba turi atspindėti Partnerystėje.

Ketvirta, Partnerystė privalo išlikti atvira naujiems nariams. Bosnija ir Hercegovina bei Serbija ir Juodkalnija aiškiai pareiškė norą prisijungti. NATO aiškiai nurodė, kad tai jos galės pasiekti tik jei atitiks nustatytas NATO sąlygas, kurių svarbiausia yra visiškas bendradarbiavimas su Hagoje įsikūrusiu Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos karo nusikaltimams tirti.

Penkta, Partnerystė turės ir toliau vykdyti savo pradinę funkciją - būti forumu konsultacijoms su partneriais tuo momentu svarbiausiais saugumo klausimais. Partnerystės programoje numatyta įvairiausios visų sąjungininkų ir partnerių susitikimų formos arba, atsižvelgiant į aptariamą klausimą, gali būti susitinkama mažesnėse, bet nenustatytos sudėties grupėse. Turi ir toliau būti išlaikytas šių formų įvairovės patrauklumas ir partneriams, ir sąjungininkams.

Keletas pastarųjų šiais metais įvykusių EAPT ambasadorių susitikimų buvo skirti daugeliui ir sąjungininkams, ir partneriams svarbių klausimų, tarp jų ir dėl įvykių eigos Balkanuose, masinio naudojimo ginklų neplatinimo ir kovos su terorizmu. EAPT taip pat ką tik susitarė įsteigti EAPT Saugumo forumą, kuris kartą per metus aukšto lygio susitikime susirinks aptarti svarbius saugumo klausimus bei tai, kaip NATO ir partneriai geriausiai galėtų juos kartu spręsti.

Aljanso evoliucionuojanti partnerystės politika turėjo milžiniškos svarbos padedant keisti strateginę aplinką euroatlantinėje erdvėje. Skatindama politinį ir karinį sąveikumą, Partnerystė padėjo sukurti tikrą euroatlantinio saugumo kultūrą - stiprų ryžtą dirbti kartu kovojant su esminiais saugumo iššūkiais ir euroatlantinėje tautų bendruomenėje, ir už jos ribų. Toliau augdami kartu, 26 sąjungininkai ir 20 partnerių stiprins savo gebėjimą šiems bendriems iššūkiams priešpastatyti bendrą atsaką. Stambulo Viršūnių susitikimas patvirtins šią tendenciją ir parodys kelią pirmyn.


Robertas Weaveris – NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus Šalių santykių ir politinių reikalų sektoriaus vadovas.

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.




Apie Partnerystės taikos labui „įrankių komplektą“

Susana Pond pasakoja apie NATO Partnerystės taikos labui programą sudarančius sraigtelius ir varžtelius.

Per dešimt Partnerystės taikos labui (PTL) programos gyvavimo metų sąjungininkai ir partneriai kartu sukaupė visapusį priemonių rinkinį, skirtą įgyvendinti PTL tikslus ir siekius bei idėjas paversti veiksmais. Šios priemonės sudaro dvišalės ir daugiašalės veiklos struktūrą, pateikiančią partneriams veiksmingas ir skaidrias programas, remiančias jų įsitraukimą į NATO.

Bendradarbiavimo programa, įkurta pagal Partnerystės taikos labui pagrindų dokumentą ir Euroatlantinės partnerystės tarybos pagrindinius dokumentus, atvira visiems Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) nariams, galintiems ir norintiems padėti stiprinti saugumą euroatlantinėje erdvėje. Šių metų kovą išaugęs iki 26 narių Aljansas dabar dirba kartu su 20 šalių partnerių. Partnerystės taikos labui programoje dalyvaujančių šalių skaičius artimiausioje ateityje gali padidėti iki 22, nes norą prisijungti išreiškė Bosnija ir Hercegovina bei Serbija ir Juodkalnija.

Šiandien 20 PTL dalyvaujančių šalių sudaro įvairialypę grupę, į kurią įeina Vakarų Europos tautos, buvusios Sovietų respublikos Kaukaze, Centrinėje Azijoje ir kitur, taip pat Aljanso narystės siekiančios šalys. Visų jų siekiai ir saugumo poreikiai yra labai skirtingi. Todėl PTL priemonės apima įvairiausias veiklos formas, kurios gali būti konkrečiai pritaikytos pagal kiekvieno partnerio siekius, troškimus ir gebėjimus.

Partnerystė taikos labui suteikia partneriams galimybę dalyvauti iš viso daugiau nei 24 bendradarbiavimo srityse, įskaitant paramą demokratinei ginkluotųjų pajėgų kontrolei, kovą su terorizmu, civilinių ekstremalių situacijų planavimą ir sąveikumą. Partneriai gali rinktis iš daugiau nei 1400 konkrečių individualių veiklos formų, įskaitant ekspertų grupių vizitus, seminarus, kursus ir pratybas.

Šalys partnerės renkasi individualias veiklos formas pagal savo tikslus ir galimybes, kuriuos jie išdėsto sąjungininkams pateiktame pristatomajame dokumente. Po to oficialiai sudaroma Individuali partnerystės programa (IPP). Šis dokumentas yra bendradarbiavimo tarp atskirų partnerių ir NATO pagrindas ir atspindi tuos tikslus ir siekius, kuriuos partneriai išdėstė savo pristatomajame dokumente.

Individualios partnerystės veiksmų planas (IPAP) siekia toliau nei IPP ir jame gali dalyvauti šalys, turinčios politinę valią ir gebėjimą gilinti santykius su NATO. Tai yra išplėstos PTL programos priemonė, skirta patarti ir padėti vidaus reformą vykdantiems partneriams su gynyba ir saugumu susijusiais aspektais. Kovo mėnesį Gruzija tapo pirmąja šalimi, pateikusia NATO IPVP pristatomąjį dokumentą.

Narystės veiksmų planas (MAP) yra pradinė priemonė, skirta parengti prie Aljanso prisijungti norinčius partnerius NATO narystės pareigoms ir prievolėms. MAP yra patarimo, pagalbos ir praktinės paramos programa visais Parterystės veiklos aspektais, konkrečiai pritaikyta pagal individualius norinčiųjų tapti sąjungininkais poreikius. Visos septynios naujos Aljanso narės - Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – visapusiškai pasinaudojo šia priemone pasirengti NATO narystei. Albanija, Kroatija ir buvusios Jugoslavijos Respublika Makedonija* toliau dalyvauja šioje programoje.

Bėgant metams, ženklus partnerių įnašas į NATO vadovaujamas operacijas dar labiau padidėjo partneriams patobulinus savo gebėjimą veikti kartu su sąjungininkais. Per praėjusius penkerius metus daugiau nei 15 procentų Afganistane ir Balkanuose dislokuotų NATO vadovaujamų pajėgų sudarė šalių partnerių pajėgos.

PTL pajėgų planavimo ir peržiūros procesas (PARP) yra pagrindinė PTL priemonė, skirta skatinti sąveikumą. PARP nustato sąveikumo ir pajėgumų reikalavimus, kuriuos turi atitikti dalyviai, bei numatyto plataus masto peržiūros procesą pažangai įvertinti. Jis padeda partneriams plėtoti jų galimybes atitinkančius pajėgumus savo pačių saugumo reikmėms bei kurti pajėgas, kurios prisidėtų prie NATO vadovaujamų operacijų, pavyzdžiui, Tarptautinės saugumo paramos pajėgų Afganistane, Kosovo pajėgų Kosove bei Stabilizavimo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje. Partneriai taip pat naudojasi PARP kurdami veiksmingas, jų galimybes atitinkančias ir galinčias savarankiškai veikti ginkluotąsias pajėgas bei plėtodami platesnio masto gynybos reformą, įskaitant gynybą nuo teroristinių išpuolių.

Metams einat, PARP reikalavimai darėsi vis sudėtingesni, reiklesni bei susiję su paties Aljanso nusistatytu pajėgumų tobulinimu. Todėl PARP pradėjo panašėti į paties Aljanso gynybos planavimo procesą, Partnerystės tikslų paketas tapo panašus į NATO Pajėgų tikslus, o Planavimo ir peržiūros proceso įvertinimas - į NATO metinę gynybos apžvalgą.

Planuodami konkrečią operaciją ir šių partnerių pajėgų panaudojimą, NATO vadai privalo žinti, kokiomis pajėgomis jie gali naudotis ir kokios jų galimybės. Atsakyti į šiuos esminius klausimus ir buvo sukurta Operacinių pajėgumų koncepcija, kurios tikslas – suteikti NATO vadams patikimą informaciją apie partnerių galimybes, kad būtų galima greitai dislokuoti konkrečios paskirties pajėgas. Tai papildo PARP plotmėje atliktą įvertinimą ir turėtų gerinti karinį įvertintų pajėgų efektyvumą. Didesnio karinio veiksmingumo partnerių dalyvavimas didina Aljanso pajėgumą, leidžiantį NATO vadams vykdyti ilgalaikes operacijas.

Partnerystės veiksmų prieš terorizmą planas (PAP-T) sukuria struktūrą, kurioje partneriai gali kartu su NATO kovoti prieš terorizmo keliamą grėsmę. Čia taip pat įeina tokių gynybos nuo teroristų išpuolių gebėjimų plėtojimas, kaip civilių gyventojų apsauga nuo masinio naikinimo ginklo. PAP-T plane taip pat numatyti su terorizmu susiję mokymai ir pratybos. Ir sąjungininkams, ir partneriams aktualu užtikrinti fizinį saugumą ir nepavojingą ginkluotės, pavyzdžiui, šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės, kaip antai nešiojamųjų raketų sistemų paleidimo įtaisų, ir granatsvaidžių pertekliaus sunaikinimą.

PTL Patikos fondai teikia partneriams praktinę pagalbą susitvarkyti su gynybos reformos padariniais. Savanoriškai finansuojami projektai apima tokias sritis, kaip saugus priešpėstinių minų, šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės bei raketų perteklinių atsargų sunaikinimas. Iki šiol jau sunaikinta daugiau kaip 2 milijonai priešpėstinių minų, ir sąjungininkai skyrė daugiau kaip 13 milijonų eurų projektams centrinėje Azijoje, pietryčių Europoje ir Ukrainoje. Tai padėjo Albanijai, Moldovai ir Tadžikistanui įvykdyti savo įsipareigojimus pagal 1997 m. Otavos konvenciją dėl priešpėstinių minų uždraudimo.

Partneriai dalyvauja daugiau nei 90 kursų, kuriuos rengia NATO gynybos koledžas Romoje, Italijoje bei SHAPE mokykla Oberamergau, Vokietijoje. Nuo 1999 m. buvo įkurta dešimt PTL mokymo centrų - penkiose šalyse partnerėse ir penkiose NATO valstybėse narėse. Šis NATO ir nacionalinių institucijų tinklas rengia kursus ir mokymo medžiagą, skirtus plėsti politikos ir procedūrų supratimą bei skatinti sąveikumą.

Kad lengviau būtų vykdyti šią plačią bendradarbiavimo programą, NATO būstinėje Briuselyje partneriams atstovauja diplomatinis ir karinis personalas. Kariškiai iš šalių partnerių taip pat tarnauja dviejose NATO strateginėse vadavietėse - Sąjungininkų pajėgų operacijų vadavietėje Monse, Belgijoje ir Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietėje Norfolke, Virdžinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. NATO personalas Kijeve ir Maskvoje taip pat padeda vykdyti Aljanso bendradarbiavimo programas su Ukraina ir Rusija. Sąjungininkai svarsto įvairiausias galimybes, kaip pagerinti ryšių ir bendradarbiavimo su visais partneriais Kaukaze ir Centrinėje Azijoje struktūrą. Be to, partneriai gali siųsti stažuotojus dirbti NATO būstinėje kartu su tarptautiniu personalu.

Žinoma, PTL „įrankių komplektas“ nuolat kinta pagal sąjungininkų ir partnerių reikmes ir siekius. Šiuo metu yra rengiamas Partnerystės veiksmų planas dėl gynybos institucijų kūrimo, kuriuo bus siekiama paremti efektyvių ir demokratiškai atskaitingų gynybos institucijų plėtrą. Be to, nėra abejonės, kad nereikės ilgai laukti ir kitų naujovių, rodančių pokyčius Aljanso ir Partnerystės taikos labui narystėje, kurios padės kuo geriau užtikrinti ir sąjungininkų, ir partnerių saugumą.

Susana Pond vadovauja PTL bendradarbiavimo programoms NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriuje.

 


* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.




Kuriant NATO parterystę su Didžiaisiais Vidurio Rytais

Chrisas Donnelly svarsto, kaip būtų galima pritaikyti NATO Partnerystės taikos labui patirtį kuriant panašią programą Didžiuosiuose Vidurio Rytuose.

Prieš dešimt metų NATO pradėjo įgyvendinti dvi novatoriškas programas - Vidurio ir Rytų Europos šalims skirtą Partnerystės taikos labui programą bei Viduržemio jūros dialogą su šalimis iš platesnio Viduržemio jūros regiono. Dabar abi programas teko pertvarkyti, atsižvelgiant į pokyčius euroatlantinio saugumo sistemoje, pavyzdžiui, NATO plėtrą, taip pat ir į naująsias grėsmes, su kuriomis šiandien susiduria Aljansas. Siekiant pertvarkyti Viduržemio jūros dialogą ir galbūt jį išplėsti įtraukiant daugiau Vidurio Rytų šalių, daug ko galima pasimokyti iš Partnerystės taikos labui patirties.

Priešingai nei Partnerystė taikos labui, Viduržemio jūros dialogas nėra toks sėkmingas. Jis nesuvaidino jokio reikšmingo vaidmens nei stabilizuojant padėtį regione, nei skatinant Dialoge dalyvaujančių šalių vystymąsi. Tam yra keletas priežasčių. Tarp jų reikia paminėti: nepakankamas laiko, žmonių ir lėšų investicijas; tai, kad daugelis regiono šalių žiūri į NATO su dideliu nepasitikėjimu ir nieko apie ją nežino; stoka dialogo ir bendradarbiavimo priemonių, kuriomis pagrįsta NATO ir Partnerystės taikos labui sėkmė; nesugebėjimas atsieti platesnių regiono saugumo problemų nuo Izraelio ir Palestinos konflikto.

Jei prieš dešimtmetį pagrindinis NATO rūpestis buvo stabilizuoti ir pertvarkyti Vidurio ir Rytų Europą, šiandien dėmesys skiriamas toms problemoms, kurios kyla iš „Didžiųjų Vidurio Rytų“ šalių arba keliauja per jas. Kad galėtų spręsti savo narėms rūpimas saugumo problemas, per ateinančius mėnesius ir metus NATO turės pagrindinį dėmesį nukreipti iš Vidurio ir Rytų Europos į tą regioną, ir atitinkamai turės plėtotis Viduržemio jūros dialogas.

Jei tarptautinė bendruomenė skirs pakankamai išteklių padėčiai Afganistane stabilizuoti, tai NATO vaidmuo Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose galėtų būti tas modelis, kurį galima būtų pritaikyti Irake ir netgi, laikui bėgant, padedant išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą. Izraelio dilema yra ta, kad kuo labiau stiprėja jo karinė galia, tuo mažiau saugūs jaučiasi Izraelio gyventojai. Reikalingas „doras tarpininkas“, kuriuo pasitikėtų abi šalys ir kuris galėtų padėti susitarti dėl sudėtingo saugumo paketo, o paskui ir jį įgyvendinti. Jungtinės Amerikos Valstijos, kaip ir Europa, to padaryti negali, nes nėra laikomos nešališkomis. Kad ir kaip šiuo metu tai gali pasirodyti nerealu, vienintelė institucija, kuri per artimiausius kelerius metus gali imtis šios problemos, greičiausiai ir yra NATO.

Nėra abejonės, kad tokios įvykių plėtros galimybė priklauso vien nuo „jeigu“, be to, tie „jeigu“ dar ir labai dideli. Bet, pažiūrėjus į praėjusius penkerius metus, jau nekalbant apie 15 metų, matyti, kad NATO evoliucija toli pralenkė to meto prognozes. Pasaulio įvykių tempas spartėja, ir NATO, nepaisant jos trūkumų, yra tokia tarptautinė institucija, kuri įrodė esanti lanksčiausia ir geriausiai gebanti keistis pagal naujos saugumo aplinkos reikalavimus. Taip turbūt bus ir ateityje, o NATO evoliucija tikriausiai pateiks dar daugiau siurprizų.

Aljansui tolstant nuo to pasyvios gynybos organizacijos vaidmens, kuris jam teko šaltojo karo metu, ir tampant iniciatyvia saugumo organizacija, kaip to reikalauja šių dienų „karštoji taika“, sąjungininkams darosi vis aiškiau, kad savo saugumą jie gali užtikrinti tiktai bendromis pastangomis. Reikia, kad kuo greičiau išnyktų takoskyra tarp „sąjungininkų“ ir „partnerių“. Sąjungininkai gali užtikrinti savo saugumą tiktai glaudžiai bendradarbiaudami su partneriais iš Vidurio ir Rytų Europos bei iš Didžiųjų Vidurio Rytų, taip pat tarpusavyje. Kaip tik ši tendencija, labiau nei bet kas kitas šiandien, ir yra NATO evoliucijos varomoji jėga bei pagrindinis stimulas padaryti partnerystės programas dalykiškesnes ir geriau integruotas į pagrindinę Aljanso veiklą.

Remiantis pasiektais laimėjimais

Jei siekiant susidoroti su naujomis grėsmėmis saugumui yra būtina pertvarkyti NATO partnerystės mechanizmus, tai visiškai logiška, kad ši kaita remtųsi tais aspektais, kuriais buvo pagrįsta NATO sėkmė. Mėgstantys pajuokauti kartais sako, kad santrumpa NATO reiškia “No Action, Talk Only” (Vien kalbos, jokių veiksmų). Tačiau kaip tiktai šis Aljanso sugebėjimas sukurti forumą dialogui, kurio dalyviai gali diskusijomis išspręsti savo problemas, kad nereikėtų jų aiškintis kumščiais, ir yra jo sėkmės pagrindas. Kaip tik tuo ir buvo Partnerystė taikos labui į NATO klubą norinčioms stoti tautoms, ir to iki šiol nepavyko padaryti Viduržemio jūros dialogui, nepaisant jo pavadinimo. Išplėtoti šiuos mechanizmus, atsižvelgiant į dabar Vidurio ir Rytų Europoje bei Didžiuosiuose Vidurio Rytuose iškylančių situacijų įvairovę, yra tas esminis iššūkis ir Partnerystei taikos labui, ir Viduržemio jūros dialogui.

NATO mechanizmai, ir oficialūs, ir neoficialūs, kuriais kuriama bendra gynybos ir saugumo kultūra, ne tiktai sudaro jos tradicinį raison d’être - teikti kolektyvinę gynybą, bet ir eksportuoti į Vidurio ir Rytų Europą, jie įrodė esą galintys daryti veiksmingą įtaką ir visam demokratizacijos procesui. Dabar yra aišku, kad demokratinė ginkluotųjų ir saugumo pajėgų kontrolė, civilių ir kariškių santykiai bei gynybos reforma yra daug svarbesni šalies demokratinės ir ekonominės pertvarkos elementai, nei buvo manoma iš pradžių. Šie klausimai dar spręstini daugelyje Rytų Europos ir Balkanų šalių, tačiau šiandien jie taip pat rūpi ir daugeliui Didžiųjų Vidurio Rytų šalių. Plėtoti šiuos mechanizmus ir pritaikyti juos kitose žemės rutulio vietose taps esminiu naujosios NATO partnerystės sistemos elementu.

Norėdama sukurti saugumo partnerystės sistemą platesniame Viduržemio jūros regione ir Didžiuosiuose Vidurio Rytuose, NATO turi dabar įgyti didesnę šios pasaulio dalies patirtį bei sustiprinti institucinius dalyvavimo mechanizmus. Kaip 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje NATO reikėjo sukaupti didesnę institucinę patirtį apie Sovietų Sąjungą, o vėliau apie jos valstybes įpėdines, taip ir šiandien Aljansui tenka daryti tą patį kalbant apie Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalis. Partnerystė taikos labui gali būti pavyzdys, kokia sistema turi remtis dalyvavimu, pirmiausia todėl, kad tai buvo ypač lankstus mechanizmas. Atitinkamose programose Viduržemio jūros regionui ir Didiesiems Vidurio Rytams turi būti atsižvelgta į tam tikrus specifinius regiono bruožus, kurių vieni yra tokie patys, kaip buvo Vidurio ir Rytų Europoje 1990-ųjų pradžioje, o kiti – visiškai skirtingi.

Pavyzdžiui, regiono gyventojai, netgi kai kurios vyriausybės, visiškai nieko nežino apie tikrąjį NATO pobūdį, todėl yra reikalinga ilgalaikė plati informacijos ir komunikacijų programa. Tam reikia, kad aktyviai įsitrauktų ne tiktai valstybinės įstaigos, bet ir visuomeninės organizacijos, kaip prieš dešimtmetį ar daugiau įvyko Vidurio ir Rytų Europoje. Tačiau jei Vidurio ir Rytų Europa į Partnerystę taikos labui žiūrėjo pirmiausia kaip į priemonę gauti informacijos ir dėmesio iš NATO bei pasiekti, kad NATO panaudotų savo įtaką Vidurio ir Rytų Europoje, Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalys visų pirma nori būti išgirstos bei turėti įtakos Aljansui priimant sprendimus. Tai yra gerai, nes mes turime pirma išklausyti ir suprasti, o tik tada galėsime atsakyti ir formuoti politiką. Mūsų įtaka regione tiesiogiai priklausys nuo mūsų pasirengimo išklausyti ir išgirsti.

Kalbant apie visą regioną, pilietinė visuomenė čia yra mažiau išsivysčiusi nei didžiojoje Europos dalyje, panašiai buvo Vidurio ir Rytų Europoje prieš 15 metų. Todėl svarbu, kad įsitrauktų visuomeninės organizacijos ir universitetai, kurie gali būti priemonė NATO idėjoms skleisti bei prisidėti prie demokratijos plėtros. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Alžyrui, yra aktuali konkreti reikmė įgyti patirties civilių ir kariškių naujų santykių įtvirtinimo bei demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės srityje.

Nuo pat pradžių daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių norėjo stoti į NATO ir Partnerystė taikos labui buvo priemonė šiam tikslui pasiekti, tačiau apie Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalis to pasakyti negalima. Jei šių šalių viešoji nuomonė į naująją iniciatyvą žiūrės kaip į karinės sąjungos atgaivinimą ir į Vakarų spaudimo ar kontrolės įrankį arba, visų blogiausia, kaip į priemonę suteikti Izraeliui perspektyvą tapti NATO nare, tada jokios pažangos nebus pasiekta.

Dialogų forumas

Dėl šios priežasties naujajame Viduržemio jūros dialogą pakeičiančiame mechanizme neturi būti jokių pasirašytinų oficialių dokumentų, ypač jei juose būtų išvardyti principai ir vertybės, kurių visiems reikėtų laikytis. Pirmajame etape nieko daugiau nereikia, tiktai tam tikrų forumų reguliariam politiniam ir kariniam saugumo dialogui. Jį papildytų daugybė įvairaus lygio bendrų pasiūlymų, paremtų PTL praktikoje patvirtintu savidiferenciacijos principu. Šie pasiūlymai ir kvietimai turi akivaizdžiai papildyti Europos Sąjungos priemones, o ne su jomis konkuruoti, taip pat atspindėti pačių šalių norus ir reikmes. Jei atrodys, kad tai pasiūlymai „iš viršaus į apačią“, jie bus tiesiog mandagiai ignoruojami.

Kartu su informacijos ir diplomatinio dalyvavimo programa vis plačiau yra taikomos karinės pasitikėjimo skatinimo priemonės. Plėtojant daugiašalius saitus, abipusės naudos gali turėti abiejų grupių dvišaliai santykiai: NATO narių ir Vidurio ir Rytų Europos partnerių su Viduržemio jūros regiono ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalimis. Tačiau šios srities patirtis moko, kad Aljansas turi jautriau žiūrėti į regionui rūpimas problemas. Viduržemio jūros regione veikiančios NATO pajėgų grupuotės, kurios, aišku, buvo suformuotos turint galvoje kitas problemas, Šiaurės Afrikos šalims gali pasirodyti grėsmingos.

Be karinių ir saugumo pasitikėjimo skatinimo priemonių, kurios Viduržemio jūros regione ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalyse duos ne mažesnę naudą nei Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, dar didesniu mastu gali būti taikomas oficialus keitimasis informacija. Naujas partnerystės ir bendradarbiavimo procesas turėtų tapti ryšių centru, kur kiekvienas galėtų sužinoti apie tai, kas vyksta regione. Veiksmingiausiai turbūt galima būtų tai padaryti panaudojant elektroninę sistemą. Nėra geresnės priemonės, kaip reguliarūs susitikimai pasikalbėti, tačiau nekelia abejonių ir tai, kad kuo plačiau panaudojant vaizdo konferenciją, galima intensyviau bendrauti be didelių sąnaudų.

Kadangi daugelyje Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalių „minkšto“ saugumo problemos nėra tokios jautrios kaip „kieti“ kariniai klausimai, kaip tik šios problemos ir galėtų būtų tos mažiausiai skausmingos sritys, į kurias iš pradžių galėtų įsitraukti NATO. Pralaužti ledui idealiausiai tiktų NATO mokslo programa. Panaudodama šią programą bei kitas viešosios diplomatijos priemones, NATO gali puikiai skatinti susidomėjimą ir diskusijas regione apie naujas, bendram saugumui grėsmę keliančias problemas. Dalyvaudami mokslo ir informacijos programose, NATO pareigūnai galės dažniau lankytis regione ir taip plėsti savo pačių patirtį. Kaip buvo Vidurio ir Rytų Europoje 1990-ųjų pradžioje, galime ir čia tikėtis, kad NATO iniciatyvos šiose programose paskatins šalių sąjungininkių akademines įstaigas užmegzti dvišalius ryšius. Tokie ryšiai padės greitai suformuoti regione taip reikalingas analitikų ir ekspertų grupes ir su jomis plėtoti bendradarbiavimo programas. Dabartinėmis sąlygomis valstybių sąjungininkių visuomeninės organizacijos ir universitetai gerai suvokia, kad būtina atkreipti dėmesį į šį pasaulio kraštą, kuris iki šiol gal ir buvo pamirštamas. Palyginti kukli NATO iniciatyva čia gali sukelti geranorio Vakarų įsitraukimo potvynį, kaip tai įvyko Vidurio ir Rytų Europoje.

Svarbi tokio dėmesio apraiška, kuri, beje, dažnai nesulaukia deramo įvertinimo, yra veikla, kurią su savo regioniniais partneriais gali plėtoti NATO Parlamentinė asamblėja (NPA). Nors NPA veikia atskirai nuo NATO, jos programos padeda remti Aljanso tikslus bei papildo diplomatinę ir karinę veiklą. Neretai NPA gali imtis to, kur sunku įžengti NATO biurokratams – parlamentarams dažnai yra lengviau susikalbėti nei vyriausybėms. Puikus pavyzdys yra šiuo metu Kaukaze vykstantis, nepaisant regione esančios įtampos, parlamentinis dialogas. Panašus dialogas galėtų padėti pagerinti santykius tarp tam tikrų Šiaurės Afrikos šalių.

Kad viskas būtų padaryta tinkamai

Svarbiausia partnerystės ir bendradarbiavimo šiame regione sėkmės prielaida yra įstengti oficialiai ar neoficialiai padalyti regioną ir dirbti subregioninėse grupėse. Visų pirma iš NATO santykių su Šiaurės Afrikos šalimis srities turi būti išskirtas Izraelio ir Palestinos klausimas. Daugelio šio regiono valstybių santykiai su savo kaimynais taip pat yra gana įtempti. Dėl šios priežasties bendradarbiavimas su NATO greičiausiai vystysis pirmiausia dvišalių santykių pagrindu, o tiktai po to - per subregioninį bendrą forumą.

Kita prielaida yra ta, kad saugumo problemos, įskaitant pagrindinę iš jų - terorizmą, dabar kelia rūpestį ir kitoms šalims, esančioms kur kas toliau nuo dabartinės Partnerystės taikos labui ar Dialogo narių erdvės, įskaitant Pakistaną ir Indoneziją. Naujieji mechanizmai turėtų suteikti galimybę nors iš dalies įsijungti į dialogą ir kitoms, panašias problemas sprendžiančioms šalims. Juk ir NATO vaidmuo Afganistane reikalauja politinių kontaktų su toliau esančiomis šalimis. Mažiausiai skausmingai ir greičiausiai tai būtų galima padaryti, pavyzdžiui, atveriant NATO mokslinių seminarų duris dalyviams iš šių šalių. Šiuo metu tiktai PTL ir Dialogo valstybių gyventojai gali būti kviečiami dalyvauti tokioje veikloje.

Vienoje srityje yra ypač svarbu deramai pasimokyti iš Partnerystės taikos labui plėtojimo patirties. Pradžioje PTL buvo pasiūlyta Vidurio ir Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos šalims be jokių išlygų. Vėliau tokioms šalims kaip Serbija ir Juodkalnija, kurios siekė įsijungti į Partnerystę taikos labui, kad tokiu keliu galėtų sugrįžti į Vakarų bendruomenę, imta kelti demokratizacijos ir gero valdymo sąlygą. Nors tokio sprendimo vertę ir galima ginčyti, viena yra aišku: naujojoje partnerystės ir bendradarbiavimo su Šiaurės Afrika ir Didžiaisiais Vidurio Rytais programoje tokios sąlygos jokiu būdu neturi būti. To regiono šalys pasirinks skirtingus demokratizacijos ir modernizacijos kelius ir žengs jais nevienodu greičiu. Joms nebus priimtina niekas, kas gali atrodyti globėjiška ar kaip imperialistinės kultūros apraiška. Šiandien Europos ir Šiaurės Amerikos kultūrų bei Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų kultūrų skirtumai yra didesni nei buvo tarp Rytų ir Vakarų šaltojo karo pabaigoje. Pastangos sumažinti tuos skirtumus bus tiktai tada veiksmingos, jei bendradarbiauti bus siūloma atsargiai ir jautriai.

Nors terorizmas Vidurio Rytams kelia tokią pačią grėsmę kaip ir Europos ar Šiaurės Amerikos šalims ir bendradarbiavimas šioje srityje yra ypač svarbus, šių šalių atstovams nusibodo dalyvauti susitikimuose, kur visi pokalbiai pradedami sutapatinant arabų pasaulį su terorizmo grėsme. Tokių diskusijų rezultatai bus kur kas geresni, jei imsime laikytis nuosaikesnio požiūrio.

Nėra jokios abejonės, kad didžiausią poveikį turėjęs Partnerystės taikos labui aspektas buvo oficialių atstovybių įsteigimas NATO būstinėje. Tai, kad PTL šalių atstovai galėjo turėti čia savo biurus ir tos šalys buvo skatinamos atsiųsti stiprų civilių ir kariškių kontingentą tarnauti NATO būstinėje, buvo tas pokyčių pagreitis, tuoj pat padaręs didžiulį poveikį šia galimybe pasinaudojusioms šalims. Kaip tiktai tokia priemonė visų pirma ir padės užmegzti realų dialogą ir bendradarbiavimą su Viduržemio jūros regiono ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalimis.

Įsteigus tokią atstovybę, visa gausi ir įvairi veikla vykdant Partnerystės taikos labui programą gali būti plėtojama ir šiuose regionuose. Išugdyti tokią nacionalinių atstovų komandą, kurią sudarytų suprantantys, kas yra NATO ir galintys pradėti perteikti šį supratimą savo šalyje, yra pati veiksmingiausia dalyvavimo forma, kuriai niekas negali prilygti. Iš karto tampa prieinamos visos programos, kuriomis naudojasi PTL šalys. Veiksmingiau naudojamasi diplomatiniais ryšiais. Visų svarbiausia yra tai, kad jau pats pakankamai didelės atstovybės buvimas atveria neoficialių ryšių kanalus. Didelę dalį realios NATO veiklos, kuria siekiama užglaistyti konfliktus ir pašalinti trintį, atlieka vidurinio lygio diplomatai ir karininkai, susiėję Būstinės baruose, restoranuose, susitikę koridoriuose. NATO jau ir tuo yra unikali, kad visos nacionalinės delegacijos ir atstovybės, karinės ir nekarinės, yra įsikūrusios kartu po vienu stogu. Tai sukuria draugišką aplinką, kuri leidžia klestėti tikrai diplomatijai. Tokią privilegiją turime suteikti ir savo kolegoms iš Vidurio Rytų bei Viduržemio jūros regiono.

Kai Partnerystė taikos labui pati bus modernizuota ir perorientuota, beveik neišvengiamai sustiprės jos santykiai su naujosiomis dialogo ir bendradarbiavimo su Šiaurės Afrika ir Vidurio Rytais struktūromis. Todėl geriausias sprendimas, tikriausiai, būtų – viena bendra visaapimanti programa, į kurią įeitų visi ir Partnerystės taikos labui, ir Viduržemio jūros dialogo aspektai, kurioje būtų labiau atsižvelgta į skirtumus tarp regionų ir atskirų visumos dalių: „Partnerystė bendradarbiavimo labui“, apimanti Vidurio ir Rytų Europą, platesnį Viduržemio jūros regioną ir Didžiuosius Vidurio Rytus.

Chrisas Donnelly yra JK Gynybos akademijos Šrivename, Anglija, vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1989 - 2003m. jis buvo keturių NATO generalinių sekretorių specialusis patarėjas Vidurio ir Rytų Europos klausimais.


* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.




Vertinant NATO Viduržemio jūros dialogą

Mohamedas Kadry Saidas pateikia NATO Viduržemio jūros dialogo dešimtmečio veiklos įvertinimą Pietų požiūriu.

Per dešimt metų nuo to laiko, kai NATO pradėjo savo Viduržemio jūros dialogą, strateginė aplinka euroatlantinėje erdvėje, Vidurio Rytuose ir už jų beveik neatpažįstamai pasikeitė. Po teroristų išpuolių prieš Jungtines Amerikos Valstijas 2001 m. rugsėjo 11 d. ir JAV vadovaujamų kampanijų Afganistane ir Irake Aljansas pradėjo vaidinti kur kas didesnį vaidmenį tarptautinėje arenoje, o platesnis Viduržemio jūros regionas ir Didieji Vidurio Rytai vis labiau tampa ta vieta, kuriai ateityje bus skiriamas pagrindinis dėmesys. Nors NATO ir turi neabejotiną potencialą vis giliau įsitraukti į šios pasaulio dalies problemas, Aljansas privalo stengtis plėtoti dvišalius santykius su arabų šalimis, taip pat padėti spręsti jų saugumo problemas.

Iki šiol NATO Viduržemio jūros dialogas buvo labiau politinis, juo buvo siekiama plėsti supratimą apie NATO politiką ir veiklą Dialogo šalyse, kartu tirti jų saugumo poreikius. Todėl Dialogo dėmesio centre buvo keitimasis informacija, pasitelkiant 1997 m. Aljanso viršūnių susitikime Madride sukurtą forumą – Viduržemio jūros bendradarbiavimo grupę. Per jį sąjungininkai rengia reguliarias politines diskusijas su atskirais Dialogo partneriais pagal vadinamąją 19+1 formulę arba su visomis septyniomis Dialogo šalimis – Alžyru, Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Mauritanija, Maroku ir Tunisu – pagal vadinamąją 19+7 formulę.

Nepaisant politinės Dialogo prigimties, nestokojama dėmesio daugeliui „kieto“ saugumo klausimų. NATO Viduržemio jūros regiono politikai ypač svarbūs yra ekonominiai interesai ir energetikos sektoriaus saugumas, nes 65 % Vakarų Europoje suvartojamos naftos ir dujų eina per Viduržemio jūros regioną. Be to, saugumo analitikai jau seniai prognozuoja, kad ekonomikos sąstingio ir gyventojų skaičiaus staigaus didėjimo Šiaurės Afrikoje derinys pateiks Europai ilgalaikius strateginius iššūkius, pasireiškiančius nelegalia migracija ar netgi terorizmu. Tuo pat metu raketų platinimas Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje turi tiesioginį poveikį Europos saugumui ir veikimo laisvei Viduržemio jūros regione.

Tačiau nuo pat pirmos NATO Viduržemio jūros dialogo egzistavimo dienos, kaip ir kitiems panašiems dialogams ir bendradarbiavimo iniciatyvoms, tarp jų ir Europos Sąjungos Barselonos procesui, kliudo vienas kitam prieštaraujantys Sąjungininkų ir Arabų dialogo šalių lūkesčiai. Panašu, kad Europai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms atrodo, jog norint užmegzti santykius, kurių tikslas stiprinti pasitikėjimą ir skatinti konstruktyvų bendradarbiavimą, reikia pradėti nuo politinio dialogo, diskusijos ir keitimosi informacija. Arabų dialogo šalys, priešingai, linkusios pradėti nuo „kietų“ klausimų, ypač susijusių su arabų ir Izraelio konfliktu.

Kova su terorizmu ir Artimųjų Rytų išvalymas nuo masinio naikinimo ginklų buvo Arabų Dialogo šalių, tačiau ne NATO, prioritetai dešimtajame dešimtmetyje. Arabų šalių gana abejingą požiūrį į dalyvavimą tiek Barselonos procese, tiek ir Viduržemio jūros dialoge lėmė nesėkmingas Artimųjų Rytų taikos procesas. Perspektyvų skirtumai tapo konstruktyvaus mąstymo apie regiono ateitį kliūtimi.

Jau 1999 m. Aljanso strateginėje koncepcijoje buvo siūloma Arabų dialogo šalims prisidėti prie galimų NATO misijų, užsiimant įvairesnio pobūdžio rizikomis, iš kurių daugelis kyla iš Pietų. Šis NATO mandato platesnis aiškinimas neišvengiamai kėlė klausimą Pietų šalyse apie geografines Aljanso veikimo ribas. Be to, po NATO intervencijos Kosove ir JAV vadovaujamos kampanijos Irake, šie klausiamai virto susirūpinimu dėl Aljanso arba atskirų valstybių sąjungininkių pasirengimo veikti be aiškiai išreikšto JT palaikymo.

Dialogo apžvalga

Per keletą metų NATO padėjo surengti nemažai NATO ir Dialogo šalių atstovų konferencijų ir seminarų. Pirmoji tokia konferencija „NATO dialogo ateitis“ buvo surengta 1997 m. lapkritį Romoje, po jos 1999 m. vasarį Valensijoje, Ispanijoje įvyko konferencija „Viduržemio jūros dialogas ir naujasis NATO“. Jei Romos konferencija nustatė praktinį Dialogo bendradarbiavimo matmenį, tai Valensijos konferencija buvo pirmoji proga susitikti NATO ir tada buvusių šešių Viduržemio jūros regiono partnerių ambasadoriams ir aptarti ateities bendradarbiavimą.

Kita praktinė dialogo veiklos išraiška buvo institucinės stipendijos, civilinių ekstremalių situacijų planavimas ir mokslinis bendradarbiavimas. 1998 m. Aljansas pakvietė Viduržemio jūros dialogo šalis dalyvauti Institucinių stipendijų programoje. Nuo to laiko Viduržemio jūros šalims jau yra skirtos keturios tokios stipendijos. Be to, parlamentų nariai, žymūs visuomenės veikėjai, akademikai, žurnalistai ir pareigūnai iš Viduržemio jūros dialogo šalių lankėsi NATO būstinėje. Globojant Viduržemio jūros specialiajai grupei, įvyko nemažai seminarų, kuriuose dalyvavo NATO, Dialogo šalių bei Dialogui nepriklausančių šalių įstatymų leidėjai, taip pat atstovai iš tarptautinių organizacijų. Be to, trys šalys – Marokas ir Izraelis 1994 m. ir Egiptas 1995 m. – gavo NATO Parlamentinės Asamblėjos stebėtojo statusą.

Dialogo šalių atstovai yra dalyvavę civilinių ekstremalių situacijų planavimo kursuose NATO mokykloje Oberamergau ir kitose vietose. Dialogo šalių mokslininkai taip pat dalyvauja NATO remiamuose pažangių tyrimų moksliniuose seminaruose bei kituose NATO mokslo programos renginiuose.

Karinis Viduržemio jūros dialogo matmuo apima NATO mokymų jūroje ir sausumoje stebėjimą, lankymąsi NATO karinėse institucijose, keitimąsi štabo karininkais bei dalyvavimą pasitarimuose ir seminaruose. Egiptas, Jordanija ir Marokas IFOR ir SFOR sudėtyje dalyvavo Aljanso taikos palaikymo operacijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, nors tai ir nepriklauso Viduržemio jūros dialogui. Jordanijos ir Maroko kariuomenė šiuo metu dalyvauja NATO vadovaujamose KFOR operacijose Kosove

Dialogo plėtra

Iki 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių bei Afganistano ir Irako kampanijų nebuvo labai galvojama apie Dialogo stiprinimą. Išskyrus vieną JAV RAND korporacijos analitikų pranešimą, daugiau buvo kalbama, kad reikia dažniau rengti politines diskusijas, suteikti didesnių galimybių susitikti ambasadoriams, skatinti Dialogo šalis organizuoti tokius renginius, kaip Romos ir Valensijos konferencijos, bei užmegzti tiesioginius ryšius tarp NATO tarptautinio karinio štabo ir ginkluotųjų pajėgų Dialogo valstybėse.

1999 m. RAND paskelbė studiją “NATO Viduržemio jūros iniciatyva: evoliucija ir kiti žingsniai“, kurioje pateikiama keletas politinių rekomendacijų. Tarp jų minimos priemonės, kurių tikslas – stiprinti nevyriausybinį matmenį; iš naujo suformuluoti regiono saugumo darbotvarkę, įtraukiant kovą su terorizmu, energetikos saugumą, pabėgėlių srautų reguliavimą, civilinių ekstremalių situacijų planavimą ir kovą su masinio naikinimo ginklo (toliau – MNG) platinimu; pereiti prie praktinės, su gynyba susijusios veiklos pagal PTL pavyzdį; padaryti parlamentinę veiklą oficialia Dialogo dalimi; sukurti Viduržemio jūros regiono krizių prevencijos ir pasitikėjimo skatinimo sistemą; rengti dvišalius gynybos mokymus; sukurti NATO ir Viduržemio jūros regiono gynybos studijų tinklą; padidinti Dialogo finansavimą. Pranešime taip pat rekomenduojama NATO plėtra į pietus, kad „tradiciškai pagrindinis NATO dėmesys ir toliau būtų skiriamas ne vien Vidurio Europai bei atveriamos naujos galimybės įsitraukti į Pietų problemas“.

Tačiau šiandien saugumo aplinka taip skiriasi nuo dvidešimtojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio situacijos, kad vertinant Viduržemio jūros dialogo ateitį būtina atsižvelgti į tris pagrindinius aspektus: geografiją, pokyčių mechanizmus ir naują vertybių sistemą.

Geografija: Po rugsėjo 11-osios įvykių bei prasidėjus Afganistano ir Irako kampanijoms, potenciali geografinė saugumo bendradarbiavimo tarp NATO ir Dialogo šalių erdvė išsiplėtė į rytus iki pat Afganistano ir gal net toliau. Be to, jei Dialogo šalys anksčiau buvo už Šiaurės Atlanto erdvės, ir tuo pačiu už Aljanso saugumo sistemos ribų, tai šiandienos grėsmės yra tokios, kad fizinės valstybių sienos vis labiau tampa bereikšmės. Bet kurios saugumo sistemos geografinė padėtis yra esminis veiksnys, kai kalbama apie planavimą, mokymą, vadovavimą ir kontrolę, strateginį transportą ir žvalgybos operacijas. Geografija taip pat gali padiktuoti naujų misijų ir operacijų. Kadangi Egiptas, Jordanija ir Marokas jau yra vadovaujant NATO dirbusios Balkanuose, tos pačios šalys gali dabar apsvarstyti galimybę pasiųsti kariuomenę į NATO vadovaujamą misiją Afganistane arba prisijungti prie kitų Aljanso operacijų ir kovoti su terorizmu bei MNG platinimu.

Pokyčių mechanizmai: Jei geografija reiškia erdvę, tai pokyčių mechanizmai yra susiję su laiko ir skubos veiksniais, efektyvumu, su tuo susijusiomis išlaidomis ir galimais pašaliniais poveikiais. „Klintonišką“ požiūrį į Pietų ir Rytų Viduržemio jūros regioną, kai buvo akcentuojamas dialogas, sutartys, pasitikėjimo stiprinimas ir ekonominės paskatos, jau išstūmė kitokia politika – paremta kišimusi, prevenciniais ir intervenciniais veiksmais. Nors intervencinė nuostata kelia etinius, teisinius ir politinius klausimus, tai reiškia ir regioninę bei tarptautinę atsakomybę už stabilizaciją ir rekonstrukciją. Jau tapo akivaizdu, kad Afganistano ir Irako kampanijos paspartino regiono pokyčių tempą bei paskatino nemažai jau pačiame regione gimusių planų, tarp jų paminėtina Arabų Lygos reforma, socialinės, demokratinės ir žmogaus teisių reformos Egipte bei vienašališkas Libijos sprendimas atsisakyti masinio naikinimo ginklo.

Nauja vertybių sistema: Kartu su labiau intervenciniu JAV požiūriu į Artimuosius Rytus pasireiškia ir pastangos keisti vertybių sistemą regione, labiau priartinti ją prie vakarietiško, demokratinio modelio. Šis procesas, taip pat ir didžiulis jėgos disbalansas, kurį sukėlė JAV karinis buvimas regione bei nevienodos galimybės turėti modernių ginklų, gali toliau didinti nestabilumą ir galbūt net paskatinti naujus teroro aktus. Siekiant plėtoti kultūrinius saugumo aspektus bei stiprinti tokias vertybes kaip demokratija, žmogaus teisės ir atvira visuomenė, dar didesnės svarbos įgaus naujų operacinių koncepcijų bei bendradarbiavimo strategijų tarp NATO, Dialogo šalių ir kitų regiono veikėjų kūrimas.

Kelias pirmyn

Bendra situacija rodo, kad Dialogas turėtų pereiti prie praktinio bendradarbiavimo įvairiausiose naujose srityse, tarp jų minėtinos:

kova su terorizmu: tai turėtų būti pagrindinis bet kurios saugumo bendradarbiavimo strategijos punktas, ypač pabrėžiant kovą su grėsme energetikos pramonės infrastruktūrai. Atsižvelgiant į tai, kad yra pažeidžiamos gyvybiškai svarbios transportavimo linijos, energetikos terorizmo grėsmė tampa visiškai reali. Todėl bet kuris koordinuotas teroristinis išpuolis prieš energetikos įrenginius rimtai sutrikdytų energijos tiekimą pasaulyje, pakirstų pasaulio ekonomiką, tai pat atneštų daug aukų;

kova su masinio naikinimo ginklų platinimu: tai reikštų bendradarbiavimą, siekiant sustabdyti MNG, jų pristatymo sistemų, komponentų ir susijusių medžiagų pervežimo srautus jūra, oru ir sausuma. Pagrindinis tikslas būtų įgyvendinti konkrečias procedūras, kurios, atsiradus įtarimui apie ginklo platinimą, leistų greitai keistis reikiama informacija, taip pat maksimaliai padėtų koordinuoti partnerių pastangas uždrausti platinimą;

pagalba katastrofų atveju ir humanitarinio reagavimo misijos: pokarinio Irako atstatymo laikotarpio patirtis parodė, kaip svarbu yra plėtoti greito reagavimo gebėjimus, siekiant užpildyti neatidėliotinos paramos spragas pasibaigus konfliktui. Tokia parama yra gyvybiškai svarbi, kad būtų galima pradėti atstatymą;

išminavimo operacijos: humanitarinės išminavimo operacijos tapo sudėtine taikos įtvirtinimo dalimi. Minos ne tiktai sukelia siaubingus sužalojimus, jos taip pat tampa viso regiono ekonominės plėtros kliūtimi. Todėl bendradarbiavimas šioje srityje padėtų stiprinti NATO ir Dialogo šalių solidarumą;

taikos palaikymo operacijos: taikos palaikymas tikriausiai yra pagrindinė ir vaisingiausia bendradarbiavimo ir pasitikėjimo stiprinimo sritis. Tai gali būti ne tiktai mokymai – bendradarbiavimas šioje srityje gali būti plečiamas ir apimti bendrų pajėgų planavimą, taikos palaikymo regione modulio kūrimą bei karinį dalyvavimą teikiant pagalbą katastrofų atveju bei humanitarinėse reagavimo į ekstremalias situacijas misijose;

bendra žiniasklaidos veikla: kultūrinių veiksnių dėka bendra žiniasklaidos veikla gali padėti atskleisti ekonominių, karinių ir demokratinių reformų reikšmę;

regioninės infrastruktūros kūrimas: kai kuriose Viduržemio jūros regiono dalyse nėra reikiamos infrastruktūros, kuri sujungtų šalis ir padėtų veiksmingai vykdyti karines operacijas. Ir saugumo, ir regioninės plėtros aspektu yra gyvybiškai svarbu tiesti kelius, statyti oro uostus, kurti energijos ir informacijos tinklus.

Nėra abejonės, kad Viduržemio jūros dialogas per pastarąjį dešimtmetį nužengė ilgą kelią ir, kaip buvo planuota, suteikė galimybę NATO ir Dialogo šalims geriau pažinti viena kitą. Jis jau tapo veiksminga informacijos pasidalijimo Viduržemio jūros regione priemone bei naudingu pasitikėjimo stiprinimo forumu. Kartą ėmęs plėstis, priimdamas Alžyrą, jis paliko savo duris atviras ir kitoms šalims. Kadangi Jordanija, viena iš pradinių Dialogo narių, nėra tiesiogine prasme Viduržemio jūros regiono šalis, geografinės narystės ribos neturėtų būti nustatomos ir ateityje. Todėl Dialogas galėtų pamažu plėstis, apimdamas Iraką, Libaną, Libiją, Siriją, daugiau Persijos įlankos šalių, netgi Iraną. Geras pavyzdys gali būti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, peraugusi į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Ji pirmiausia siekė būti atvira institucija ir apimti kuo didesnį valstybių skaičių.

Iki šiol Viduržemio jūros dialogo veikla regione nebuvo ypač ženkli. Iš pat pradžių Dialogo šalių požiūris į jį buvo kritikos ir pripažinimo derinys, kadangi galutiniai šios iniciatyvos tikslai nebuvo aiškūs nei saugumo specialistams, nei platesnei visuomenei. Kad Dialogas galėtų žengti naujų bendradarbiavimo ir partnerystės horizontų link, jo šalyse turėtų būti išaiškinta apie Aljanse vykstančią pertvarką, taip pat atkreiptas dėmesio ir į klaidingo supratimo apie padidėjusį NATO jėgos sklaidos vaidmenį. Be to, kad šalyse stiprėtų parama glaudesniems ryšiams su NATO, apie Dialogą turi būti skleidžiama daugiau informacijos. Čia vadovaujančio vaidmens galėtų imtis Aljansas, skatindamas diskusiją apie galimybę paversti Artimuosius Rytus ir kaimyninius regionus MNG neturinčia erdve.

Kadangi pažangos Artimųjų Rytų taikos procese stoka yra pagrindinis veiksnys, žlugdantis ir ES, ir NATO iniciatyvas regione, abi institucijos turėtų apsvarstyti galimybę imtis didesnio vaidmens sprendžiant konfliktus regione. Tai, pirmiausia, galima pasiekti formuojant Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų tarpusavio strateginį supratimą Vidurio Rytų klausimais, kaip kad buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje dėl nuostatos į Rytų Europą ir buvusią Sovietų Sąjungą. Toks supratimas galėtų paskatinti ir paspartinti jau aptartų susitarimų įgyvendinimą, taip pat nutiesti kelią glaudesniam Aljanso ir Dialogo šalių bendradarbiavimui.


Mohamedas Kadry Saidas yra Al-Ahram politinių ir strateginių studijų centro Kaire karinis ir techninis patarėjas, atsargos generolas.





Diskusija
Ar turėtų Artimieji Rytai tapti nauju NATO pagrindiniu frontu?
         Willis Marchallas    prieš    Peterį Rudolfą



Willis Marchallas yra Progresyvios politikos instituto Vašingtone direktorius



Peteris Rudolfas yra Berlyne įsikūrusio Tarptautinės politikos instituto analitikas, nagrinėjantis transatlantinius santykius

            taip

ne            

Mielas Peteri,

Po rugsėjo 11 d. išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose vis stiprėja nuomonė, kad Didieji Vidurio Rytai XXI amžiui yra tai, kuo Europa buvo XX amžiui – intensyviausių konfliktų vieta pasaulyje.

Žinoma, yra ir kitų „karštų taškų“: ypač nerimą kelia Šiaurės Korėja. Tačiau Didieji Vidurio Rytai – nuo Maroko iki Pakistano, be jokios abejonės, ir yra ta vieta, kur kaupiasi didžiausi mus šiandien ypač bauginantys pavojai: nihilistinis terorizmas, masinio naikinimo ginklai, piktavaliai diktatoriai ir žlugusios valstybės.

Atrodo, kad šiam požiūriui vis labiau pritariama Europoje. Pavyzdžiui, vasarį įvykusioje Miuncheno konferencijoje saugumo politikos klausimais Joschka Fisheris Artimuosius Rytus pavadino „šio amžiaus pradžios didžiausios grėsmės mūsų regiono ir pasaulio saugumui – destruktyviojo džihado terorizmo su savo totalitarine ideologija – epicentru“.

Jei amerikiečiai ir europiečiai iš tikrųjų pradeda vis labiau sutarti dėl bendro mums iškilusių grėsmių apibrėžimo, vadinasi, NATO, kertinė transatlantinės Sąjungos institucija, turi persiorientuoti kovai su šiomis grėsmėmis.

Ar yra alternatyva? Nuo to laiko, kai iširo Sovietų Sąjunga, Aljansas tęsė veiklą iš inercijos. NATO plėtra sudarė tikslingos veiklos įvaizdį, bet tai buvo veikiau susiję su Vakarų laimėjimų, pasiektų šaltojo karo metu, įtvirtinimu, nei Aljanso orientacija į naująsias misijas. Vis dar išlieka klausimas, kam reikalinga NATO. Ypač po skilimo dėl Irako transatlantiniams parteriams vertėtų susitarti dėl atsakymo. Ir greitai, nes gali staiga pamatyti žengią skirtingais keliais.

Aš manau, kad atsakymas yra gana aiškus: NATO turi būti perorientuotas ginti mūsų bendrus saugumo interesus ir liberalias vertybes nuo Didžiuosiuose Vidurio Rytuose bręstančio naujojo totalitarizmo. Tai nėra vien tiktai karinė grėsmė. Kad ilgalaikės pastangos būtų vaisingos, būtina pakeisti fanatizmą ir smurtą regione sukeliančias sąlygas – kietą politinę prispaudą, ekonominę stagnaciją ir įsišaknijusią kultūros nykimo baimę. Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas George W.Bushas ir demokratų kandidatas į Baltuosius Rūmus senatorius Johnas Kerry paragino imtis platesnės regiono modernizavimo strategijos – plėsti prekybą, teikiant didesnę, nuo valdymo reformų priklausančią paramą, taip pat aktyviai remti žmogaus teises, teisinės valstybės kūrimą bei nepriklausomas piliečių grupes. Fischeris tokią strategiją vadina “pozityvia globalizacija“, bet iš esmės tai yra tas pats.

Tačiau jei vien tiktai karinė galia negali įveikti naujojo totalitarizmo grėsmės, tai vargu ar galima ir pergalė be įtikinamo grasinimo panaudoti jėgą. Al Qaida, beje, jau puolė tris NATO sąjungininkes: Ispaniją, Turkiją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Kad galėtų apginti „transatlantinę tėvynę“ nuo naujų teroristinių atakų, NATO privalo išsiugdyti gebėjimą surasti ir sunaikinti teroristų grupes, taip pat užtikrinti, kad teroristai niekur neturėtų saugaus prieglobsčio. Tuo, be abejo, ir pateisinama precedento neturinti NATO intervencija tolimajame Afganistane.

Organizuodama 6500 karių Tarptautines saugumo paramos pajėgas (ISAF) Kabule, NATO iš esmės jau peržengė Rubikoną ir pradėjo savo strateginę orientaciją į Didžiuosius Vidurio Rytus. NATO uždavinys dabar – tapti agresyvesne ir veiksmingesne taikdare. Tai reiškia, kad reikia pajudėti iš sostinės, nuginkluoti karingus genčių vadus bei ginkluotus būrius ir priversti juos paklusti centrinei vyriausybei, taip pat reikia glaudžiau bendradarbiauti su 10000 amerikiečių, kovojančių su Talibano ir al-Qaidos likučiais palei Pakistano sieną.

Kaip Jungtinės Amerikos Valstijos negali sau leisti pralaimėti Irake, lygiai taip ir NATO negali pralaimėti Afganistane. Mūsų partneriai Europoje privalo paremti ISAF naujomis pajėgomis bei įranga ir pradėti kurti saugumą bei stabilumą kitose šalies dalyse, ypač nepaklusniuose pietiniuose Pathano regionuose. Afganistanas iš esmės galėtų tapti Europai tuo katalizatoriumi, kuris paspartintų jos naujųjų greitojo reagavimo pajėgų bei kariuomenės perkėlimo ir logistikos gebėjimų, reikalingų norint skleisti galią dideliu nuotoliu, plėtojimą.

Labiau sutelkta ir geriau aprūpinta NATO taip pat galėtų paremti energingesnes tarptautinės diplomatijos pastangas sustabdyti masinio naikinimo ginklų (MNG) plėtrą regione. Ar būtų Europai pavykę priversti Iraną atverti savo branduolines programas tarptautinei inspekcijai, jei kaimynystėje nebūtų buvusi akivaizdžiai pademonstruota JAV karinė galia? Vargu. Tą patį galima pasakyti ir apie Libano sprendimą išsižadėti masinio naikinimo ginklų bei pavėluotą Pakistano griežtumą A.Q. Khano branduolinio „turgaus“ atžvilgiu. Bet NATO ne tiktai turi gerinti savo gebėjimus skleisti galią regione, jai taip pat reikia sukurti bendravimo su regiono šalimis sistemą pagal Partnerystės taikos labui su buvusiomis Sovietų bloko šalimis modelį, siekiant sustiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje, skaidrumą ir pasitikėjimo skatinimą visame regione. Ir, žinoma, NATO turėtų plėtoti galimybes, kurios leistų jai kirsti prevencinį smūgį į branduolinę įrangą tose šalyse, kurios nepaiso tarptautinių šio ginklo neplatinimo reikalavimų.

Be to, visiškai įmanoma, kad NATO turėtų imtis aktyvesnio vaidmens užkirsti kelią konfliktams ir paremti politinius susitarimus regione. Pavyzdžiui, ji turėtų remti pastangas sustabdyti civilinę nesantaiką Sudane, ten dislokuodama pajėgas, kurios galėtų padėti išvengti ne arabų kilmės žmonių žudynių pietuose. Jos suteiktų saugumo garantijas, kurios palengvintų derybomis pagrįstą Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą sukurti dvi valstybes. Naujajai Palestinos valstybei prireiktų pagalbos nuginkluoti Hamas ir kitas teroristų grupes, o Izraelis norėtų žinotų, kad jam neteks vienam nešti savo piliečių saugumo naštos. NATO Generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoop Schefferio aiški nuostata dėl NATO misijos Irake jau yra paskata naujai Irako vyriausybei ir Aljanso vienybei atkurti.

Aišku, tam reikėtų smarkiai keisti Europos šalių karinius biudžetus, išaugusios NATO sprendimų priėmimų struktūrą ir, visų pirma, pačių europiečių požiūrį. Jei saugumas šaltojo karo metais reiškė būtinybę atgrasyti sovietus nuo noro pulti Vakarų Europą, tai saugumui terorizmo ir džihado amžiuje reikia aktyvesnės prevencinės nuostatos. Ar europiečiai yra pasirengę iškeisti dabarties riziką į ateities saugumą? Aš nežinau, bet manau, kad jie apmąstys esminę pamoką, kurią amerikiečiams davė rugsėjo 11-oji: jei nekreipi dėmesio į besikaupiančias grėsmes, tai dar nereiškia, kad esi saugus.

Nuoširdžiai Jūsų,
Willis


Mielas Willi,

Galiu pasirodyti esąs senamadiškas „realistas“, bet tikiu, kad pagrindinis tarptautinis iššūkis yra valdyti galingųjų valstybių santykius. Jei ir yra regionas, kuriame galingųjų konfliktas gali peraugti į (branduolinį) karą ,- tai Rytų Azija. Kinijos kilimas, be abejo, iškels sudėtingų klausimų ir Amerikos politikos strategams, ir jų kolegoms iš Europos. Anaiptol nenoriu sumenkinti to fakto, kad islamo terorizmas šiuo metu kelia pačią rimčiausią tarptautinę grėsmę. Aš tiktai noriu suabejoti prielaida, kad Didieji Vidurio Rytai XXI amžiui yra tuo, kuo Europa ir Azija buvo XX amžiui.

Kita vertus, aš pernelyg paveiktas liberalaus mąstymo tarptautiniuose santykiuose, kad manyčiau, jog NATO neišvengiamai iširs kaip saugumo institucija, jei nesiims visapusiškos misijos kovoti su bendromis grėsmėmis. Tokia eiga, kurios Jūs, atrodo, ir tikitės, reikštų, kad pagrindinės NATO narės turėtų iš esmės peržiūrėti savo strategijos preferencijas. Be abejo, toks dramatiškas pokytis vidaus koalicijose ir nuostatose, palaikančiose NATO, kaip saugumo institucijos su daugybe funkcijų, išlaikymo idėją, gali įvykti tiktai NATO narystės kainai tapus nepriimtinai didelei. Gal mums labiau reikėtų rūpintis, kaip nenualinti Aljanso, o ne dėl to, kad nėra vienijančios misijos ir naujo centrinio fronto.

Taip, bendra grėsmė yra. Tačiau, atmetus politinę retoriką, tai grėsmė, kuri yra daug didesnė Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kaip „Artimųjų Rytų galybei“, nei Europai. Be to, islamo teroristų keliama grėsmė, kaip Jūs nurodėte, nėra vien karinė grėsmė. Tiesą sakant, manyčiau, kad pirmiausia tai visai ne karinė grėsmė. Man atrodo, kad tikrasis klausimas yra: koks gali būti praktinis NATO indėlis į plataus masto strategiją, skirtą kovoti su islamo tarptautinio terorizmo grėsme ir susidoroti su branduolinių ginklų platinimo rizika saugumui? Tokioje plataus masto strategijoje turėtų būti vengiama konsoliduoti skirtingas grėsmes ir rizikas į vieną monolitinę grėsmę, o tai, panašu, ir vyksta dabartinėje JAV užsienio politikos diskusijoje.

Tai, kad pagrindinis dėmesys skiriamas Didiesiems Vidurio Rytams, neturėtų būti laikoma Aljanso terapijos priemone. Blaiviai neišanalizavus įsitraukimo į Didžiųjų Vidurio Rytų problemas, atsižvelgiant į strateginius prioritetus ir į ribotus išteklius bei pajėgumus, Jūsų ilgas reikalų, kuriais galėtų užsiimti Aljansas, sąrašas gali viršyti galimybes. NATO ir toliau išlieka pernelyg svarbi institucija, kad galima būtų statyti į pavojų jos egzistenciją perdėtai ambicingu ir brangiai kainuojančiu įsitraukimu į Artimųjų Rytų problemas.

Jau beveik įpratome girdėti, kad Vakarai negali sau leisti patirti pralaimėjimo Irake ir Afganistane. Tačiau reikėtų būti atsargesniems, kai kalbame apie NATO prestižą ir patikimumą. Kas yra pralaimėjimas? Žinoma, būtų gerai, kad abi šalys taptų stabiliomis demokratinėmis valstybėmis. Bet tai negali būti kriterijus, kuriuo matuojama sėkmė arba pralaimėjimas, išreikštas „išėjimo strategija“. Sukliudyti Afganistanui vėl tapti tarptautinio terorizmo prieglobsčiu yra konkretesnis ir realesnis tikslas. Ištekliai nėra neišsenkantys ir pasirengimas brangiai mokėti turi ribas - netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Oficiali retorika neatitinka realios politikos. Veiksmais pasakoma daugiau nei žodžiais, kai prireikia įvertinti gyvybiškai svarbius interesus. Ne tiek daug NATO valstybių narių žavisi idėja užsiimti genčių karo vadais visoje šalyje, ko, greičiausiai, Jūs ir tikitės iš europinių Aljanso pajėgų.

Esate teisus, sakydamas, kad Jūsų vizijai reikia „dramatiškų pokyčių“ iš Europos pusės, tarp jų – didesnių karinių biudžetų ir kitokio strateginio požiūrio. Tačiau nepanašu, kad tokie pokyčiai įvyktų, kaip ir pokyčiai, kurių lauktume iš JAV ir kurių Jūs nepaminėjote: pripažinti Europos valstybes kažkuo svarbesniu, o ne tik jaunesniuoju partneriu, kuris turi arba šokti pagal JAV dūdelę arba rizikuoja sukelti vyresniojo partnerio priešiškumą. Visiškai aišku, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos nori dalytis ta našta, kurią uždeda buvimas Artimųjų Rytų galinguoju. Tačiau jei sąjungininkai imasi kartu nešti naštą, kartu jie turi priimti ir sprendimus. Galbūt atėjus naujam Prezidentui, JAV užsienio politikos tonas ir taps nuolaidesnis, tačiau kas bebūtų Baltuosiuose Rūmuose, Vašingtonui nebus lengva pripažinti didesnę Europos įtaką Artimuosiuose Rytuose.

Gali būti, kad kada nors ir teks prevenciškai smogti per „branduolinę įrangą, kuria pažeidžiami tarptautiniai neplatinimo reikalavimai“. Bet ar kuris nors JAV prezidentas ryšis bandyti dėl tokios politikos pasiekti Aljanse visuotinį sutarimą? Tokios politikos įteisinimas NATO, be abejo, yra svarbi politinė paskata pradėti tokias subtilias derybas, tačiau bandymo pasiekti susitarimą dėl, sakykime, veiksmų prieš Iraną, kaina gali pasirodyti esanti pernelyg didelė.

Jei Jungtinėms Amerikos Valstijoms sėkmingai pavyks susidoroti su pasipriešinimu Irake ir politinė situacija ims gerėti bei pasisuks teigiama linkme, įtraukti NATO būtų politiškai patrauklu, tačiau tai turėtų palyginti kuklią karinę vertę. Tačiau, jei situacija negerės, partizaninis karas įgaus pagreitį ir Irake kils pilietinis karas, bet kurioms ten dislokuotoms NATO pajėgoms gali prireikti dalyvauti kovinėse misijose. Toks scenarijus nėra patrauklus, atsižvelgiant į daugumos valstybių narių nuotaikas, ir tai, be jokios abejonės, būtų transatlantinės nesantaikos receptas.

Koordinuojant Europos ir JAV politiką, Didieji Vidurio Rytai virsta dėmesio centru. Tačiau Didžiųjų Vidurio Rytų iniciatyva neturės ateities, jei JAV administracija vėl neįsitrauks į Izraelio ir Palestinos konfliktą.

Galbūt, skatinant ekonomikos modernizavimą ir politinę toleranciją, laikui bėgant ir būtų galima padėti išdžiovinti naujo terorizmo šaltinį. Tačiau turime žinoti, kad tokio proceso metu padėtis vėl taps labai nestabili, o tai Vakarams gali mesti dar didesnių iššūkių ir sukelti problemų. Jei NATO gali padėti susidoroti su šiais iššūkiais, ji tai ir turėtų daryti. Jei, pavyzdžiui, karinė partnerystė pagal Partnerystės taikos labui pavyzdį galėtų padėti Artimųjų Rytų karininkams priimti demokratines normas, nėra abejonės, kad tokia iniciatyva prisidėtų prie bendros strategijos.

Tačiau negalima norėti, kad NATO, kaip saugumo institucija su didėjančiu narių skaičiumi, taptų centriniu transatlantinės Didžiųjų Vidurio Rytų politikos koordinavimo forumu. Aišku, toks koordinavimas būtų paprastesnis jungiantis į tikslines mažesnes grupes, kuriose svarbus vaidmuo būtų skirtas Europos Sąjungai.

Nuoširdžiai Jūsų,
Peteris


Mielas Peteri,

Kol atmintyje dar neišblėsę siaubingų žudynių Madride vaizdai, man sunku rimtai priimti mintį, kad „santykių tarp galingųjų valstybių valdymas“ yra svarbiau už kovą su naujuoju masinių žudynių terorizmu arba už tą siaubingą perspektyvą, kad į teroristų rankas gali patekti masinio naikinimo ginklas. Viena rizika atrodo abstrakti, akademiška, kita – tiesiog akivaizdi.

Kaip bebūtų, Jungtinės Amerikos Valstijos nuo Korėjos karo laikų užsiima savo santykių su Kinija – kaip galingųjų valstybių santykių – vadyba, tai darys ir toliau, nepaisant to, kad mums tenka kovoti su terorizmu ir džihado fanatizmu. Nemanau, kad didėjanti Kinijos geopolitinė reikšmė kelia potencialią grėsmę Amerikai ar Europai. Grėsmė, jei tokia ir yra, kyla iš Kinijos lyderių ideologijos ir ambicijų bei despotiškų režimų polinkių išgalvoti išorines „grėsmes“, kad pateisintų priespauda grindžiamą savo valdymą. Jei dabartinę Kiniją keičiančios laisvės jėgos nebus nuslopintos ir toliau skverbsis iš ekonominės į politinę sritį, Kinijos ir JAV santykiai gali tik gerėti, o ne blogėti. Štai kodėl šiandien man didesnį nerimą kelia Rusijos grįžimas į autoritarizmą, o ne karo su Kinija perspektyva.

Bet grįžkime prie mūsų nesutarimo esmės. Jūs sakote, kad NATO yra pernelyg svarbi, kad „galima būtų statyti į pavojų jos egzistenciją perdėtai ambicingu ir brangiai kainuojančiu dalyvavimu Artimuosiuose Rytuose“. Dėl ko svarbi? Ar NATO dabar egzistuoja tik tam, kad egzistuotų, ar ji turi strateginį tikslą? Jeigu Aljansas dabar sprendžia tokias visa nustelbiančias problemas, kad negali skirti daugiau išteklių padėčiai Afganistane stabilizuoti, norėčiau žinoti, kokios tai problemos. Be realios misijos kovoti su realiomis grėsmėmis, NATO gresia pavojus pavirsti instituciniu saugumą suteikiančios vaikiškos antklodėlės atitikmeniu – suteikia jaukumo, bet realiai nuo pavojaus negelbsti.

Beje, priešingai, nei Jūs manote, aš nesakiau, kad NATO misijos Afganistane paskirtis turėtų būti demokratinės vyriausybės įtvirtinimas. Greičiau – padėti centrinei vyriausybei nuraminti šalį, kad ji nenugrimztų į chaosą ir vėl nepavirstų teroristų prieglobsčiu. Taip, tai greičiausiai reikštų, kad reikėtų susiremti su kai kuriais karingais genčių vadus, o tai, kaip Jūs sakote, patiktų nedaugeliui Europos valstybių. Tačiau, jei norime atlikti misiją, – tai turi būti padaryta. Šiuo atveju nėra ko bijoti persistengti: turtinga Europa aiškiai turi pakankamai žmogiškųjų ir materialinių išteklių, kad padėtų nuskurdusios, atsilikusios šalies vyriausybei pasiekti, kad jos klausytų už Kabulo ribų, ir taip padėti JAV pajėgoms sunaikinti Talibano ir al-Qaida likučius Pakistano pasienyje. Tai noro, o ne išteklių klausimas.

Pagaliau Jūs teisus, kad naujajam transatlantiniam projektui, kuriuo siekiama modernizuoti Didžiuosius Vidurio Rytus, reikės naujo Jungtinių Amerikos Valstijų, taip pat ir Europos požiūrio. Bet europiečiai negali turėti visko vienu metu: jei jiems nepatinka, kad Jungtinės Amerikos Valstijos su jais elgiasi kaip su „jaunesniuoju partneriu“, jiems reikėtų imtis vyresniojo partnerio naštos. Tai reiškia – skirti daugiau lėšų gynybai, plėtoti naujus moderniausios ginkluotės pajėgumus ir, o tai, ko gero, visų sunkiausia – būti pasirengusiems panaudoti jėgą, kai to reikalauja mūsų bendro saugumo interesai. Pripažįstu, kad tai dideli, politiškai sunkūs žingsniai. Dauguma Europos lyderių tikriausiai nemano, kad iš Didžiųjų Vidurio Rytų kylančios grėsmės pateisina tokius žingsnius. Gal jie ir teisūs, bet Madrido įvykiai yra labai svarus, užtikrintą ramybę griaunantis argumentas.

Nuoširdžiai Jūsų,
Willis


Mielas Willi,

Nelieskime klausimo, ar didžiųjų valstybių santykių taikus reguliavimas ir siekis išvengti katastrofiško didžiųjų galių konflikto šiame šimtmetyje bus toks pat reikšmingas iššūkis, kaip ir praėjusiame. Tiesiog būčiau laimingas, galėdamas pritarti Jūsų liberaliam optimizmui dėl galingųjų valstybių varžybų pabaigos. Aš nesutinku tiktai su JAV užsienio politikos diskusijose ryškėjančia nuomone, kad šiame šimtmetyje Artimieji Rytai taps pagrindiniu konfliktų regionu, bet neprieštarauju tam, kad mums yra iškilusi mirtina tarptautinio terorizmo grėsmė tokiu mastu, kokio istorijoje dar nebuvo.

Ši tarptautinė grėsmė iš tikrųjų užgimė Artimuosiuose Rytuose, tačiau ji jau kuris laikas egzistuoja ir Europoje ir prieš šią grėsmę visų pirma netinka karinės priemonės. Todėl NATO vaidmuo šioje kovoje gana ribotas. Tačiau daugumos europiečių požiūriu, tai nereiškia, kad Aljansas taps nebereikalingas, jeigu neis į Artimuosius Rytus. Jūs, atrodo, esate įsitikinęs, kad Europos saugumo tradicinės dilemos ir problemos niekada nebeiškils, nors, tiesą sakant, ir reiškiate tam tikrą susirūpinimą dėl to, kaip vystosi įvykiai Rusijoje. Galbūt jie ir nebepasikartos. Tačiau negalime būti tuo tikri. NATO yra ne „saugumą suteikianti vaiko antklodėlė“, bet išmintinga draudimo politika. Gal kai kurios rizikos ir nelabai realios, todėl gali atrodyti, Jūsų žodžiais tariant, „akademiškos“. Tačiau nekelia abejonių tai, kad nuo jų apsidrausti - apdairu ir išmintinga, jei tik draudimo kaina nėra per daug didelė.

Be to struktūrinio vaidmens, kuris Aljansui pagal seną įprotį, susiformavusį per ilgus karinio bendradarbiavimo metus, tenka užtikrinant Europos saugumą, „naujoji” NATO daugeliu aspektų yra saugumo paslaugų teikėja, todėl ji taip pat geba sutelkti norinčiųjų koalicijos pajėgas. Todėl, jei NATO gali būti naudinga sprendžiant konkrečias Artimųjų Rytų problemas, ji ir turėtų būti tam panaudota. Tačiau vienas dalykas yra sudarinėti planus nenumatytiems atvejams politiškai subtiliose regiono karinėse misijose – galima nesunkiai įsivaizduoti krizės, apimančios tokias „draugiškas“ šalis kaip Saudo Arabija ir (arba) Pakistanas, scenarijų. Visai kas kita yra taip sureikšminti Didžiųjų Vidurio Rytų svarbą Aljansui, kad jie taptų nauju centriniu NATO frontu ir jo egzistavimo pagrindu.

Kalbant apie Afganistaną, neįmanoma paneigti fakto, kad jokia NATO narė, netgi Jungtinės Amerikos Valstijos, neturi noro skirti tam reikiamų žmogiškųjų ir materialinių išteklių. Geranoriški kvietimai imtis ambicingų užduočių, neatsižvelgiant į politinius ribojimus ir skirtingas strategines perspektyvas, yra pasmerkti baigtis nusivylimu ir nepasitenkinimu.

Nepaisant to, manau, sutariame, kad ir NATO viduje, ir, labiau tikėtina, kitose struktūrose, yra neišvengiamai būtinas tvarus transatlantinis dialogas apie strateginius prioritetus ir galimą bendrą politiką Didžiuosiuose Vidurio Rytuose.

Nuoširdžiai Jūsų,
Peteris.


Mielas Peteri,

Nemanau, kad galingųjų valstybių varžybos baigiasi. Neatmetama galimybė, kad Rusijoje įsigalės naujas panslavistinis nacionalizmas, galbūt paskatinsiąs agresyvų Maskvos siekį absorbuoti senosios Sovietų imperijos dalis. Tai blogiausio scenarijaus variantas, tačiau dabar, kai, atrodo, liberalizmas Rusijoje traukiasi, šio scenarijaus taip pat negalima visiškai atmesti, tad visomis išgalėmis išsaugokime NATO, kaip mūsų draudimo polisą.

Tačiau stebina tai, kad tokiems grynai hipotetiniams pavojams gali būti teikiama pirmenybė prieš neabejotinai tikras grėsmes, su kuriomis jau dabar susiduriame. NATO yra karinė sąjunga, sukurta ginti savo narius nuo ginkluotų užpuolimų ir grasinimų. Jau trys NATO narės patyrė Artimuosiuose Rytuose įsišaknijusio pasaulinio terorizmo tinklo ir islamo ekstremistų antpuolius. NATO privalo arba parengti planus, sutelkti gebėjimus ir valią veiksmingai kovai su šia grėsme, arba atsisakyti pretenzijų išlikti tikru savitarpio gynybos paktu.

Požiūris, kad NATO turi tapti telkiniu, iš kurio narės galėtų pasisemti karinių išteklių arba suformuoti „norinčiųjų koalicijas“, atrodo nerealus, kadangi stokojama bendro politinio sutarimo, kokiam tikslui tokie ištekliai turėtų būti panaudoti. Labiau tikėtina, kad ji gali pavirsti transatlantinio saugumo forumu arba galbūt, pirmiausia, Europos saugumo integracijos struktūra. Bet kuriuo atveju tai reikštų galą tokiai NATO, kokią mes pažįstame - galingai Amerikos ir Europos partnerystei, grindžiamai aiškia ir nedviprasmiška misija, kuria buvo paremta sėkminga Vakarų šaltojo karo strategija ir laisvos demokratijos plėtra.

Mes sutariame, kad neįmanoma nugalėti terorizmo vien tiktai karinėmis priemonėmis. Tačiau kai kurie uždaviniai - atimti iš teroristų saugų prieglobstį „žlugusiose“ arba piktavalėse valstybėse, surasti ir sunaikinti teroristų grupes, nesvarbu, kur jie kurtų savo kenkėjiškus planus, palaikyti taiką ir padėti kurti valstybę Kosove, Afganistane, Irake, sukliudyti pervežti branduolines ir kitokias pavojingas medžiagas - visam tam neišvengiamai reikia karinės jėgos. Afganistanas iš tikrųjų pateikia kritišką išbandymą. Jūs teigiate, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Europos šalys NATO narės nenori skirti išteklių darbui atlikti. Gal tada mums atsitraukti ir viltis, kad viskas bus gerai? O gal Osama bin Ladenas teisus, kalbėdamas apie demokratinių Vakarų neryžtingumą?

Šiandienė transatlantinė diskusija apie terorizmą, Iraką ir Artimųjų Rytų transformaciją slepia dažniausiai balsu neišsakytą vienų kitiems baimę. Europiečiai bijo, kad Amerika jų neįtrauktų į bereikalingas kautynes; amerikiečiai bijo, kad europiečiams neužteks ryžto reikiamai kovai. Aš visiškai su Jumis sutinku, kad būtinai reikalingas atviras transatlantinis dialogas, kuris ne tik išsklaidytų baimes, bet ir padėtų rasti veiksmingą bendrą atsaką į mums iškilusius naujus pavojus.

Nuoširdžiai Jūsų,
Willis.


Mielas Willi,

Jūs teisingai paminėjote transatlantinės diskusijos slepiamas baimes. Panašu, kad tai to reiškinio, kurį mokslininkai pavadino „aljanso saugumo dilema“, šių dienų apraiška. Viena vertus, Aljansui priklausančios šalys bijo, kad jų sąjungininkai gali jas palikti bėdoje. Kita vertus, jos pačios bijo įsivelti į konfliktus, kurie, jų nuomone, nesusiję su gyvybiškai joms svarbiais interesais. Irako karas taip pat sužadino Europoje tam tikrą baimę pakliūti į spąstus ir privertė rimtai suabejoti JAV administracijos išmintingumu bei prioritetais tuo metu, kai pasaulinio masto islamo terorizmas, be jokios abejonės yra iš tikro tas aiškus ir realiai egzistuojantis pavojus.

Ir dar, aš netikiu, kad galima atgaivinti „senąjį“ NATO, grindžiamą viena dominuojančia geografiškai apibrėžta misija. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. antpuolių NATO pritaikė Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnį, tačiau nė viena valstybė narė nepriėmė to kaip pareigą suteikti besąlygišką karinę paramą. Be to, kaip Jūs pamenate, Vašingtonas akivaizdžiai siekė sudaryti koaliciją iš norinčiųjų dalyvauti jo kare prieš terorizmą, o ne rizikuoti veltis į Aljanso sprendimų priėmimo procedūrą.

Aš neraginu, kad NATO išeitų iš Afganistano, ir niekada to nedarysiu. Tačiau man neaišku, kaip galima sumažinti atotrūkį tarp ambicingos retorikos ir realios politikos. Ir kol kas man nepavyko rasti patvirtinimo, kad stabilizacija Afganistane Vašingtonui yra didžiausios svarbos reikalas. Todėl, manau, reikėtų būti atsargiems dėl to, kokiu mastu rizikuoti NATO patikimumu ir prestižu šioje operacijoje. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo aštriai (ir neteisingai) kritikuojamos Jungtinės Tautos dėl to, kad tarptautinė bendruomenė nesugebėjo įsikišti į įvykius Somalyje. Tai dar labiau pakirto paramą Jungtinėms Tautoms Jungtinėse Amerikos Valstijose. NATO ir transatlantinių santykių labui aš tikiuosi, kad Aljansui pavyks išvengti panašaus likimo Afganistane.

Nuoširdžiai Jūsų,
Peteris.




Interviu
Brigados generolas Andersas Brännströmas: taikos palaikymo partneris
 


Švedijos brigados generolas Andersas Brännströmas vadovauja Daugianacionalinės brigados (MNB) centrui Kosove NATO vadovaujamos KFOR misijos sudėtyje. MNB centras dislokuotas Kosovo centrinėje ir šiaurės rytų dalyje, Centro būstinė yra Prištinoje. Šioje teritorijoje gyvena apie 700000 žmonių, tarp jų yra albanų, juodkalniečių ir serbų. Brigados generolas Brännströmas didelę tarnybos dalį praleido eidamas įvairias pareigas - nuo būrio vado iki brigados vado - Švedijos Arkties pėstininkų kariuomenėje. 1982 ir 1983 metais jis tarnavo būrio vadu Švedijos JT batalione Kipre, o 2000 m. vasarą vadovavo Švedijos JT batalionui (SWEBAT) Kosove. A.Brännströmas yra vienintelis karininkas iš šalių partnerių, šiuo metu vadovaujantis sektoriui NATO vadovaujamoje operacijoje.



Ar sunku šalių partnerių kariams dirbti kartu su NATO kolegomis sudėtingose taikos rėmimo operacijose?

Iš tiesų dirbti kartu yra gana lengva. Taip yra todėl, kad jau dešimt metų kartu su NATO dalyvaujame Partnerystės taikos labui programoje bei esame įgiję patirties Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur Švedija nuo 1990-ųjų buvo dislokavusi 12 batalionų. Be to, mes jau penkerius metus kartu dirbame Kosove. Svarbiausia yra tai, kad visi kariai - ar NATO, ar ne NATO - yra panašiai apmokyti ir tiki panašiomis vertybėmis. Tai garantuoja visapusiškai teigiamą patirtį.

Koks buvo sunkiausias išbandymas Jums, kaip karininkui iš šalies partnerės, vieno iš svarbiausių sektorių NATO vadovaujamoje operacijoje vadovui?

Didžiausias išbandymas vadui – ar jis būtų iš šalies partnerės, ar iš valstybės NATO narės - užtikrinti, kad savo pareigą kuo geriau atliktų visų aštuonių į MNB centrą įeinančių šalių atstovai, kad įvairiatautė sudėtis būtų jėga, o ne silpnybė.

Gal galėtumėte, remdamasis savo tarnybos Kosove patirtimi, patarti, ko reikia, kad kariai iš šalių partnerių galėtų sėkmingiau dirbti su kolegomis iš NATO?

Ypač svarbu suderinti štabo procedūrų ir komunikacijos sistemas. Be to, kai tenka jaunus kareivius, puskarininkius ir karininkus mokyti ir rengti tarptautinėms operacijoms, svarbiausiais tampa kalbos įgūdžiai. Neišvengiamai būtina, kad kiekvienas galėtų normaliai bendrauti anglų kalba.

Kokie dar esminiai gebėjimai, be kalbos, būtini geram taikos palaikymo pajėgų kariui?

Taikos palaikymo pajėgų karys turi būti teisingas, sąžiningas ir tvirtas. To reikia visose taikos palaikymo operacijose. Vietos gyventojai turi suprasti, kad taikos palaikymo pajėgų kareivis yra draugiškas tiems, kurie su juo bendradarbiauja, bet gali būti griežtas su bendradarbiauti nenorinčiaisiais. Tiktai taip taikos palaikymo karys pelnys ir vietinių žmonių, ir tame regione veikiančių tarptautinių organizacijų pagarbą, be kurios misijos sėkmė yra neįmanoma. Pagrindiniai įgūdžiai yra tiesiog tokie, kuriuos privalo turėti geras karys. O gerą karį gerbia visos susijusios šalys.

Ar pastebite, kad skirtųsi Kosovo gyventojų – ar tai būtų etniniai albanai, ar serbai – požiūris į taikos palaikymo pajėgų karius iš šalių partnerių?

Požiūris priklauso ne nuo etninės kilmės. Apskritai vietos gyventojai - ir albanai, ir serbai - vienodai gerbia kareivius ir iš šalių partnerių, ir iš NATO valstybių. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra ir išimčių. Nors paprasti žmonės iš visų etninių grupių labai palankūs taikos palaikymo kariams, kriminalinio pasaulio atstovai bei asmenys, kurių politinės nuostatos destruktyvios, yra mums priešiški. Tai gali būti ženklas, patvirtinantis, kad mes dirbame gerai.

Tarptautinės brigados centras, t.y. sektorius, už kurį Jūs esate atsakingas, apima vieną iš didžiausią emocinę įtampą keliančių Kosovo teritorijų, įskaitant Kosovo Polje, kur vyko žymusis 1389 m. mūšis. Ar tai turėjo kokios nors įtakos rengiantis Jūsų misijai ir jos kasdienėje veikloje?

Labai svarbu, kad visi taikos palaikymo pajėgų kariai, ypač vadovai, gerai žinotų konflikto priežastis, išmanytų regiono istoriją ir apie ten gyvenančias tautas. Šioje srityje turiu nemažai patirties, kuria galiu remtis – 2000 m. vasarą buvau čia Švedijos bataliono vadovaujančiu karininku. Žinoma, kovinės grupės vado pareigos nėra tokios pat kaip brigados vado, bet ankstesnė šešių mėnesių patirtis man padeda vykdyti dabartinę užduotį. Priešingu atveju būtina turėti gerų patarėjų. Prieš sugrįždamas į Kosovą, aš pasistengiau, kad mane suptų tikrai labai geri žmonės.


Ar daug laiko ir pastangų skiriate etninės serbų bendruomenės apsaugai, kokios yra galimybės užtikrinti nuoseklų serbų sugrįžimą?

Mano tikslas – apsaugoti visas etnines grupes, žmones ir organizacijas, visus, kam kyla grėsmė. Aš neturiu statistinių duomenų, kiek laiko skiriame vienai bendruomenei, palyginti su kita. Kaip bebūtų, šioje srityje mes dirbame kartu su policijos pajėgomis. Aš manau, kad saugumas yra svarbus veiksnys, iš dalies lemiantis žmonių apsisprendimą grįžti. Bet šis veiksnys nėra vienintelis, grįžimo galimybė priklauso nuo įvairių veiksnių. Pavyzdžiui, daug reikšmės turi ekonomikos būklė. Mes palaikome kiekvieną norintįjį sugrįžti ir todėl stengiamės, kad aplinka būtų kuo saugesnė ir nekeltų grėsmės.

KFOR Kosove yra jau beveik penkeri metai ir vis dar nepraranda žmonių palankumo. Tačiau dar prireiks ne vienų metų, kol bus išspręsta provincijos politinė situacija. Kokią įtaką taikos procesui turi neaiški Kosovo ateitis? Ar nepastebėjote, kad būtų pasikeitęs žmonių požiūris į KFOR, palyginti, kaip buvo 2000-aisiais ir kaip yra dabar?

Palyginęs šių dienų situaciją su ta, kuri buvo prieš trejus metus, nepastebiu, kad būtų kitęs palankus požiūris į KFOR, ir nemanau, kad kas nors keistųsi, jei mes ir toliau dirbsime gerai. Visiškai išsprendus Kosovo politinę situaciją, mūsų darbas palengvėtų. Tačiau turime pripažinti, kad šiam procesui neišvengiamai reikia laiko, kadangi išspręsti visas su Kosovu susijusias problemas yra labai sunku. Savo vyrams sakau, kad mūsų užduotis – dirbti taip, kad būtų sukurta saugi ir nekelianti grėsmės aplinka. Aš tikiu, kad tai padės greičiau rasti ir politinį sprendimą.

Kokius konkrečius įgūdžius ir kokią patirtį atsinešė į KFOR Švedijos ginkluotosios pajėgos?

Norėčiau pažymėti porą veiksnių. Pirmasis - ilga mūsų dalyvavimo taikos palaikymo misijose istorija. Švedija dalyvauja taikos palaikymo misijose nuo 1940-ųjų metų. Švedijos taikos palaikymo pajėgų kariai patirties sėmėsi Artimuosiuose Rytuose, Kipre ir Konge, taip pat Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosove. Mes didžiuojamės taikos palaikymo tradicija ir savo patirtimi. Antrasis veiksnys yra Švedijoje veikianti šauktinių kariuomenės sistema. Visais dislokacijos užjūryje atvejais mes pasitelkiame asmenis, kurie išėjo šauktinių parengimą ir savanoriškai pasisiūlė tarnauti specialiose misijose. Taigi kiekvienas švedų kareivis į tokias operacijas kaip KFOR atsineša civilio įgūdžių, kadangi tarp mūsų yra įvairiausių profesijų atstovų - mokytojų, santechnikų, policininkų ir daugelio kitų. Nekariniai įgūdžiai gali labai padėti taikos rėmimo ir taikos palaikymo operacijose, ypač kai prireikia dirbti su civiliais.

Kokios naudos Jums davė darbas NATO? Kuo Švedijos kareiviams apskritai naudingas šis ryšys?

Prieš atvykdami į Kosovą, mes kruopščiai rengėmės šiai misijai. Tiesiogiai dirbdami su NATO pajėgomis, galėjome susipažinti su Aljanso darbo metodais ir praktika, sužinoti, kaip NATO planuoja operacijas. Kartu dirbdami NATO sistemoje ar bet kurioje įvairiatautėje aplinkoje, mes galime kasdien palyginti save su kitų šalių karinių pajėgų kariais. Tai ne konkurencija, greičiau – konstruktyvūs informacijos ir nuomonių mainai, o tai yra pozityvus dalykas. Aš, kaip Švedijos karininkas, kaip profesionalas ir kaip asmuo, esu labai patenkintas šia patirtimi. Visuomet jaučiu stiprią paramą iš NATO, iš savo vado generolo leitenanto Holgerio Kammerhoffo ir iš visų aštuonių karius į MNB centrą atsiuntusių šalių.

Kaip dauguma švedų žiūri į NATO? Ar gali būti, kad Švedija vieną dieną įstos į Aljansą?

Remiantis įvairių viešosios nuomonės studijų centrų, pavyzdžiui, Gallupo, atliktomis nuomonių apklausomis, dauguma švedų nenori stoti į NATO. Tačiau darant tokias apklausas nėra teirautasi, ką švedai galvoja apie Švedijos veiklą kartu su NATO. Šiuo požiūriu, mano nuomone, dauguma švedų tikrai yra patenkinti, kad dirba su NATO pagal Partnerystės taikos labui programą bei dalyvauja taikos palaikymo misijose čia, Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, o ateityje galbūt ir kitose vietose. Man atrodo, kad mes daug ko išmokstame dirbdami su įvairių šalių kariais, žmonėmis ir organizacijomis NATO struktūroje. Esu įsitikinęs, kad ir toliau galime prisidėti prie bendrų tarptautinių siekių. O ar vieną dieną mes stosime į NATO, tai politinis klausimas. Jums reikėtų paklausti apie tai labiau šiuo klausimu kompetentingo politiko.





Knygų apžvalga
Plėtros studijos
  Barry Adamsas apžvelgia dvi naujas knygas apie NATO plėtrą.

Britų poetas Alexanderis Pope kartą rašė, kad įsimylėjėliai „gyvena sapnuose, o susituokę prabunda“. Tą patį galima pasakyti ir apie išsiplėtusią iki 19 narių NATO, bent jau taip mano Zoltanas Barany. Jo knygoje „NATO plėtros ateitis: keturių atvejų studija“ (Cambridge University Press, 2003) pateikiama virtinė naujųjų NATO narių (ir dabartinių, ir būsimųjų) trūkumų ir maldaujama nepakartoti to, ką autorius laiko 1999 metų plėtros etapo klaidomis. Šis maldavimas taip ir liko neišgirstas - šių metų kovo 29 d. prie Vašingtono sutarties prisijungė Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija.

Pirmasis po šaltojo karo įvykęs plėtros etapas buvo su trūkumais, įrodinėja profesorius iš Teksaso, kadangi Aljansas vis tiek priėmė Čekiją, Vengriją ir Lenkiją, nors jos ir nebuvo įvykdžiusios narystės reikalavimų. Dar kritiškiau savo studijoje Barany vertina Bulgariją, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją. Jis sielojasi, kad NATO būstinė šioms šalims tokia atlaidi. Kaip veiksmingą priemonę, be kita ko, Barany siūlo taisyti Vašingtono sutartį ir joje numatyti procedūrą, kuri leistų pašalinti pareigų nevykdančius narius. Šiuo atveju, kaip ir kitais konkrečiais su NATO politika susijusiais klausimais, autorius demonstruoja tam tikrą supratimo stoką apie Aljanso oficialiąją ir ypač neoficialiąją veikimo struktūrą.

Barany metodika ir tyrimai yra visiškai prieštaringi. Jis iš pat pradžių išreiškia aiškų savo požiūrį, pradžioje pateikdamas puikią labiausiai paplitusių argumentų už ir prieš plėtrą apžvalgą, tada apibūdina šių konkrečių atvejų analizės sistemą. Taigi jis stengiasi išnagrinėti bendrąsias kiekvienos aptariamos valstybės sąlygas (jos vidaus politiką, ekonominės veiklos rodiklius ir saugumo situaciją); jos vykdytą kampaniją siekiant narystės NATO; jos civilinių ir karinių santykių ir karinės reformos būklę. Taigi Barany grakščiai ir kompetentingai susieja tris šiaip jau atskiras tyrimo sritis: sisteminę transformaciją; vidaus sprendimų priėmimo analizę ir gynybos reformą. Tokiais duomenimis užpildoma spraga, kadangi NATO, priešingai nei Europos Sąjunga, linkusi nespausdinti metinių pažangos ataskaitų apie būsimų narių padėtį.

Barany atliktas kruopštus tyrimas remiasi gausybės pokalbių ir dokumentų medžiaga, atskleidžia iki tol mažai žinomų detalių. Tačiau ironiška yra tai, kad kuo labiau autorius baksnoja pirštu į kandidatų nesugebėjimą visapusiškai laikytis prieš stojimą prisiimtų įsipareigojimų, tuo akivaizdesnis tampa teigiamas plėtros proceso poveikis. Taip skaitytojas sužino, kad noras tapti NATO nare buvo tas lemiamas veiksnys, kuris 2002 m. sukliudė Vladimirui Mečiarui grįžti į valdžią Slovakijoje, paskatino Slovėniją imtis aktyvesnio vaidmens Balkanuose, o Rumuniją – patobulinti įstatymus dėl mažumų. Be to, apžvelgus pastarojo meto įvykius, pavyzdžiui, Lenkijos buvimą Irake, vadovaujantį Čekijos vaidmenį naujajame batalione kovai su CBRN ir svarų visų naujųjų sąjungininkių įnašą į NATO vadovaujamas taikos palaikymo operacijas, Barany pastangos sumenkinti naujųjų narių karinius pajėgumus neatrodo įtikinamos. Iš tiesų, kaip pripažįsta pats Barany, dauguma senųjų sąjungininkių neįstengia įvykdyti tokių nurodymų, kaip 3 procentus BVP skirti gynybos išlaidoms. Matuodamas pažangą pagal įstatymo raidę, jis rizikuoja nepastebėti Vidurio ir Rytų Europos šalyse dabar vykstančio pertvarkos proceso revoliucinio pobūdžio bei nepamatyti viso vaizdo.

Anatolio Lieveno ir Dmitrijaus Trenino parengtoje knygoje „Prieštaringi kaimynai, ES, NATO ir narystės kaina“ (Carnegie Endowment, 2003) laikomasi kitokio požiūrio. Kaip aiškina savo įžanginiuose komentaruose Treninas, kuris kaip ir Lievenas priklauso Carnegie korporacijos fondui (Carnegie Endowment for International Peace), jau nebeliko jokios institucinės alternatyvos Europos Sąjungai ir Europai, kurioje dominuoja NATO. Po šaltojo karo, kai nebuvo sukurta jokio Maršalo plano ar surengta didinga konferencija ir „niekur nesimatė drąsių išmintingų žmonių“, Vakarų plėtra tapo „pokonfrontacinio sureguliavimo ekvivalentu“. Per šį koncepcinį filtrą „Prieštaringų kaimynų“ autoriai siekia parodyti visų veikėjų, nuo Europos Sąjungos ir NATO iki naujųjų narių bei kol kas nuošaly likusių valstybių, perspektyvas ir interesus. Nesiimdamas iš naujo klijuoti valstybėms jau egzistuojančių etikečių „Rytai“ ir „Vakarai“, Treninas mini atsiradusią naują, joms visoms bendrą tapatybę „Šiaurė“. Pagrindiniu šio leidinio klausimu tampa ieškojimai, kaip geriausiai sukurti šią „Šiaurę“ ir išlyginti dabartinius tos teritorijos nelygumus. Neatrodo, kad „Europą“ būtų galima apibrėžti griežtai vien pagal tai, kaip ji atitinka dabartinius ES ir NATO narystės kriterijus. Veikėjai greičiausiai turi sukurti visapusišką ir lanksčią „visos ir laisvos Europos“ viziją, jei įsitvirtinusios Vakarų demokratijos šalys nori susidoroti su sudėtingomis pasaulio po rugsėjo 11-osios problemomis ir nepalikti tų valstybių, kurios šiuo metu liko nuošaly, vienų su savo bauginančiais ekonominiais ir politiniais iššūkiais.

Kaip dažnai atsitinka sudarant skirtingų autorių rašinių rinkinį, pateikti darbai yra nevienodos kokybės. Dar blogiau, kol knyga išėjo, keletas šių rašinių aiškiai paseno. Nepaisant to, kiekvienas, kuris domisi NATO plėtra, ras daug įdomios ir įkvepiančios medžiagos.

Remdamasis pirmojo ir antrojo po šaltojo karo plėtros etapų pavyzdžiais, Karlas Heinzas Kampas iš Konrado Adenauerio fondo su išmanymu aprašo, kaip veikia NATO vidaus mechanizmas. Jis nupiešia iš esmės konservatyvią organizaciją, kuri nenori suerzinti Rusijos, atsiliepdama į Baltijos respublikų narystės siekį. Kad įvyktų antrasis plėtros etapas, tvirtina jis, prireikė suderinti nacionalinius ir vidaus organizacinius veiksnius. Viena vertus, narystės klausimą skatino NATO politikos sunkiasvoriai, kita vertus - NATO, kaip visumai, reikėjo įvertinti, ar kandidatės atitinka visuotinai nustatytus narystės kriterijus. Dalį dėmesio Kampas skiria Rusijos nusistatymui prieš Aljanso plėtrą ir svarsto, nors ir abejodamas, galimo Rusijos narystės NATO klausimą. Jis taip pat atmeta baiminimąsi, kad NATO su 26 ar daugiau narių praras veiksmingumą, ir pabrėžia būtinybę, kad Europos Sąjunga ir NATO koordinuotų savo plėtros politikas.

Trys autoriai vaizduoja stojančiųjų šalių padėtį. Zaneta Ozolina, tarptautinių santykių profesorė iš Latvijos, aprašo Baltijos respublikų patirtį, kurias, atgavus nepriklausomybę, jungė jų bendras sovietinis palikimas net kai jos varžėsi dėl geresnės starto į Europą padėties. Iš pradžių viliojamos idėjos pasinaudoti ekonominiais buvimo Rytų ir Vakarų kryžkelėje privalumais, Baltijos respublikos pasirinko aiškesnę kryptį į Vakarus po 1998 m. Rusijos finansinės krizės. Politiką pasirinkti buvo lengviau. Tai lėmė jų dydis, nes mažos valstybės gali daryti įtaką „tarptautiniams procesams tiktai prisijungdamos prie didesnių, maždaug tokių pat tikslų siekiančių valstybių grupių arba sąjungų“. Kaip atsvara šiai būtinybei buvo mažų valstybių siekis apsaugoti savo kultūrų unikalumą ir naujai atgautą suverenumą nuo to, ką konservatoriai ir nacionalistai laikė „Baltijos kultūros silpninimu, griovimu ar net sunaikinimu, įsijungus į daug didesnę ir turtingesnę Europos Sąjungą“. Nesumažino baimės ir Vakarų reikalavimas, kad Baltijos respublikos pagerintų gausių savo šalyse rusų mažumų padėtį, o situaciją dar labiau komplikavo su privatizacija susijusios problemos, atsilikęs regiono žemės ūkis bei kaimo plėtra.

Kaip rašo Christopheris Bobinskis, žurnalo leidėjas ir buvęs „Financial Times“ korespondentas, Lenkijos troškimą prisijungti prie Vakarų institucijų skatino saugumo rūpesčių bei ekonominės plėtros ir aiškaus kultūrinio tapatumo su Europa siekio derinys. Iš pradžių tai sukėlė didžiulį visuomenės pritarimą narystei, kuris palaipsniui atslūgo, užleisdamas vietą kritiškesnei, netgi skeptiškesnei nuostatai. Bobinskis lygina „diskretišką“ stojimą į NATO su ES derybomis, kurios beveik be išimties vyko „atvirai diskutuojant dėl narystės sąlygų, todėl turėjo tiesioginę įtaką visuomenės požiūriui į narystę Europos Sąjungoje“. Beveik tokį patį poveikį turėjo ir kintantis Vakarų kultūros, kurią konservatyvios grupės vis labiau ėmė laikyti „ateistine ir amoralia“, suvokimas. Bobinskis taip pat nemažai dėmesio skiria narystės dinamikai bei išreiškia savo tautiečių dvejones dėl pastarojo meto reiškinių, pavyzdžiui, vis stiprėjančios Rusijos integracijos į NATO po rugsėjo 11 d., Europos Sąjungoje besiformuojančios ESDP (Europos saugumo ir gynybos politika), jos planų reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką. Jis taikliai pavadina šį naujųjų narių nerimo reiškinį „savo pačių spąstais“, kadangi „jau pats jų prisijungimas kelia grėsmę “atskiesti” šias organizacijas ir tai nebeleis joms ateityje turėti tokių pačių privalumų.“

Straipsniai apie šiuo metu aiškios perspektyvos tapti narėmis neturinčias šalis pateikia labiausiai prieštaringų ir įžvalgių minčių. Charlesas Kingas iš Džordžtauno universiteto Vašingtone aptaria Rumunijos ir Moldovos kelyje į euroatlantinę integraciją esančias kliūtis, kai jau pats jų lyginimas atrodo dirbtinis dėl didžiulių šių dviejų valstybių tautinio tapatumo, jų požiūrių į Europą bei faktinio integracijos masto skirtumų. Jis teigia, kad Moldovos visuomenės parama iš dalies pradėjo silpnėti nuo dešimtojo dešimtmečio, šaliai labiau priartėjus prie Rusijos. Rumunijos, priešingai, parama Europos Sąjungai ir NATO nesikeičia - trys ketvirtadaliai Rumunijos gyventojų nori ES narystės, pusė iš jų be išlygų, nepaisant to, kad Bukareštas Vakarų Europos visuomenės apklausose nuolat užima paskutinę vietą tarp ES kandidačių. Kaip pažymi Kingas, „europiečiai toli gražu nėra taip entuziastingai nusiteikę Rumunijos atžvilgiu, kaip Rumunija – Europos.“ Jis įtikinamai parodo Vakarų susirūpinimą dėl šalies politinio kurso, radikalaus Didžiosios Rumunijos partijos nacionalizmo ir požiūrio į mažumas. Kingo išvada, kad „nei Rumunija, nei Moldova dar greitai netaps Europos Sąjungos narėmis“, yra pasenusi, be to, į tas šalis reikia žiūrėti skirtingai. Jei Rumunija per tą laiką jau prisijungė prie NATO ir turi aiškų stojimo į ES grafiką, Moldova, atrodo, pasiklydo niekieno žemėje tarp Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS), kurioje dominuoja Rusija, ir Vakarų.

Dažnai nėra darnos tarp žmonių nuostatų ir politikos, įrodinėja Leonidas Zaiko iš Baltarusijos analizės instituto „Strategija“ savo studijoje apie Baltarusiją. Jis pastebi, kad Baltarusijos žmonės tuo labiau pripažįsta demokratiją ir laisvąją rinką, kuo stipriau nuo Vakarų šalį užtveria jos autoritariškasis prezidentas Aleksandras Lukašenko. Todėl Vakarai turi dar labiau stengtis nugalėti neigiamas asociacijas dėl Baltarusijos audringos praeities ir varžytis dėl įtakos su galingąja kaimyne Rusija, kurios poveikis ekonomikai ir žiniasklaidai yra gana stiprus. To pasekmės pasireiškia užsienio politikoje su aiškia tendencija šlietis prie Maskvos, kurią, prognozuoja Zaiko, gali sustiprinti neigiamas ES plėtros poveikis prekybai, kelionėms ir politinei padėčiai Minske. Jis baigia rašinį perspėjimu, kad „ignoruoti Baltarusiją arba tiesiog nurašyti ją kaip žlugusią būtų netikusi ir pavojinga politika“.

Panašų perspėjimą Ukrainos užsienio politikos analizėje pateikia ir Alexanderis Motylis iš Rutgerso universiteto Nju Džersyje bei Jamesas Sherras iš Sanhursto karališkosios karinės akademijos. Motylis prognozuoja, kad, kaip ir Baltarusijos atveju, iškils rimtų problemų dėl faktinio sienos į Vakarus uždarymo, kai Lenkija ims vykdyti Šengeno įsipareigojimus. Be to, jis išreiškia baimę, kad „atskyrimas reiškia atidavimą Rusijai“, kurios pranašumas yra geriau funkcionuojančios institucijos ir įspūdingas „minkštojo“ poveikio priemonių arsenalas. Toliau jis piešia tris neigiamus Ukrainos vystymosi scenarijus, jei jai nebus suteikta narystės Vakarų struktūrose perspektyva.

Sherras pradeda nuo to, kiek kainuos, jei Ukraina nebus integruojama. Toliau jis palygina skirtingus Europos Sąjungos ir NATO požiūrius į partnerystę. Sherro nuomone, Aljanso partnerystės programa padeda pritraukti partnerius, tarp jų ir Ukrainą, arčiau prie Vakarų institucijų, tuo tarpu, po šaltojo karo pabaigos ne taip radikaliai pasikeitusi Europos Sąjunga „toliau taiko seną plėtros modelį“, galintį tapti barjerų pastūmėjimo toliau į rytus procesu. Nors Europos Sąjunga neturi nieko, kas prilygtų NATO bendradarbiavimo programai, pagal kurią 2000 metais iš viso įvyko įspūdingas skaičius (500) NATO ir Ukrainos renginių, autorius viliasi, kad tai pakeis stiprėjantis Europos Sąjungos dėmesys saugumo politikai. Pereidamas prie vidaus situacijos, Sherras pažymi, kad Ukrainos gyventojai, nors apskritai ir ne taip neigiamai nusiteikę kaip Rusijos visuomenė, „aiškiai daug skeptiškiau žiūri į NATO nei šalies elitas, tuo tarpu Rusijos elito požiūris į NATO daug kritiškesnis nei šalies gyventojų“. Nepaisant problemų, 1999 m. prasidėjo intensyvaus gynybos reformai skirto bendradarbiavimo tarp NATO ir Ukrainos etapas. Sherras pateikia puikią bendradarbiavimo analizę ir kviečia Vakarus išlaikyti tokius įtakos kanalus bei „rimtai žiūrėti į Ukrainos siekius, susijusius su Europa“.

Jokia plėtros analizė negali būti išsami be Rusijos. Vladimiras Baranovskis iš Maskvos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto savo straipsnyje apžvelgia „Europos“ ir Rusijos abipusio suvokimo kaitą. Iš pat pradžių aiškiai pasakęs, kad šaltojo karo priešpriešą pakeitė bendradarbiavimo būtinybė, jis pažymi, kad santykiuose su Vakarais nebeliko dešimtojo dešimtmečio pradžiai būdingo idealizmo ir atsirado neapibrėžtumas. Tačiau, jo nuomone, „daugeliui dalyvaujančiųjų diskusijoje proeuropinis argumentas yra kur kas patrauklesnis, nes manoma, kad Rusija turi daugiau galimybių Europoje nei kur kitur būti pripažįstama reikšminga veikėja“. Baranovskis pateikia argumentuotą pagrindinių NATO ir Rusijos santykių etapų paveikslą: pradžioje dviprasmiška Jelcino nuostata į plėtrą, vėliau susiformavęs plataus masto, nors ir nevienalytis, Rusijos vidaus bendras sutarimas prieš ją; derybos, užsibaigusios Steigiamojo akto pasirašymu 1997 m. gegužę, ir NATO 1999 m. kampanijos Kosove poveikis. Tačiau galima apgailestauti, kad prezidento Vladimiro Putino pragmatiškos pozicijos dėl Aljanso analizėje nėra naujausių įvykių, pavyzdžiui, santykių tarp NATO ir Rusijos atšilimo po rugsėjo 11-osios pasaulinio karo prieš terorizmą plotmėje bei NATO ir Rusijos Tarybos.

Šiandien jau yra pasibaigęs antrasis po šaltojo karo NATO plėtros etapas. Aplink NATO Šiaurės Atlanto Tarybos stalą sėdi 26 sąjungininkai ir visi 26 plius Rusija dirba kartu NATO ir Rusijos Taryboje. Kiekvienas dalyvavęs ceremonijoje, kai NATO būstinėje buvo pirmą kartą pakeltos septynių naujų narių vėliavos, niekada negalės pamiršti nei paties įvykio, nei jo sukeltų stiprių emocijų. Daugeliui ten dalyvavusių naujų valstybių narių atstovų ta diena reiškė daugiau nei dešimtmetį trukusio darbo vaisių. Tačiau tai taip pat buvo ir pradžia visiškai naujo skyriaus ir tų šalių, ir platesnės euroatlantinės erdvės istorijoje. Jei, grįžtant prie Pope kandžios replikos apie įsimylėjusius ir sutuoktinius, narystę galima prilyginti santuokai, tai dabar nuo sąjungininkų - naujųjų ir senųjų - pačių priklauso, kad ji būtų sėkminga.

Barry Adamsas yra Amerikos tarptautinio švietimo tarybų Maskvoje, Rusijoje vyriausiasis mokslinis bendradarbis, dirbęs NATO nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. kovo mėn.





Speciali skiltis

Albanijos svajonė

Alfredas Moisiu apžvelgia Albanijos santykius su NATO ir Albanijos siekį pagaliau tapti Aljanso nare.

NATO santykių su buvusiuoju Rytų bloku istorijoje Albanija užima ypatingą vietą. Ji pirmoji iš buvusių komunistinių šalių yra viešai pareiškusi norą stoti į Aljansą. Tai įvyko 1992 m. gruodį. Praėjus keturiems mėnesiams, į Tiraną oficialiai atvyko tuometinis NATO Generalinis sekretorius Manfredas Wörneris ir šis vizitas atvėrė naują mano šalies santykių su sėkmingiausia naujųjų laikų sąjunga istorijos puslapį. 1994 m. pradžioje Albanija parėmė partnerystės taikos labui idėją, o tų pačių metų vasario 23 d. tapo viena pirmųjų šalių, pasirašiusių Partnerystės taikos labui programos dokumentą. Nuo tada mes nuosekliai įgyvendiname lanksčią, tačiau visapusišką nuostatą dėl narystės NATO.

Prieš tapdamas Prezidentu, aš aštuonerius metus buvau gynybos ministru ir Albanijos Atlanto asociacijos pirmininku, todėl galiu paliudyti, kad integracija į NATO Albanijai buvo ir yra be galo svarbus dalykas. Iš tikrųjų, per šį dešimtmetį man buvo malonu stebėti didelį Albanijos žmonių pritarimą šiam siekiui, ir kaip tik tai leido vyriausybei imtis būtinų reformų, kad atitiktume NATO keliamus reikalavimus.

Ir vyriausybė, ir plačioji Albanijos visuomenė mano, kad euroatlantinė integracija turi lemiamos reikšmės mūsų šaliai ir jos ateičiai. Todėl mes sąžiningai įgyvendiname savo šalies metinę Narystės veiksmų plano programą.Tai yra toks procesas, kuriame dalyvauja ir vykdomoji, ir įstatymų leidžiamoji valdžia, taip pat politinės partijos bei plačioji civilinė visuomenė. Ir viešoji, ir politinė Albanijos nuomonė pripažįsta, kad narystė Aljanse yra esminis žingsnis kuriant stabilią demokratinę sistemą ir veikiančią rinkos ekonomiką. Be to, narystės siekis atspindi aktyvią užsienio politiką ir padeda mums pertvarkyti Albanijos ginkluotąsias pajėgas, pagerinti jų gebėjimą ginti laisvę ir mūsų šalies suverenumą.

Mes suprantame, kad norint būti pakviestiems į NATO neužtenka vien visuomenės plataus pritarimo narystei Aljanse arba mūsų indėlio į NATO vadovaujamas taikos palaikymo operacijas. Kvietimas stoti į Aljansą greičiau bus mūsų įdėto didelio darbo pripažinimas bei ilgo ir nuodugnaus reformų proceso, siekiant prilygti NATO standartams, sėkminga pabaiga. Šiuo metu reformų procesas sklandžiai juda į priekį, ir aš su malonumu stebiu, kaip nuolat gerėja mūsų santykiai su NATO .

Europos integracija

Albanija siekia ne tiktai narystės NATO, ji kartu stengiasi labiau integruotis Europoje. Tuo tikslu Albanija dabar veda derybas su Europos Sąjunga dėl Asociacijos ir stabilizacijos sutarties - tai procesas, turintis ypatingos svarbos šalies plėtrai ir ateičiai. Glaudžiai bendradarbiaudama su kitomis Pietryčių Europos šalimis, Albanija stengiasi priartėti prie Europos lygio ir seka pavyzdžiu tų dešimties šalių - aštuonios jų yra iš Vidurio ir Rytų Europos - kurios gegužės 1 dieną įstos į Europos Sąjungą.

Pastaraisiais metais Albanija demonstruoja nuosaikumą ir nuovoką užmegzdama abiem pusėms naudingus ir patvarius santykius su visomis Pietvakarių Europos šalimis. Tai pasireiškia aukšto lygio politiniais ryšiais, dvišaliais ir daugiašaliais susitarimais ir daugeliu šiuo metu vykdomų bendrų projektų. Politinio klimato pagerėjimas rodo, kad Pietvakarių Europos šalys greičiausiai jau pasirengusios galutinai atsikratyti konfliktų, kurių daug būta praeityje, ypač dešimtame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, ir žengia dvišalio ir daugiašalio bendradarbiavimo keliu į glaudesnę Europos ir euroatlantinę integraciją.

Šiandienės stipresnės bendradarbiavimo dvasios reikšmingas pavyzdys Pietryčių Europoje yra Adrijos Chartija, kurią pernai pasirašė trys NATO narystės siekiančios šalys - Albanija, Kroatija bei buvusiosios Jugoslavijos Respublika Makedonija - ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Nuo tada prasidėjusio ir dosniai Jungtinių Valstijų remiamo proceso tikslas – skatinti šalių bendradarbiavimą, siekiant atitikti stojimo į NATO kriterijus. Taigi mūsų šalys gali būti pavyzdys visam regionui.

Albanija remia Kosove vykstančius demokratinius procesus bei nuolatines tarptautinės bendruomenės ir NATO pastangas sukurti ten stabilumą. Mes esame įsitikinę, kad Aljanso buvimas tame regione tebėra būtinybė, nes stabilumas kai kuriose Balkanų srityse dar labai trapus ir iki šiol nesurasti atsakymai į kai kuriuos gyvybiškai svarbius mūsų saugumo klausimus. Didelį įspūdį daro jau pasiekta pažanga Kosove, ypač tai, kaip po laisvų ir sąžiningų rinkimų susiformavusios Kosovo institucijos vis labiau perima atsakomybę už provincijos valdymą. Mes remiame prasidėjusias derybas praktiniais klausimais tarp Belgrado ir Prištinos ir pripažįstame, kad tarptautinė bendruomenė turi siekti, kad situacija Kosove neblogėtų. Mūsų nuomone, reikėtų nedelsiant priimti sprendimą dėl galutinio Kosovo statuso, kadangi bet koks vilkinimas naudingas tiktai abiejų pusių ekstremistams.

Siekimas įgyvendinti narystės kriterijus

Albanija ryžtingai siekia įgyvendinti visus NATO narystės kriterijus, ypač susijusius su mūsų ginkluotųjų pajėgų reforma. Tam reikia konsoliduoti civilinę karinių pajėgų kontrolę, didinti valstybės išlaidas gynybai bei pertvarkyti kareivių auklėjimo, mokymo ir pratybų vykdymo sistemas. Mes esame dėkingi Jungtinėms Valstijoms už paramą vykdant šias reformas, taip pat kitoms Aljanso narėms, tarp jų Vokietijai, Italijai, Turkijai ir Jungtinei Karalystei, už vaisingą dvišalį bendradarbiavimą ir paramą. Reformos vykdomos pagal 2001-2010 metų reformos planą, kuris suteikia naują teisinį pagrindą kuo geresniam mūsų šalies saugumui, mūsų dalyvavimui taikos palaikymo operacijose, mūsų indėliui, siekiant taikos ir stabilumo Pietryčių Europoje bei už jos ribų, kovojant su terorizmu.

Albanijos ginkluotosios pajėgos aktyviai dalyvauja NATO ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijose, taip pat Jungtinių Valstijų vadovaujamoje Tarptautinėje antiteroristinėje koalicijoje. Mūsų karių yra Stabilizacijos pajėgose Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose Afganistane. Albanija įstojo į vos tik susikūrusią Tarptautinę antiteroristinę koaliciją ir teikia jai visą įmanomą politinę, diplomatinę, finansinę, taip pat ir karinę paramą. Specialūs Albanijos armijos padaliniai šiuo metu yra dislokuoti Irake.

Prahos Viršūnių susitikimas buvo naujas posūkis NATO istorijoje ir visų septynių jo metu pakviestų prisijungti prie Aljanso šalių diplomatinis triumfas. NATO tapo stipresnė, iš esmės išsiplėtė Europos saugumo zona, ir svarbiausia - Albanijos požiūriu - Viršūnių susitikime buvo dar kartą patvirtinta, kad NATO laikosi atvirų durų politikos ir pripažįsta mūsų bei kitų dviejų narystės siekiančių šalių pažangą vykdant Aljanso stojimo reikalavimus bei karinės reformos srityje, taip pat tą ryžtingą paramą, kurią Albanija teikia NATO.

Mes suprantame, kad Albanijos istorinis, politinis ir ekonominis atsilikimas, nestabili vidaus padėtis ir konfliktas Pietryčių Europoje sukliudė mūsų narystės siekiams Prahos Viršūnių susitikime. Tačiau mes ir toliau įgyvendiname stojimo procesą ir pagrindinis mūsų nacionalinis uždavinys yra įvykdyti NATO politinius, ekonominius ir karinius reikalavimus.

Mes tikime, kad Albanija pagaliau nusipelnys tapti NATO nare ir dėl to, kad albanai ištikimi Aljansui ir jau daugelį metų mūsų šalis elgiasi tarsi ji de facto būtų Aljanso narė. NATO vadovaujamos misijos Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir buvusiosios Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, bei mūsų pačių dalyvavimas SFOR ir ISAF pajėgose padėjo sustiprinti plačiosios visuomenės palankumą ir paramą NATO, Jungtinių Valstijų bei euroatlantinėms vertybėms. Be to, reformos, kurias mes vykdome teisinei valstybei ir demokratijai sustiprinti, taip pat mūsų indėlis kovoje prieš organizuotą nusikalstamumą ir tarptautinį terorizmą padarys Albaniją patikima ir veiksminga sąjungininke.

Kiekvienas pilietis, politikas ir prezidentas puoselėja kokią nors idėją, turi projektą ar tikslą, dėl kurio jis pasirengęs kovoti labiausiai. Mano svajonė yra būti mano šalies integracijos į NATO liudininku. Tai svajonė, kuriai pritaria dauguma mano tautiečių, ir bendras šiandien augančios būsimosios kartos tikslas. Aš viliuosi ir tikiu, kad mūsų visų pastangų dėka ši svajonė netrukus taps realybe.

Alfredas Moisiu yra Albanijos prezidentas


* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.




Kariniai reikalai

NATO karinių struktūrų pertvarka

Generolas Jamesas L. Jonesas analizuoja, kaip Aljansas pertvarkė savo karines struktūras po Prahos Viršūnių susitikimo, ir aptaria NATO greitojo reagavimo pajėgų plėtrą.

NATO yra istorinėje kryžkelėje. Ypač sėkmingai pasiekęs tikslą, dėl kurio jis buvo sukurtas, Aljansas dabar susiduria su naujais iššūkiais ir pavojais besiformuojančioje tarptautinėje saugumo aplinkoje. Kartu su rizika atsiranda ir naujų galimybių, todėl NATO pradėjo ambicingą pertvarkos ir atsinaujinimo procesą, kad būtų taip pat tinkamai kaip ir šaltojo karo metu pasirengusi susidoroti su šiandienos ir rytojaus iššūkiais. Į šį procesą įeina NATO vadovavimo struktūros modernizavimas ir NATO greitojo reagavimo pajėgų sukūrimas.

Tarptautinė saugumo aplinka nuolat keičiasi, atsiranda naujų grėsmių, kurios kokybiškai ir kiekybiškai skiriasi nuo įprastinių, tradicinių XX amžiaus iššūkių. Pripažindami tokias grėsmes, kurias kelia radikalus fundamentalizmas, tarptautinis terorizmas ir tarptautinio masto nusikaltėlių tinklas, valstybių sąjungininkių lyderiai 2002 m. Prahos Viršūnių susitikime susitarė įvykdyti visa apimančią istorinę NATO veiklos permainą.

Prahoje pradėtas pertvarkos procesas pateikia naują NATO viziją ir liudija esminį posūkį nuo Aljanso pirminio pagrindinio tikslo - saugoti Vakarų Europą nuo Sovietų grėsmės. Pasikeitus grėsmės, kurią anksčiau kėlė Sovietų Sąjungos milžiniškos įprastinės ir branduolinės pajėgos, pobūdžiui, prireikė performuoti Aljanso karines pajėgas, kad jos būtų pasirengusios susidoroti su šiandien NATO narėms kylančiomis neįprastomis ir asimetrinėmis grėsmėmis. Anot buvusio NATO generalinio sekretoriaus lordo Robertsono, „tai ne kasdieniai reikalai, tai – naujos, modernizuotos, pasirengusios sutikti naujojo amžiaus iššūkius NATO atsiradimas.“

Ši būtina pertvarka sujungia fizinius ir koncepcinius dviejų skirtingų karybos erų skirtumus. Šaltojo karo metu, rengdamasis galimam alinančiam karui, Aljansas pagrindinį dėmesį skyrė mastams ir ugnies galiai - kiekvienas padalinys ar pajėgumai, kuriuos galėjo skirti valstybė narė, būtų padėjęs atgrasyti priešą. Šiandienos pajėgos turi būti mobilios, iniciatyvios, gebančios lengvai manevruoti aiškių fronto linijų neturinčiame mūšio lauke. Šaltojo karo metu pajėgoms būtų tekę kovoti netoli nuo namų, remiantis visai šalia kovos lauko išdėstyta nacionaline logistika. Šiandien NATO pajėgos turi būti pasirengusios dislokuotis ir savarankiškai išsilaikyti bet kurioje pasaulio vietoje.

Nauja vadovavimo struktūra

Vienas iš svarbiausių sprendimų, priimtų Prahos Viršūnių susitikime, buvo modernizuoti NATO vadovavimo sistemą, kuri leistų sukurti „paprastesnę, veiksmingesnę ir lengvai dislokuojamą vadovavimo struktūrą, atitinkančią įvairiausioms Aljanso užduotims keliamus operacinius reikalavimus“. NATO sustabdė Vyriausiosios sąjungininkų pajėgų Atlante vadavietės, įsikūrusios Norfolke, Virdžinijos valstijoje, veiklą ir perdavė visus operacinius įgaliojimus Sąjungininkų pajėgų operacijų vadavietei (ACO), buvusiai Sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietei, įsikūrusiai Monse, Belgijoje. Tuo pačiu metu Norfolke, Virdžinijos valstijoje, pradėjo veikti naujoji Sąjungininkų pajėgų transformacijos vadavietė, atsakinga už Aljanso karinę pertvarką. Be to, trečia jungtinė vadavietė buvo įsteigta Lisabonoje, Portugalijoje. Ji oficialiai inauguruota 2004 m. kovą ir sudarys jūroje dislokuotų Jungtinių specialiosios paskirties pajėgų bazę. Per keletą ateinančių metų bus panaikinta dvylika pavaldžių regioninių būstinių.

Jau dabar ryškėja įspūdingi šių pokyčių rezultatai. Buvo išnarplioti ir panaikinti iš dalies sutampantys ir painūs pavaldumo ryšiai, kadangi už visas operacijas dabar yra atsakinga ACO. Tarp ACO ir naujai suformuotos ACT nustatytas aiškus darbo pasidalijimas: ACO nustato, kokius reikalavimus turi atitikti kariniai daliniai, kad galėtų tarnauti vadovaujami NATO, o ACT rengia šiems daliniams reikalingus mokymus. Ir ACO, ir ACT atlieka šių dalinių atestaciją, kurios tikslas – nustatyti, ar daliniai atitinka būtinus reikalavimus. Perduodama visą operacinę atsakomybę vienai vadavietei ir pavesdama antrajai strateginei vadavietei spręsti vykstančios transformacijos problemas bei gerindama valstybių narių tarpusavio sąveikumą, NATO yra pasirengusi nuolat keistis, kad galėtų susidoroti su nepaliaujamai kintančiais šiandienos saugumo aplinkos iššūkiais.

NATO greitojo reagavimo pajėgos

Kitas kardinalus Prahos Viršūnių susitikimo sąlygotas sprendimas – sukurti NATO greitojo reagavimo pajėgas (NRF) - lanksčias, aprūpintas modernia ginkluote ir technika, greitai dislokuojamas, sąveikias ir galinčias vykdyti ilgalaikes operacijas. Jas sudarytų sausumos, karinių jūrų ir karinių oro pajėgų daliniai, pasirengę greitai nuvykti į paskirties vietą Šiaurės Atlanto Tarybos - NATO vyriausiojo sprendžiančiojo organo - sprendimu. Šios aiškios nuorodos, kokias norėtų gauti kiekvienas kariuomenės vadas, suteikė Vyriausiai jungtinių pajėgų Europoje vadavietei (SHAPE) įgaliojimą suformuoti tokias NRF, kurios tikrai būtų transformacinės pajėgos, suteikiančios Aljansui naujų reikšmingų karinių pajėgumų.

Pradėjus veikti NRF, pirmą kartą savo istorijoje NATO įgis nuolatines integruotas pajėgas, kurių jūros, sausumos, oro ir specialiųjų operacijų daliniai pavaldūs vienam vadui. Šios pajėgos kartu dalyvaus mokymuose, kartu bus atestuotos ir, jei reikės, kartu ir dislokuotos. NRF aukštos parengties vienetas turės tokių pajėgumų, kurie leis, gavus nurodymą pajudėti, per 5 dienas pradėti dislokavimą bei savarankiškai vykdyti iki 30 dienų trukmės misiją. Atsižvelgiant į Aljanso naująją globalinę nuostatą imtis atsakomybės už tarptautinę taikos palaikymo operaciją Afganistane - Tarptautines saugumo palaikymo pajėgas - NRF turi būti pasirengusios dislokuotis ir vykdyti ilgalaikes operacijas bet kuriame pasaulio krašte.

Vienas iš svarbių NRF transformacinio pobūdžio aspektų yra tai, kad šios pajėgos bus reguliariosios. Skirtingai, nei kitos NATO pajėgos, kurios, atsiradus atitinkamam poreikiui, suformuojamos konkrečiai misijai, o tam dažnai reikia mobilizacijos, NRF bus galima nedelsiant panaudoti bet kuriai, Šiaurės Atlanto Tarybos nuomone, reikiamai misijai. Šiuo požiūriu NRF bus panašios į NATO išankstinio įspėjimo iš oro pajėgas ir Nuolatines karines jūrų pajėgas. Tačiau skirtingai, nei šios abejos pajėgos, kurių pagrindinis dėmesys pirmiausia skiriamas vienam komponentui - oro arba jūros, NRF turės visų komponentų dalinius ir pajėgumus ir nuo pat pradžių bus iš tiesų integruotos, jungtinės ir kombinuotos pajėgos.

2003 m. spalio 15 d. regioninėje NATO pajėgų šiaurės Europoje vadavietėje Brunsume, Nyderlanduose, įvyko Aljanso vadinamųjų „NRF 1“ - NRF rotacinių pajėgų - inauguracijos ceremonija. Pirmosios dvi NRF rotacijos, nors ir veikiančios, yra eksperimentinio pobūdžio. Jos buvo numatytos kaip nedidelės, riboto veikimo pajėgos. SHAPE, ACT ir Regioninė vadavietė eksperimentuoja su šiomis pajėgomis, norėdamos sukurti reikalingas doktrinas, mokymo ir atestavimo standartus, operacinius bei pranešimo apie parengtį reikalavimus, kad NRF, pasiekusios savo pradinius operacinius pajėgumus 2004 m. spalį, galėtų sėkmingai veikti. Pajėgos bus pasirengusios atlikti visas operacines užduotis 2006 m. spalį.

Gebėjimas veikti prevenciškai

Kai tai bus padaryta, Aljansas įgis svarbių naujų karinių pajėgumų, tai yra - gebėjimą veikti prevenciškai. Tai yra reikšmingas istorinis Aljanso tradicijų ir kultūros pokytis, kadangi šaltojo karo metu NATO veikla buvo tiesiog atsakomoji. Tuo metu buvo visiškai aiškūs 5 straipsnyje numatyti kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, buvo jau sudaryti gynybos planai ir stambios nuolatinės pajėgos išdėstytos palei geležinę uždangą.

Tačiau prevencinis aktyvumas ne visuomet reiškia, kad privalu tuoj pat imtis jėgos. Kad ir kaip būtų svarbus NRF gebėjimas efektyviai veikti bet kuriomis didžiulės įtampos sąlygomis, jų judrumas ir ekspedicinis pobūdis pirmiausia gali tapti priemone, padedančia išvengti konflikto. Be to, kad NRF gali dalyvauti taikos meto programose, kurios padės stiprinti nacionalines institucijas, šių pajėgų judrumas ir ekspedicinis pobūdis suteikia Aljansui karinių gebėjimų panaudoti nedideles pajėgas tam tikroje vietoje kaip atgrasymo priemonę situacijai pablogėjus. Tokių pajėgų buvimas, pavyzdžiui, humanitarinės krizės metu, galėtų padėti stabilizuoti situaciją, kol ji dar netapo nevaldoma, ir gal net sukurti sąlygas politiniam sureguliavimui, kol dar nėra didelių žmonių aukų. Kaip tik humanitarinės krizės atveju, iškilus galimam katastrofos pavojui, yra geriau iš anksto dislokuoti pajėgas, nelaukiant kol krizė įvyks, kad paskui nereikėtų dorotis su pasekmėmis.

NATO patirtis buvusios Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje* po 2001 m. rugpjūčio rodo tokios aktyvios nuostatos galimybes. Siekiant stiprinti pasitikėjimą, 2001 m. rugpjūtį Skopjės vyriausybės prašymu NATO dislokavo palyginti nedidelį karių skaičių. Ši misija, pavadinta „Essential Harvest“ (Esminis derlius), padėjo nuginkluoti etninę sukilėlių Albanų nacionalinio išlaisvinimo armiją ir sudarė sąlygas pradėti atstatymo procesą. Vėliau mažesnės NATO pajėgos pasiliko buvusios Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje* vykdyti operaciją „Ember Fox“ (Gintarinė lapė), skirtą apsaugoti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojų grupes, vykdančias taikos susitarimo įgyvendinimo stebėseną. Šie Aljanso veiksmai didele dalimi prisidėjo prie taikaus situacijos sureguliavimo, padėjo išvengti krizės eskalavimo ir, nėra jokios abejonės, išgelbėjo nemažai gyvybių.

NRF judrumas ir jų gebėjimas greitai dislokuotis suteiks Aljansui institucinę karinių pajėgumų struktūrą vykdyti panašias operacijas ateityje. Be to, NRF taip pat bus pajėgios Šiaurės Atlanto Tarybos nurodymu atlikti kitokias misijas, pavyzdžiui, humanitarines operacijas, taikos palaikymo ir taikos įvedimo operacijas, tiesioginius veiksmus, į kuriuos įeina operacijos, kai reikia iš karto panaudoti jėgą, tuo pačiu išlaikydamos gebėjimą esant reikalui vykdyti labai intensyvias operacijas.

Pajėgų struktūros keitimas

NRF ne tiktai suteikia Aljansui aktyvumą, jos taip pat padės pakeisti NATO jėgos struktūrą bei atskirų valstybių narių jėgos struktūras. Tai yra būtina, nes Aljansas vis dar turi per daug struktūrų ir pajėgumų, likusių iš šaltojo karo laikų, kai NATO misija buvo grindžiama dydžiu bei ugnies galia ir buvo būtina turėti didelį skaičių karių bei milžiniškus įrangos arsenalus. Pavyzdžiui, NATO valstybių narių jėgos struktūras sudaro 279 brigados, iš kurių 2002 m. 169 buvo deklaruotos NATO. Tačiau pagal 2004 m. Pajėgų tikslus NATO reikia tiktai 102 brigadų. Kitaip tariant, valstybės narės kartu turi 177 brigadomis, arba apytikriai 55 divizijomis, per daug – jos Aljansui nereikalingos. Tačiau dauguma pažadėtųjų Aljansui jėgų struktūrų vargiai gali būti panaudotos sprendžiant šiandien valstybėms narėms iškilusias grėsmes, kadangi tie padaliniai yra nepakankamai mobilūs, sunkiai dislokuojami ar negali savarankiškai vykdyti ilgalaikių misijų.

Norint geriau suprasti šią problemą, galima palyginti NATO su kompanija, kuri dėl pokyčių rinkoje yra priversta mažinti mastus. Tai veiklai, kurią kompanija vykdė praeityje, jos pajėgumai yra per dideli, tačiau jų nepakanka ateities uždaviniams vykdyti. Norint veiksmingos rekonstrukcijos, reikia imtis nelengvų sprendimų, kurie leistų išlaisvinti ateities investicijoms reikalingus išteklius.

Aljansas dabar imasi mažinti apimtį ir persitvarkyti, kad galėtų prisitaikyti prie pasikeitusios saugumo aplinkos. NATO, remdamasi NRF, dabar atlieka tikslinę pajėgų analizę, kuria siekiama nustatyti, kiek mažiausiai NATO reikia kariuomenės ir pajėgumų, kad galėtų vykdyti savo XXI amžiaus misijas. Nustačius šiuos poreikius, iš kiekvienos valstybės narės bus paprašyta skirti tiek kariuomenės ar pajėgumų, kiek jos mano galinčios skirti. Kai NATO poreikiai bus patenkinti, valstybės narės pačios galės nuspręsti, kokias papildomas karines pajėgas, be tų, kurių reikia Aljansui, jos norės turėti. Šalims prisitaikius prie NRF rotacijos ir nuolatinių reikalavimų, tai bus akstinas transformuoti valstybių narių kariuomenes.

1921 m. italų mokslininkas, oro pajėgų teoretikas Giulio Douhetas rašė, kad „pergalė šypsosi tam, kas numato karo pobūdžio pokyčius, o ne tam, kuris laukia, kol galės prisitaikyti prie įvykusių pokyčių.“ Po 80 metų jo žodžiai išlieka tokie pat prasmingi kaip ir tada, kai jis juos parašė, ir iliustruoja Prahoje sudarytos NATO pertvarkos darbotvarkės svarbą. Tačiau neįmanoma įvykdyti pertvarkos tarsi mostelėjus burtų lazdele - tam reikia daug dirbti.

Nepaisant tų sunkumų, kuriuos tenka nugalėti, iki NRF bus visiškai pasirengusios atlikti visas operacines užduotis, laimėjimai po Prahos susitikimo nuteikia optimistiškai. Aljansas sėkmingai iš esmės pakeitė savo vadovavimo struktūrą ir pasiekė, kad mažiau nei per metus NRF koncepcija taptų realybe - tai didelis laimėjimas, atsižvelgiant į sunkumus, kuriuos teko patirti keičiant karinę organizaciją ir kultūrą. Aljansas turi šlovingą istoriją ir puikiai pasirodė šaltojo karo metu. Taip pat įspūdingai jis veikia ir šiandien, tuo pačiu metu vykdydamas operacijas Afganistane, Balkanuose ir Viduržemio jūros regione. Aš tikiu, kad, įgyvendinus Prahoje numatytą Aljanso viziją, geriausios NATO dienos laukia ateityje.

Generolas Jamesas L. Jonesas yra NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiasis vadas ir JAV pajėgų Europoje vadas.


* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.



  Autoriai
 


Barry Adamsas – Amerikos tarptautinio švietimo tarybų Maskvoje, Rusijoje, vyresnysis mokslinis bendradarbis, dirbęs NATO nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. kovo.

Chrisas Donnelly – JK Gynybos akademijos Šrivename, Anglija, vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1989 - 2003 m. buvo keturių NATO generalinių sekretorių specialusis patarėjas Vidurio ir Rytų Europos klausimais.

Generolas Jamesas L. Jonesas – NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiasis vadas ir JAV pajėgų Europoje vadas.

Williamas Marchallas – Progresyvios politikos instituto Vašingtone direktorius.

Alfredas Moisiu – Albanijos Prezidentas.

Susana Pond – NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus PTL bendradarbiavimo programų vadovė.

Peteris Rudolfas – Berlyne įsikūrusio Tarptautinės politikos instituto analitikas, nagrinėjantis transatlantinius santykius.

Mohamedas Kadry Saidas – Al-Ahramo politinių ir strateginių studijų centro Kaire karinis ir techninis patarėjas, atsargos generolas.

Robertas Weaveris – NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus Šalių santykių ir politinių reikalų sektoriaus vadovas.










  Kitas numeris
 

Kitame NATO apžvalgos numeryje bus kalbama apie pasirengimą Aljanso viršūnių susitikimui, kuris įvyks Stambule birželio 27 ir 28 dienomis. Numerio autoriai – valstybės veikėjai, analitikai ir praktikai Johnas Colstonas, Tayyipas Erdoganas, Srdjanas Gligorijevicius, Adamas Kobierackis, Geraldas Knausas, Jaapas de Hoop Schefferis, Jamie Sheasas, Tomas Valasekas ir Nicholas Whytesas.