Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
 apžvalga
 Speciali skiltis
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Bibliografija
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui

Diskusija
Ar turėtų Artimieji Rytai tapti nauju NATO pagrindiniu frontu?
         Willis Marchallas    prieš    Peterį Rudolfą



Willis Marchallas yra Progresyvios politikos instituto Vašingtone direktorius



Peteris Rudolfas yra Berlyne įsikūrusio Tarptautinės politikos instituto analitikas, nagrinėjantis transatlantinius santykius

            taip

ne            

Mielas Peteri,

Po rugsėjo 11 d. išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose vis stiprėja nuomonė, kad Didieji Vidurio Rytai XXI amžiui yra tai, kuo Europa buvo XX amžiui – intensyviausių konfliktų vieta pasaulyje.

Žinoma, yra ir kitų „karštų taškų“: ypač nerimą kelia Šiaurės Korėja. Tačiau Didieji Vidurio Rytai – nuo Maroko iki Pakistano, be jokios abejonės, ir yra ta vieta, kur kaupiasi didžiausi mus šiandien ypač bauginantys pavojai: nihilistinis terorizmas, masinio naikinimo ginklai, piktavaliai diktatoriai ir žlugusios valstybės.

Atrodo, kad šiam požiūriui vis labiau pritariama Europoje. Pavyzdžiui, vasarį įvykusioje Miuncheno konferencijoje saugumo politikos klausimais Joschka Fisheris Artimuosius Rytus pavadino „šio amžiaus pradžios didžiausios grėsmės mūsų regiono ir pasaulio saugumui – destruktyviojo džihado terorizmo su savo totalitarine ideologija – epicentru“.

NATO turi būti perorientuotas ginti mūsų bendrus saugumo interesus nuo Didžiuosiuose Vidurio Rytuose bręstančio naujojo totalitarizmo.

Jei amerikiečiai ir europiečiai iš tikrųjų pradeda vis labiau sutarti dėl bendro mums iškilusių grėsmių apibrėžimo, vadinasi, NATO, kertinė transatlantinės Sąjungos institucija, turi persiorientuoti kovai su šiomis grėsmėmis.

Ar yra alternatyva? Nuo to laiko, kai iširo Sovietų Sąjunga, Aljansas tęsė veiklą iš inercijos. NATO plėtra sudarė tikslingos veiklos įvaizdį, bet tai buvo veikiau susiję su Vakarų laimėjimų, pasiektų šaltojo karo metu, įtvirtinimu, nei Aljanso orientacija į naująsias misijas. Vis dar išlieka klausimas, kam reikalinga NATO. Ypač po skilimo dėl Irako transatlantiniams parteriams vertėtų susitarti dėl atsakymo. Ir greitai, nes gali staiga pamatyti žengią skirtingais keliais.

Aš manau, kad atsakymas yra gana aiškus: NATO turi būti perorientuotas ginti mūsų bendrus saugumo interesus ir liberalias vertybes nuo Didžiuosiuose Vidurio Rytuose bręstančio naujojo totalitarizmo. Tai nėra vien tiktai karinė grėsmė. Kad ilgalaikės pastangos būtų vaisingos, būtina pakeisti fanatizmą ir smurtą regione sukeliančias sąlygas – kietą politinę prispaudą, ekonominę stagnaciją ir įsišaknijusią kultūros nykimo baimę. Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas George W.Bushas ir demokratų kandidatas į Baltuosius Rūmus senatorius Johnas Kerry paragino imtis platesnės regiono modernizavimo strategijos – plėsti prekybą, teikiant didesnę, nuo valdymo reformų priklausančią paramą, taip pat aktyviai remti žmogaus teises, teisinės valstybės kūrimą bei nepriklausomas piliečių grupes. Fischeris tokią strategiją vadina “pozityvia globalizacija“, bet iš esmės tai yra tas pats.

Tačiau jei vien tiktai karinė galia negali įveikti naujojo totalitarizmo grėsmės, tai vargu ar galima ir pergalė be įtikinamo grasinimo panaudoti jėgą. Al Qaida, beje, jau puolė tris NATO sąjungininkes: Ispaniją, Turkiją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Kad galėtų apginti „transatlantinę tėvynę“ nuo naujų teroristinių atakų, NATO privalo išsiugdyti gebėjimą surasti ir sunaikinti teroristų grupes, taip pat užtikrinti, kad teroristai niekur neturėtų saugaus prieglobsčio. Tuo, be abejo, ir pateisinama precedento neturinti NATO intervencija tolimajame Afganistane.

Organizuodama 6500 karių Tarptautines saugumo paramos pajėgas (ISAF) Kabule, NATO iš esmės jau peržengė Rubikoną ir pradėjo savo strateginę orientaciją į Didžiuosius Vidurio Rytus. NATO uždavinys dabar – tapti agresyvesne ir veiksmingesne taikdare. Tai reiškia, kad reikia pajudėti iš sostinės, nuginkluoti karingus genčių vadus bei ginkluotus būrius ir priversti juos paklusti centrinei vyriausybei, taip pat reikia glaudžiau bendradarbiauti su 10000 amerikiečių, kovojančių su Talibano ir al-Qaidos likučiais palei Pakistano sieną.

Kaip Jungtinės Amerikos Valstijos negali sau leisti pralaimėti Irake, lygiai taip ir NATO negali pralaimėti Afganistane. Mūsų partneriai Europoje privalo paremti ISAF naujomis pajėgomis bei įranga ir pradėti kurti saugumą bei stabilumą kitose šalies dalyse, ypač nepaklusniuose pietiniuose Pathano regionuose. Afganistanas iš esmės galėtų tapti Europai tuo katalizatoriumi, kuris paspartintų jos naujųjų greitojo reagavimo pajėgų bei kariuomenės perkėlimo ir logistikos gebėjimų, reikalingų norint skleisti galią dideliu nuotoliu, plėtojimą.

Labiau sutelkta ir geriau aprūpinta NATO taip pat galėtų paremti energingesnes tarptautinės diplomatijos pastangas sustabdyti masinio naikinimo ginklų (MNG) plėtrą regione. Ar būtų Europai pavykę priversti Iraną atverti savo branduolines programas tarptautinei inspekcijai, jei kaimynystėje nebūtų buvusi akivaizdžiai pademonstruota JAV karinė galia? Vargu. Tą patį galima pasakyti ir apie Libano sprendimą išsižadėti masinio naikinimo ginklų bei pavėluotą Pakistano griežtumą A.Q. Khano branduolinio „turgaus“ atžvilgiu. Bet NATO ne tiktai turi gerinti savo gebėjimus skleisti galią regione, jai taip pat reikia sukurti bendravimo su regiono šalimis sistemą pagal Partnerystės taikos labui su buvusiomis Sovietų bloko šalimis modelį, siekiant sustiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje, skaidrumą ir pasitikėjimo skatinimą visame regione. Ir, žinoma, NATO turėtų plėtoti galimybes, kurios leistų jai kirsti prevencinį smūgį į branduolinę įrangą tose šalyse, kurios nepaiso tarptautinių šio ginklo neplatinimo reikalavimų.

Be to, visiškai įmanoma, kad NATO turėtų imtis aktyvesnio vaidmens užkirsti kelią konfliktams ir paremti politinius susitarimus regione. Pavyzdžiui, ji turėtų remti pastangas sustabdyti civilinę nesantaiką Sudane, ten dislokuodama pajėgas, kurios galėtų padėti išvengti ne arabų kilmės žmonių žudynių pietuose. Jos suteiktų saugumo garantijas, kurios palengvintų derybomis pagrįstą Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą sukurti dvi valstybes. Naujajai Palestinos valstybei prireiktų pagalbos nuginkluoti Hamas ir kitas teroristų grupes, o Izraelis norėtų žinotų, kad jam neteks vienam nešti savo piliečių saugumo naštos. NATO Generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoop Schefferio aiški nuostata dėl NATO misijos Irake jau yra paskata naujai Irako vyriausybei ir Aljanso vienybei atkurti.

Aišku, tam reikėtų smarkiai keisti Europos šalių karinius biudžetus, išaugusios NATO sprendimų priėmimų struktūrą ir, visų pirma, pačių europiečių požiūrį. Jei saugumas šaltojo karo metais reiškė būtinybę atgrasyti sovietus nuo noro pulti Vakarų Europą, tai saugumui terorizmo ir džihado amžiuje reikia aktyvesnės prevencinės nuostatos. Ar europiečiai yra pasirengę iškeisti dabarties riziką į ateities saugumą? Aš nežinau, bet manau, kad jie apmąstys esminę pamoką, kurią amerikiečiams davė rugsėjo 11-oji: jei nekreipi dėmesio į besikaupiančias grėsmes, tai dar nereiškia, kad esi saugus.

Nuoširdžiai Jūsų,
...Į viršų ...
Willis


Mielas Willi,

Galiu pasirodyti esąs senamadiškas „realistas“, bet tikiu, kad pagrindinis tarptautinis iššūkis yra valdyti galingųjų valstybių santykius. Jei ir yra regionas, kuriame galingųjų konfliktas gali peraugti į (branduolinį) karą ,- tai Rytų Azija. Kinijos kilimas, be abejo, iškels sudėtingų klausimų ir Amerikos politikos strategams, ir jų kolegoms iš Europos. Anaiptol nenoriu sumenkinti to fakto, kad islamo terorizmas šiuo metu kelia pačią rimčiausią tarptautinę grėsmę. Aš tiktai noriu suabejoti prielaida, kad Didieji Vidurio Rytai XXI amžiui yra tuo, kuo Europa ir Azija buvo XX amžiui.

Kita vertus, aš pernelyg paveiktas liberalaus mąstymo tarptautiniuose santykiuose, kad manyčiau, jog NATO neišvengiamai iširs kaip saugumo institucija, jei nesiims visapusiškos misijos kovoti su bendromis grėsmėmis. Tokia eiga, kurios Jūs, atrodo, ir tikitės, reikštų, kad pagrindinės NATO narės turėtų iš esmės peržiūrėti savo strategijos preferencijas. Be abejo, toks dramatiškas pokytis vidaus koalicijose ir nuostatose, palaikančiose NATO, kaip saugumo institucijos su daugybe funkcijų, išlaikymo idėją, gali įvykti tiktai NATO narystės kainai tapus nepriimtinai didelei. Gal mums labiau reikėtų rūpintis, kaip nenualinti Aljanso, o ne dėl to, kad nėra vienijančios misijos ir naujo centrinio fronto.

Taip, bendra grėsmė yra. Tačiau, atmetus politinę retoriką, tai grėsmė, kuri yra daug didesnė Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kaip „Artimųjų Rytų galybei“, nei Europai. Be to, islamo teroristų keliama grėsmė, kaip Jūs nurodėte, nėra vien karinė grėsmė. Tiesą sakant, manyčiau, kad pirmiausia tai visai ne karinė grėsmė. Man atrodo, kad tikrasis klausimas yra: koks gali būti praktinis NATO indėlis į plataus masto strategiją, skirtą kovoti su islamo tarptautinio terorizmo grėsme ir susidoroti su branduolinių ginklų platinimo rizika saugumui? Tokioje plataus masto strategijoje turėtų būti vengiama konsoliduoti skirtingas grėsmes ir rizikas į vieną monolitinę grėsmę, o tai, panašu, ir vyksta dabartinėje JAV užsienio politikos diskusijoje.

Tai, kad pagrindinis dėmesys skiriamas Didiesiems Vidurio Rytams, neturėtų būti laikoma Aljanso terapijos priemone. Blaiviai neišanalizavus įsitraukimo į Didžiųjų Vidurio Rytų problemas, atsižvelgiant į strateginius prioritetus ir į ribotus išteklius bei pajėgumus, Jūsų ilgas reikalų, kuriais galėtų užsiimti Aljansas, sąrašas gali viršyti galimybes. NATO ir toliau išlieka pernelyg svarbi institucija, kad galima būtų statyti į pavojų jos egzistenciją perdėtai ambicingu ir brangiai kainuojančiu įsitraukimu į Artimųjų Rytų problemas.

Gal mums labiau reikėtų rūpintis, kaip nenualinti Aljanso, o ne dėl to, kad nėra vienijančios misijos ir naujo centrinio fronto.

Jau beveik įpratome girdėti, kad Vakarai negali sau leisti patirti pralaimėjimo Irake ir Afganistane. Tačiau reikėtų būti atsargesniems, kai kalbame apie NATO prestižą ir patikimumą. Kas yra pralaimėjimas? Žinoma, būtų gerai, kad abi šalys taptų stabiliomis demokratinėmis valstybėmis. Bet tai negali būti kriterijus, kuriuo matuojama sėkmė arba pralaimėjimas, išreikštas „išėjimo strategija“. Sukliudyti Afganistanui vėl tapti tarptautinio terorizmo prieglobsčiu yra konkretesnis ir realesnis tikslas. Ištekliai nėra neišsenkantys ir pasirengimas brangiai mokėti turi ribas - netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Oficiali retorika neatitinka realios politikos. Veiksmais pasakoma daugiau nei žodžiais, kai prireikia įvertinti gyvybiškai svarbius interesus. Ne tiek daug NATO valstybių narių žavisi idėja užsiimti genčių karo vadais visoje šalyje, ko, greičiausiai, Jūs ir tikitės iš europinių Aljanso pajėgų.

Esate teisus, sakydamas, kad Jūsų vizijai reikia „dramatiškų pokyčių“ iš Europos pusės, tarp jų – didesnių karinių biudžetų ir kitokio strateginio požiūrio. Tačiau nepanašu, kad tokie pokyčiai įvyktų, kaip ir pokyčiai, kurių lauktume iš JAV ir kurių Jūs nepaminėjote: pripažinti Europos valstybes kažkuo svarbesniu, o ne tik jaunesniuoju partneriu, kuris turi arba šokti pagal JAV dūdelę arba rizikuoja sukelti vyresniojo partnerio priešiškumą. Visiškai aišku, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos nori dalytis ta našta, kurią uždeda buvimas Artimųjų Rytų galinguoju. Tačiau jei sąjungininkai imasi kartu nešti naštą, kartu jie turi priimti ir sprendimus. Galbūt atėjus naujam Prezidentui, JAV užsienio politikos tonas ir taps nuolaidesnis, tačiau kas bebūtų Baltuosiuose Rūmuose, Vašingtonui nebus lengva pripažinti didesnę Europos įtaką Artimuosiuose Rytuose.

Gali būti, kad kada nors ir teks prevenciškai smogti per „branduolinę įrangą, kuria pažeidžiami tarptautiniai neplatinimo reikalavimai“. Bet ar kuris nors JAV prezidentas ryšis bandyti dėl tokios politikos pasiekti Aljanse visuotinį sutarimą? Tokios politikos įteisinimas NATO, be abejo, yra svarbi politinė paskata pradėti tokias subtilias derybas, tačiau bandymo pasiekti susitarimą dėl, sakykime, veiksmų prieš Iraną, kaina gali pasirodyti esanti pernelyg didelė.

Jei Jungtinėms Amerikos Valstijoms sėkmingai pavyks susidoroti su pasipriešinimu Irake ir politinė situacija ims gerėti bei pasisuks teigiama linkme, įtraukti NATO būtų politiškai patrauklu, tačiau tai turėtų palyginti kuklią karinę vertę. Tačiau, jei situacija negerės, partizaninis karas įgaus pagreitį ir Irake kils pilietinis karas, bet kurioms ten dislokuotoms NATO pajėgoms gali prireikti dalyvauti kovinėse misijose. Toks scenarijus nėra patrauklus, atsižvelgiant į daugumos valstybių narių nuotaikas, ir tai, be jokios abejonės, būtų transatlantinės nesantaikos receptas.

Koordinuojant Europos ir JAV politiką, Didieji Vidurio Rytai virsta dėmesio centru. Tačiau Didžiųjų Vidurio Rytų iniciatyva neturės ateities, jei JAV administracija vėl neįsitrauks į Izraelio ir Palestinos konfliktą.

Galbūt, skatinant ekonomikos modernizavimą ir politinę toleranciją, laikui bėgant ir būtų galima padėti išdžiovinti naujo terorizmo šaltinį. Tačiau turime žinoti, kad tokio proceso metu padėtis vėl taps labai nestabili, o tai Vakarams gali mesti dar didesnių iššūkių ir sukelti problemų. Jei NATO gali padėti susidoroti su šiais iššūkiais, ji tai ir turėtų daryti. Jei, pavyzdžiui, karinė partnerystė pagal Partnerystės taikos labui pavyzdį galėtų padėti Artimųjų Rytų karininkams priimti demokratines normas, nėra abejonės, kad tokia iniciatyva prisidėtų prie bendros strategijos.

Tačiau negalima norėti, kad NATO, kaip saugumo institucija su didėjančiu narių skaičiumi, taptų centriniu transatlantinės Didžiųjų Vidurio Rytų politikos koordinavimo forumu. Aišku, toks koordinavimas būtų paprastesnis jungiantis į tikslines mažesnes grupes, kuriose svarbus vaidmuo būtų skirtas Europos Sąjungai.

Nuoširdžiai Jūsų,
...Į viršų ...
Peteris


Mielas Peteri,

Kol atmintyje dar neišblėsę siaubingų žudynių Madride vaizdai, man sunku rimtai priimti mintį, kad „santykių tarp galingųjų valstybių valdymas“ yra svarbiau už kovą su naujuoju masinių žudynių terorizmu arba už tą siaubingą perspektyvą, kad į teroristų rankas gali patekti masinio naikinimo ginklas. Viena rizika atrodo abstrakti, akademiška, kita – tiesiog akivaizdi.

Kaip bebūtų, Jungtinės Amerikos Valstijos nuo Korėjos karo laikų užsiima savo santykių su Kinija – kaip galingųjų valstybių santykių – vadyba, tai darys ir toliau, nepaisant to, kad mums tenka kovoti su terorizmu ir džihado fanatizmu. Nemanau, kad didėjanti Kinijos geopolitinė reikšmė kelia potencialią grėsmę Amerikai ar Europai. Grėsmė, jei tokia ir yra, kyla iš Kinijos lyderių ideologijos ir ambicijų bei despotiškų režimų polinkių išgalvoti išorines „grėsmes“, kad pateisintų priespauda grindžiamą savo valdymą. Jei dabartinę Kiniją keičiančios laisvės jėgos nebus nuslopintos ir toliau skverbsis iš ekonominės į politinę sritį, Kinijos ir JAV santykiai gali tik gerėti, o ne blogėti. Štai kodėl šiandien man didesnį nerimą kelia Rusijos grįžimas į autoritarizmą, o ne karo su Kinija perspektyva.

Bet grįžkime prie mūsų nesutarimo esmės. Jūs sakote, kad NATO yra pernelyg svarbi, kad „galima būtų statyti į pavojų jos egzistenciją perdėtai ambicingu ir brangiai kainuojančiu dalyvavimu Artimuosiuose Rytuose“. Dėl ko svarbi? Ar NATO dabar egzistuoja tik tam, kad egzistuotų, ar ji turi strateginį tikslą? Jeigu Aljansas dabar sprendžia tokias visa nustelbiančias problemas, kad negali skirti daugiau išteklių padėčiai Afganistane stabilizuoti, norėčiau žinoti, kokios tai problemos. Be realios misijos kovoti su realiomis grėsmėmis, NATO gresia pavojus pavirsti instituciniu saugumą suteikiančios vaikiškos antklodėlės atitikmeniu – suteikia jaukumo, bet realiai nuo pavojaus negelbsti.

NATO galėtų suteikti saugumo garantijas, kurios palengvintų derybomis pagrįstą Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą sukurti dvi valstybes.

Beje, priešingai, nei Jūs manote, aš nesakiau, kad NATO misijos Afganistane paskirtis turėtų būti demokratinės vyriausybės įtvirtinimas. Greičiau – padėti centrinei vyriausybei nuraminti šalį, kad ji nenugrimztų į chaosą ir vėl nepavirstų teroristų prieglobsčiu. Taip, tai greičiausiai reikštų, kad reikėtų susiremti su kai kuriais karingais genčių vadus, o tai, kaip Jūs sakote, patiktų nedaugeliui Europos valstybių. Tačiau, jei norime atlikti misiją, – tai turi būti padaryta. Šiuo atveju nėra ko bijoti persistengti: turtinga Europa aiškiai turi pakankamai žmogiškųjų ir materialinių išteklių, kad padėtų nuskurdusios, atsilikusios šalies vyriausybei pasiekti, kad jos klausytų už Kabulo ribų, ir taip padėti JAV pajėgoms sunaikinti Talibano ir al-Qaida likučius Pakistano pasienyje. Tai noro, o ne išteklių klausimas.

Pagaliau Jūs teisus, kad naujajam transatlantiniam projektui, kuriuo siekiama modernizuoti Didžiuosius Vidurio Rytus, reikės naujo Jungtinių Amerikos Valstijų, taip pat ir Europos požiūrio. Bet europiečiai negali turėti visko vienu metu: jei jiems nepatinka, kad Jungtinės Amerikos Valstijos su jais elgiasi kaip su „jaunesniuoju partneriu“, jiems reikėtų imtis vyresniojo partnerio naštos. Tai reiškia – skirti daugiau lėšų gynybai, plėtoti naujus moderniausios ginkluotės pajėgumus ir, o tai, ko gero, visų sunkiausia – būti pasirengusiems panaudoti jėgą, kai to reikalauja mūsų bendro saugumo interesai. Pripažįstu, kad tai dideli, politiškai sunkūs žingsniai. Dauguma Europos lyderių tikriausiai nemano, kad iš Didžiųjų Vidurio Rytų kylančios grėsmės pateisina tokius žingsnius. Gal jie ir teisūs, bet Madrido įvykiai yra labai svarus, užtikrintą ramybę griaunantis argumentas.

Nuoširdžiai Jūsų,
...Į viršų ...
Willis


Mielas Willi,

Nelieskime klausimo, ar didžiųjų valstybių santykių taikus reguliavimas ir siekis išvengti katastrofiško didžiųjų galių konflikto šiame šimtmetyje bus toks pat reikšmingas iššūkis, kaip ir praėjusiame. Tiesiog būčiau laimingas, galėdamas pritarti Jūsų liberaliam optimizmui dėl galingųjų valstybių varžybų pabaigos. Aš nesutinku tiktai su JAV užsienio politikos diskusijose ryškėjančia nuomone, kad šiame šimtmetyje Artimieji Rytai taps pagrindiniu konfliktų regionu, bet neprieštarauju tam, kad mums yra iškilusi mirtina tarptautinio terorizmo grėsmė tokiu mastu, kokio istorijoje dar nebuvo.

Ši tarptautinė grėsmė iš tikrųjų užgimė Artimuosiuose Rytuose, tačiau ji jau kuris laikas egzistuoja ir Europoje ir prieš šią grėsmę visų pirma netinka karinės priemonės. Todėl NATO vaidmuo šioje kovoje gana ribotas. Tačiau daugumos europiečių požiūriu, tai nereiškia, kad Aljansas taps nebereikalingas, jeigu neis į Artimuosius Rytus. Jūs, atrodo, esate įsitikinęs, kad Europos saugumo tradicinės dilemos ir problemos niekada nebeiškils, nors, tiesą sakant, ir reiškiate tam tikrą susirūpinimą dėl to, kaip vystosi įvykiai Rusijoje. Galbūt jie ir nebepasikartos. Tačiau negalime būti tuo tikri. NATO yra ne „saugumą suteikianti vaiko antklodėlė“, bet išmintinga draudimo politika. Gal kai kurios rizikos ir nelabai realios, todėl gali atrodyti, Jūsų žodžiais tariant, „akademiškos“. Tačiau nekelia abejonių tai, kad nuo jų apsidrausti - apdairu ir išmintinga, jei tik draudimo kaina nėra per daug didelė.

Didžiųjų Vidurio Rytų iniciatyva neturės ateities, jei JAV administracija vėl neįsitrauks į Izraelio ir Palestinos konfliktą.

Be to struktūrinio vaidmens, kuris Aljansui pagal seną įprotį, susiformavusį per ilgus karinio bendradarbiavimo metus, tenka užtikrinant Europos saugumą, „naujoji” NATO daugeliu aspektų yra saugumo paslaugų teikėja, todėl ji taip pat geba sutelkti norinčiųjų koalicijos pajėgas. Todėl, jei NATO gali būti naudinga sprendžiant konkrečias Artimųjų Rytų problemas, ji ir turėtų būti tam panaudota. Tačiau vienas dalykas yra sudarinėti planus nenumatytiems atvejams politiškai subtiliose regiono karinėse misijose – galima nesunkiai įsivaizduoti krizės, apimančios tokias „draugiškas“ šalis kaip Saudo Arabija ir (arba) Pakistanas, scenarijų. Visai kas kita yra taip sureikšminti Didžiųjų Vidurio Rytų svarbą Aljansui, kad jie taptų nauju centriniu NATO frontu ir jo egzistavimo pagrindu.

Kalbant apie Afganistaną, neįmanoma paneigti fakto, kad jokia NATO narė, netgi Jungtinės Amerikos Valstijos, neturi noro skirti tam reikiamų žmogiškųjų ir materialinių išteklių. Geranoriški kvietimai imtis ambicingų užduočių, neatsižvelgiant į politinius ribojimus ir skirtingas strategines perspektyvas, yra pasmerkti baigtis nusivylimu ir nepasitenkinimu.

Nepaisant to, manau, sutariame, kad ir NATO viduje, ir, labiau tikėtina, kitose struktūrose, yra neišvengiamai būtinas tvarus transatlantinis dialogas apie strateginius prioritetus ir galimą bendrą politiką Didžiuosiuose Vidurio Rytuose.

Nuoširdžiai Jūsų,
...Į viršų ...
Peteris.


Mielas Peteri,

Nemanau, kad galingųjų valstybių varžybos baigiasi. Neatmetama galimybė, kad Rusijoje įsigalės naujas panslavistinis nacionalizmas, galbūt paskatinsiąs agresyvų Maskvos siekį absorbuoti senosios Sovietų imperijos dalis. Tai blogiausio scenarijaus variantas, tačiau dabar, kai, atrodo, liberalizmas Rusijoje traukiasi, šio scenarijaus taip pat negalima visiškai atmesti, tad visomis išgalėmis išsaugokime NATO, kaip mūsų draudimo polisą.

Tačiau stebina tai, kad tokiems grynai hipotetiniams pavojams gali būti teikiama pirmenybė prieš neabejotinai tikras grėsmes, su kuriomis jau dabar susiduriame. NATO yra karinė sąjunga, sukurta ginti savo narius nuo ginkluotų užpuolimų ir grasinimų. Jau trys NATO narės patyrė Artimuosiuose Rytuose įsišaknijusio pasaulinio terorizmo tinklo ir islamo ekstremistų antpuolius. NATO privalo arba parengti planus, sutelkti gebėjimus ir valią veiksmingai kovai su šia grėsme, arba atsisakyti pretenzijų išlikti tikru savitarpio gynybos paktu.

Požiūris, kad NATO turi tapti telkiniu, iš kurio narės galėtų pasisemti karinių išteklių arba suformuoti „norinčiųjų koalicijas“, atrodo nerealus, kadangi stokojama bendro politinio sutarimo, kokiam tikslui tokie ištekliai turėtų būti panaudoti. Labiau tikėtina, kad ji gali pavirsti transatlantinio saugumo forumu arba galbūt, pirmiausia, Europos saugumo integracijos struktūra. Bet kuriuo atveju tai reikštų galą tokiai NATO, kokią mes pažįstame - galingai Amerikos ir Europos partnerystei, grindžiamai aiškia ir nedviprasmiška misija, kuria buvo paremta sėkminga Vakarų šaltojo karo strategija ir laisvos demokratijos plėtra.

Mes sutariame, kad neįmanoma nugalėti terorizmo vien tiktai karinėmis priemonėmis. Tačiau kai kurie uždaviniai - atimti iš teroristų saugų prieglobstį „žlugusiose“ arba piktavalėse valstybėse, surasti ir sunaikinti teroristų grupes, nesvarbu, kur jie kurtų savo kenkėjiškus planus, palaikyti taiką ir padėti kurti valstybę Kosove, Afganistane, Irake, sukliudyti pervežti branduolines ir kitokias pavojingas medžiagas - visam tam neišvengiamai reikia karinės jėgos. Afganistanas iš tikrųjų pateikia kritišką išbandymą. Jūs teigiate, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Europos šalys NATO narės nenori skirti išteklių darbui atlikti. Gal tada mums atsitraukti ir viltis, kad viskas bus gerai? O gal Osama bin Ladenas teisus, kalbėdamas apie demokratinių Vakarų neryžtingumą?

Be realios misijos kovoti su realiomis grėsmėmis, NATO gresia pavojus pavirsti instituciniu saugumą suteikiančios vaikiškos antklodėlės atitikmeniu.

Šiandienė transatlantinė diskusija apie terorizmą, Iraką ir Artimųjų Rytų transformaciją slepia dažniausiai balsu neišsakytą vienų kitiems baimę. Europiečiai bijo, kad Amerika jų neįtrauktų į bereikalingas kautynes; amerikiečiai bijo, kad europiečiams neužteks ryžto reikiamai kovai. Aš visiškai su Jumis sutinku, kad būtinai reikalingas atviras transatlantinis dialogas, kuris ne tik išsklaidytų baimes, bet ir padėtų rasti veiksmingą bendrą atsaką į mums iškilusius naujus pavojus.

Nuoširdžiai Jūsų,
...Į viršų ...
Willis.


Mielas Willi,

Jūs teisingai paminėjote transatlantinės diskusijos slepiamas baimes. Panašu, kad tai to reiškinio, kurį mokslininkai pavadino „aljanso saugumo dilema“, šių dienų apraiška. Viena vertus, Aljansui priklausančios šalys bijo, kad jų sąjungininkai gali jas palikti bėdoje. Kita vertus, jos pačios bijo įsivelti į konfliktus, kurie, jų nuomone, nesusiję su gyvybiškai joms svarbiais interesais. Irako karas taip pat sužadino Europoje tam tikrą baimę pakliūti į spąstus ir privertė rimtai suabejoti JAV administracijos išmintingumu bei prioritetais tuo metu, kai pasaulinio masto islamo terorizmas, be jokios abejonės yra iš tikro tas aiškus ir realiai egzistuojantis pavojus.

Ir dar, aš netikiu, kad galima atgaivinti „senąjį“ NATO, grindžiamą viena dominuojančia geografiškai apibrėžta misija. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. antpuolių NATO pritaikė Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnį, tačiau nė viena valstybė narė nepriėmė to kaip pareigą suteikti besąlygišką karinę paramą. Be to, kaip Jūs pamenate, Vašingtonas akivaizdžiai siekė sudaryti koaliciją iš norinčiųjų dalyvauti jo kare prieš terorizmą, o ne rizikuoti veltis į Aljanso sprendimų priėmimo procedūrą.

NATO yra ne „saugumą suteikianti vaiko antklodėlė“, bet išmintinga draudimo politika.

Aš neraginu, kad NATO išeitų iš Afganistano, ir niekada to nedarysiu. Tačiau man neaišku, kaip galima sumažinti atotrūkį tarp ambicingos retorikos ir realios politikos. Ir kol kas man nepavyko rasti patvirtinimo, kad stabilizacija Afganistane Vašingtonui yra didžiausios svarbos reikalas. Todėl, manau, reikėtų būti atsargiems dėl to, kokiu mastu rizikuoti NATO patikimumu ir prestižu šioje operacijoje. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo aštriai (ir neteisingai) kritikuojamos Jungtinės Tautos dėl to, kad tarptautinė bendruomenė nesugebėjo įsikišti į įvykius Somalyje. Tai dar labiau pakirto paramą Jungtinėms Tautoms Jungtinėse Amerikos Valstijose. NATO ir transatlantinių santykių labui aš tikiuosi, kad Aljansui pavyks išvengti panašaus likimo Afganistane.

Nuoširdžiai Jūsų,
...Į viršų ...
Peteris.