Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
 apžvalga
 Speciali skiltis
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Bibliografija
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui

Knygų apžvalga
Plėtros studijos
  Barry Adamsas apžvelgia dvi naujas knygas apie NATO plėtrą.

Britų poetas Alexanderis Pope kartą rašė, kad įsimylėjėliai „gyvena sapnuose, o susituokę prabunda“. Tą patį galima pasakyti ir apie išsiplėtusią iki 19 narių NATO, bent jau taip mano Zoltanas Barany. Jo knygoje „NATO plėtros ateitis: keturių atvejų studija“ (Cambridge University Press, 2003) pateikiama virtinė naujųjų NATO narių (ir dabartinių, ir būsimųjų) trūkumų ir maldaujama nepakartoti to, ką autorius laiko 1999 metų plėtros etapo klaidomis. Šis maldavimas taip ir liko neišgirstas - šių metų kovo 29 d. prie Vašingtono sutarties prisijungė Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija.

Pirmasis po šaltojo karo įvykęs plėtros etapas buvo su trūkumais, įrodinėja profesorius iš Teksaso, kadangi Aljansas vis tiek priėmė Čekiją, Vengriją ir Lenkiją, nors jos ir nebuvo įvykdžiusios narystės reikalavimų. Dar kritiškiau savo studijoje Barany vertina Bulgariją, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją. Jis sielojasi, kad NATO būstinė šioms šalims tokia atlaidi. Kaip veiksmingą priemonę, be kita ko, Barany siūlo taisyti Vašingtono sutartį ir joje numatyti procedūrą, kuri leistų pašalinti pareigų nevykdančius narius. Šiuo atveju, kaip ir kitais konkrečiais su NATO politika susijusiais klausimais, autorius demonstruoja tam tikrą supratimo stoką apie Aljanso oficialiąją ir ypač neoficialiąją veikimo struktūrą.

Barany metodika ir tyrimai yra visiškai prieštaringi. Jis iš pat pradžių išreiškia aiškų savo požiūrį, pradžioje pateikdamas puikią labiausiai paplitusių argumentų už ir prieš plėtrą apžvalgą, tada apibūdina šių konkrečių atvejų analizės sistemą. Taigi jis stengiasi išnagrinėti bendrąsias kiekvienos aptariamos valstybės sąlygas (jos vidaus politiką, ekonominės veiklos rodiklius ir saugumo situaciją); jos vykdytą kampaniją siekiant narystės NATO; jos civilinių ir karinių santykių ir karinės reformos būklę. Taigi Barany grakščiai ir kompetentingai susieja tris šiaip jau atskiras tyrimo sritis: sisteminę transformaciją; vidaus sprendimų priėmimo analizę ir gynybos reformą. Tokiais duomenimis užpildoma spraga, kadangi NATO, priešingai nei Europos Sąjunga, linkusi nespausdinti metinių pažangos ataskaitų apie būsimų narių padėtį.

Barany atliktas kruopštus tyrimas remiasi gausybės pokalbių ir dokumentų medžiaga, atskleidžia iki tol mažai žinomų detalių. Tačiau ironiška yra tai, kad kuo labiau autorius baksnoja pirštu į kandidatų nesugebėjimą visapusiškai laikytis prieš stojimą prisiimtų įsipareigojimų, tuo akivaizdesnis tampa teigiamas plėtros proceso poveikis. Taip skaitytojas sužino, kad noras tapti NATO nare buvo tas lemiamas veiksnys, kuris 2002 m. sukliudė Vladimirui Mečiarui grįžti į valdžią Slovakijoje, paskatino Slovėniją imtis aktyvesnio vaidmens Balkanuose, o Rumuniją – patobulinti įstatymus dėl mažumų. Be to, apžvelgus pastarojo meto įvykius, pavyzdžiui, Lenkijos buvimą Irake, vadovaujantį Čekijos vaidmenį naujajame batalione kovai su CBRN ir svarų visų naujųjų sąjungininkių įnašą į NATO vadovaujamas taikos palaikymo operacijas, Barany pastangos sumenkinti naujųjų narių karinius pajėgumus neatrodo įtikinamos. Iš tiesų, kaip pripažįsta pats Barany, dauguma senųjų sąjungininkių neįstengia įvykdyti tokių nurodymų, kaip 3 procentus BVP skirti gynybos išlaidoms. Matuodamas pažangą pagal įstatymo raidę, jis rizikuoja nepastebėti Vidurio ir Rytų Europos šalyse dabar vykstančio pertvarkos proceso revoliucinio pobūdžio bei nepamatyti viso vaizdo.

Anatolio Lieveno ir Dmitrijaus Trenino parengtoje knygoje „Prieštaringi kaimynai, ES, NATO ir narystės kaina“ (Carnegie Endowment, 2003) laikomasi kitokio požiūrio. Kaip aiškina savo įžanginiuose komentaruose Treninas, kuris kaip ir Lievenas priklauso Carnegie korporacijos fondui (Carnegie Endowment for International Peace), jau nebeliko jokios institucinės alternatyvos Europos Sąjungai ir Europai, kurioje dominuoja NATO. Po šaltojo karo, kai nebuvo sukurta jokio Maršalo plano ar surengta didinga konferencija ir „niekur nesimatė drąsių išmintingų žmonių“, Vakarų plėtra tapo „pokonfrontacinio sureguliavimo ekvivalentu“. Per šį koncepcinį filtrą „Prieštaringų kaimynų“ autoriai siekia parodyti visų veikėjų, nuo Europos Sąjungos ir NATO iki naujųjų narių bei kol kas nuošaly likusių valstybių, perspektyvas ir interesus. Nesiimdamas iš naujo klijuoti valstybėms jau egzistuojančių etikečių „Rytai“ ir „Vakarai“, Treninas mini atsiradusią naują, joms visoms bendrą tapatybę „Šiaurė“. Pagrindiniu šio leidinio klausimu tampa ieškojimai, kaip geriausiai sukurti šią „Šiaurę“ ir išlyginti dabartinius tos teritorijos nelygumus. Neatrodo, kad „Europą“ būtų galima apibrėžti griežtai vien pagal tai, kaip ji atitinka dabartinius ES ir NATO narystės kriterijus. Veikėjai greičiausiai turi sukurti visapusišką ir lanksčią „visos ir laisvos Europos“ viziją, jei įsitvirtinusios Vakarų demokratijos šalys nori susidoroti su sudėtingomis pasaulio po rugsėjo 11-osios problemomis ir nepalikti tų valstybių, kurios šiuo metu liko nuošaly, vienų su savo bauginančiais ekonominiais ir politiniais iššūkiais.

Kaip dažnai atsitinka sudarant skirtingų autorių rašinių rinkinį, pateikti darbai yra nevienodos kokybės. Dar blogiau, kol knyga išėjo, keletas šių rašinių aiškiai paseno. Nepaisant to, kiekvienas, kuris domisi NATO plėtra, ras daug įdomios ir įkvepiančios medžiagos.

Remdamasis pirmojo ir antrojo po šaltojo karo plėtros etapų pavyzdžiais, Karlas Heinzas Kampas iš Konrado Adenauerio fondo su išmanymu aprašo, kaip veikia NATO vidaus mechanizmas. Jis nupiešia iš esmės konservatyvią organizaciją, kuri nenori suerzinti Rusijos, atsiliepdama į Baltijos respublikų narystės siekį. Kad įvyktų antrasis plėtros etapas, tvirtina jis, prireikė suderinti nacionalinius ir vidaus organizacinius veiksnius. Viena vertus, narystės klausimą skatino NATO politikos sunkiasvoriai, kita vertus - NATO, kaip visumai, reikėjo įvertinti, ar kandidatės atitinka visuotinai nustatytus narystės kriterijus. Dalį dėmesio Kampas skiria Rusijos nusistatymui prieš Aljanso plėtrą ir svarsto, nors ir abejodamas, galimo Rusijos narystės NATO klausimą. Jis taip pat atmeta baiminimąsi, kad NATO su 26 ar daugiau narių praras veiksmingumą, ir pabrėžia būtinybę, kad Europos Sąjunga ir NATO koordinuotų savo plėtros politikas.

Trys autoriai vaizduoja stojančiųjų šalių padėtį. Zaneta Ozolina, tarptautinių santykių profesorė iš Latvijos, aprašo Baltijos respublikų patirtį, kurias, atgavus nepriklausomybę, jungė jų bendras sovietinis palikimas net kai jos varžėsi dėl geresnės starto į Europą padėties. Iš pradžių viliojamos idėjos pasinaudoti ekonominiais buvimo Rytų ir Vakarų kryžkelėje privalumais, Baltijos respublikos pasirinko aiškesnę kryptį į Vakarus po 1998 m. Rusijos finansinės krizės. Politiką pasirinkti buvo lengviau. Tai lėmė jų dydis, nes mažos valstybės gali daryti įtaką „tarptautiniams procesams tiktai prisijungdamos prie didesnių, maždaug tokių pat tikslų siekiančių valstybių grupių arba sąjungų“. Kaip atsvara šiai būtinybei buvo mažų valstybių siekis apsaugoti savo kultūrų unikalumą ir naujai atgautą suverenumą nuo to, ką konservatoriai ir nacionalistai laikė „Baltijos kultūros silpninimu, griovimu ar net sunaikinimu, įsijungus į daug didesnę ir turtingesnę Europos Sąjungą“. Nesumažino baimės ir Vakarų reikalavimas, kad Baltijos respublikos pagerintų gausių savo šalyse rusų mažumų padėtį, o situaciją dar labiau komplikavo su privatizacija susijusios problemos, atsilikęs regiono žemės ūkis bei kaimo plėtra.

Kaip rašo Christopheris Bobinskis, žurnalo leidėjas ir buvęs „Financial Times“ korespondentas, Lenkijos troškimą prisijungti prie Vakarų institucijų skatino saugumo rūpesčių bei ekonominės plėtros ir aiškaus kultūrinio tapatumo su Europa siekio derinys. Iš pradžių tai sukėlė didžiulį visuomenės pritarimą narystei, kuris palaipsniui atslūgo, užleisdamas vietą kritiškesnei, netgi skeptiškesnei nuostatai. Bobinskis lygina „diskretišką“ stojimą į NATO su ES derybomis, kurios beveik be išimties vyko „atvirai diskutuojant dėl narystės sąlygų, todėl turėjo tiesioginę įtaką visuomenės požiūriui į narystę Europos Sąjungoje“. Beveik tokį patį poveikį turėjo ir kintantis Vakarų kultūros, kurią konservatyvios grupės vis labiau ėmė laikyti „ateistine ir amoralia“, suvokimas. Bobinskis taip pat nemažai dėmesio skiria narystės dinamikai bei išreiškia savo tautiečių dvejones dėl pastarojo meto reiškinių, pavyzdžiui, vis stiprėjančios Rusijos integracijos į NATO po rugsėjo 11 d., Europos Sąjungoje besiformuojančios ESDP (Europos saugumo ir gynybos politika), jos planų reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką. Jis taikliai pavadina šį naujųjų narių nerimo reiškinį „savo pačių spąstais“, kadangi „jau pats jų prisijungimas kelia grėsmę “atskiesti” šias organizacijas ir tai nebeleis joms ateityje turėti tokių pačių privalumų.“

Straipsniai apie šiuo metu aiškios perspektyvos tapti narėmis neturinčias šalis pateikia labiausiai prieštaringų ir įžvalgių minčių. Charlesas Kingas iš Džordžtauno universiteto Vašingtone aptaria Rumunijos ir Moldovos kelyje į euroatlantinę integraciją esančias kliūtis, kai jau pats jų lyginimas atrodo dirbtinis dėl didžiulių šių dviejų valstybių tautinio tapatumo, jų požiūrių į Europą bei faktinio integracijos masto skirtumų. Jis teigia, kad Moldovos visuomenės parama iš dalies pradėjo silpnėti nuo dešimtojo dešimtmečio, šaliai labiau priartėjus prie Rusijos. Rumunijos, priešingai, parama Europos Sąjungai ir NATO nesikeičia - trys ketvirtadaliai Rumunijos gyventojų nori ES narystės, pusė iš jų be išlygų, nepaisant to, kad Bukareštas Vakarų Europos visuomenės apklausose nuolat užima paskutinę vietą tarp ES kandidačių. Kaip pažymi Kingas, „europiečiai toli gražu nėra taip entuziastingai nusiteikę Rumunijos atžvilgiu, kaip Rumunija – Europos.“ Jis įtikinamai parodo Vakarų susirūpinimą dėl šalies politinio kurso, radikalaus Didžiosios Rumunijos partijos nacionalizmo ir požiūrio į mažumas. Kingo išvada, kad „nei Rumunija, nei Moldova dar greitai netaps Europos Sąjungos narėmis“, yra pasenusi, be to, į tas šalis reikia žiūrėti skirtingai. Jei Rumunija per tą laiką jau prisijungė prie NATO ir turi aiškų stojimo į ES grafiką, Moldova, atrodo, pasiklydo niekieno žemėje tarp Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS), kurioje dominuoja Rusija, ir Vakarų.

Dažnai nėra darnos tarp žmonių nuostatų ir politikos, įrodinėja Leonidas Zaiko iš Baltarusijos analizės instituto „Strategija“ savo studijoje apie Baltarusiją. Jis pastebi, kad Baltarusijos žmonės tuo labiau pripažįsta demokratiją ir laisvąją rinką, kuo stipriau nuo Vakarų šalį užtveria jos autoritariškasis prezidentas Aleksandras Lukašenko. Todėl Vakarai turi dar labiau stengtis nugalėti neigiamas asociacijas dėl Baltarusijos audringos praeities ir varžytis dėl įtakos su galingąja kaimyne Rusija, kurios poveikis ekonomikai ir žiniasklaidai yra gana stiprus. To pasekmės pasireiškia užsienio politikoje su aiškia tendencija šlietis prie Maskvos, kurią, prognozuoja Zaiko, gali sustiprinti neigiamas ES plėtros poveikis prekybai, kelionėms ir politinei padėčiai Minske. Jis baigia rašinį perspėjimu, kad „ignoruoti Baltarusiją arba tiesiog nurašyti ją kaip žlugusią būtų netikusi ir pavojinga politika“.

Panašų perspėjimą Ukrainos užsienio politikos analizėje pateikia ir Alexanderis Motylis iš Rutgerso universiteto Nju Džersyje bei Jamesas Sherras iš Sanhursto karališkosios karinės akademijos. Motylis prognozuoja, kad, kaip ir Baltarusijos atveju, iškils rimtų problemų dėl faktinio sienos į Vakarus uždarymo, kai Lenkija ims vykdyti Šengeno įsipareigojimus. Be to, jis išreiškia baimę, kad „atskyrimas reiškia atidavimą Rusijai“, kurios pranašumas yra geriau funkcionuojančios institucijos ir įspūdingas „minkštojo“ poveikio priemonių arsenalas. Toliau jis piešia tris neigiamus Ukrainos vystymosi scenarijus, jei jai nebus suteikta narystės Vakarų struktūrose perspektyva.

Sherras pradeda nuo to, kiek kainuos, jei Ukraina nebus integruojama. Toliau jis palygina skirtingus Europos Sąjungos ir NATO požiūrius į partnerystę. Sherro nuomone, Aljanso partnerystės programa padeda pritraukti partnerius, tarp jų ir Ukrainą, arčiau prie Vakarų institucijų, tuo tarpu, po šaltojo karo pabaigos ne taip radikaliai pasikeitusi Europos Sąjunga „toliau taiko seną plėtros modelį“, galintį tapti barjerų pastūmėjimo toliau į rytus procesu. Nors Europos Sąjunga neturi nieko, kas prilygtų NATO bendradarbiavimo programai, pagal kurią 2000 metais iš viso įvyko įspūdingas skaičius (500) NATO ir Ukrainos renginių, autorius viliasi, kad tai pakeis stiprėjantis Europos Sąjungos dėmesys saugumo politikai. Pereidamas prie vidaus situacijos, Sherras pažymi, kad Ukrainos gyventojai, nors apskritai ir ne taip neigiamai nusiteikę kaip Rusijos visuomenė, „aiškiai daug skeptiškiau žiūri į NATO nei šalies elitas, tuo tarpu Rusijos elito požiūris į NATO daug kritiškesnis nei šalies gyventojų“. Nepaisant problemų, 1999 m. prasidėjo intensyvaus gynybos reformai skirto bendradarbiavimo tarp NATO ir Ukrainos etapas. Sherras pateikia puikią bendradarbiavimo analizę ir kviečia Vakarus išlaikyti tokius įtakos kanalus bei „rimtai žiūrėti į Ukrainos siekius, susijusius su Europa“.

Jokia plėtros analizė negali būti išsami be Rusijos. Vladimiras Baranovskis iš Maskvos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto savo straipsnyje apžvelgia „Europos“ ir Rusijos abipusio suvokimo kaitą. Iš pat pradžių aiškiai pasakęs, kad šaltojo karo priešpriešą pakeitė bendradarbiavimo būtinybė, jis pažymi, kad santykiuose su Vakarais nebeliko dešimtojo dešimtmečio pradžiai būdingo idealizmo ir atsirado neapibrėžtumas. Tačiau, jo nuomone, „daugeliui dalyvaujančiųjų diskusijoje proeuropinis argumentas yra kur kas patrauklesnis, nes manoma, kad Rusija turi daugiau galimybių Europoje nei kur kitur būti pripažįstama reikšminga veikėja“. Baranovskis pateikia argumentuotą pagrindinių NATO ir Rusijos santykių etapų paveikslą: pradžioje dviprasmiška Jelcino nuostata į plėtrą, vėliau susiformavęs plataus masto, nors ir nevienalytis, Rusijos vidaus bendras sutarimas prieš ją; derybos, užsibaigusios Steigiamojo akto pasirašymu 1997 m. gegužę, ir NATO 1999 m. kampanijos Kosove poveikis. Tačiau galima apgailestauti, kad prezidento Vladimiro Putino pragmatiškos pozicijos dėl Aljanso analizėje nėra naujausių įvykių, pavyzdžiui, santykių tarp NATO ir Rusijos atšilimo po rugsėjo 11-osios pasaulinio karo prieš terorizmą plotmėje bei NATO ir Rusijos Tarybos.

Šiandien jau yra pasibaigęs antrasis po šaltojo karo NATO plėtros etapas. Aplink NATO Šiaurės Atlanto Tarybos stalą sėdi 26 sąjungininkai ir visi 26 plius Rusija dirba kartu NATO ir Rusijos Taryboje. Kiekvienas dalyvavęs ceremonijoje, kai NATO būstinėje buvo pirmą kartą pakeltos septynių naujų narių vėliavos, niekada negalės pamiršti nei paties įvykio, nei jo sukeltų stiprių emocijų. Daugeliui ten dalyvavusių naujų valstybių narių atstovų ta diena reiškė daugiau nei dešimtmetį trukusio darbo vaisių. Tačiau tai taip pat buvo ir pradžia visiškai naujo skyriaus ir tų šalių, ir platesnės euroatlantinės erdvės istorijoje. Jei, grįžtant prie Pope kandžios replikos apie įsimylėjusius ir sutuoktinius, narystę galima prilyginti santuokai, tai dabar nuo sąjungininkų - naujųjų ir senųjų - pačių priklauso, kad ji būtų sėkminga.

Barry Adamsas yra Amerikos tarptautinio švietimo tarybų Maskvoje, Rusijoje vyriausiasis mokslinis bendradarbis, dirbęs NATO nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. kovo mėn.

...Į viršų ...