Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
 apžvalga
 Speciali skiltis
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Bibliografija
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui

Vertinant NATO Viduržemio jūros dialogą


Dirbant kartu su NATO: egiptiečiai, jordanai ir
marokiečiai dalyvavo NATO vadovaujamose
operacijose Balkanuose (SFOR)

Mohamedas Kadry Saidas pateikia NATO Viduržemio jūros dialogo dešimtmečio veiklos įvertinimą Pietų požiūriu.

Per dešimt metų nuo to laiko, kai NATO pradėjo savo Viduržemio jūros dialogą, strateginė aplinka euroatlantinėje erdvėje, Vidurio Rytuose ir už jų beveik neatpažįstamai pasikeitė. Po teroristų išpuolių prieš Jungtines Amerikos Valstijas 2001 m. rugsėjo 11 d. ir JAV vadovaujamų kampanijų Afganistane ir Irake Aljansas pradėjo vaidinti kur kas didesnį vaidmenį tarptautinėje arenoje, o platesnis Viduržemio jūros regionas ir Didieji Vidurio Rytai vis labiau tampa ta vieta, kuriai ateityje bus skiriamas pagrindinis dėmesys. Nors NATO ir turi neabejotiną potencialą vis giliau įsitraukti į šios pasaulio dalies problemas, Aljansas privalo stengtis plėtoti dvišalius santykius su arabų šalimis, taip pat padėti spręsti jų saugumo problemas.

Iki šiol NATO Viduržemio jūros dialogas buvo labiau politinis, juo buvo siekiama plėsti supratimą apie NATO politiką ir veiklą Dialogo šalyse, kartu tirti jų saugumo poreikius. Todėl Dialogo dėmesio centre buvo keitimasis informacija, pasitelkiant 1997 m. Aljanso viršūnių susitikime Madride sukurtą forumą – Viduržemio jūros bendradarbiavimo grupę. Per jį sąjungininkai rengia reguliarias politines diskusijas su atskirais Dialogo partneriais pagal vadinamąją 19+1 formulę arba su visomis septyniomis Dialogo šalimis – Alžyru, Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Mauritanija, Maroku ir Tunisu – pagal vadinamąją 19+7 formulę.

Nepaisant politinės Dialogo prigimties, nestokojama dėmesio daugeliui „kieto“ saugumo klausimų. NATO Viduržemio jūros regiono politikai ypač svarbūs yra ekonominiai interesai ir energetikos sektoriaus saugumas, nes 65 % Vakarų Europoje suvartojamos naftos ir dujų eina per Viduržemio jūros regioną. Be to, saugumo analitikai jau seniai prognozuoja, kad ekonomikos sąstingio ir gyventojų skaičiaus staigaus didėjimo Šiaurės Afrikoje derinys pateiks Europai ilgalaikius strateginius iššūkius, pasireiškiančius nelegalia migracija ar netgi terorizmu. Tuo pat metu raketų platinimas Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje turi tiesioginį poveikį Europos saugumui ir veikimo laisvei Viduržemio jūros regione.

Tačiau nuo pat pirmos NATO Viduržemio jūros dialogo egzistavimo dienos, kaip ir kitiems panašiems dialogams ir bendradarbiavimo iniciatyvoms, tarp jų ir Europos Sąjungos Barselonos procesui, kliudo vienas kitam prieštaraujantys Sąjungininkų ir Arabų dialogo šalių lūkesčiai. Panašu, kad Europai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms atrodo, jog norint užmegzti santykius, kurių tikslas stiprinti pasitikėjimą ir skatinti konstruktyvų bendradarbiavimą, reikia pradėti nuo politinio dialogo, diskusijos ir keitimosi informacija. Arabų dialogo šalys, priešingai, linkusios pradėti nuo „kietų“ klausimų, ypač susijusių su arabų ir Izraelio konfliktu.

Kova su terorizmu ir Artimųjų Rytų išvalymas nuo masinio naikinimo ginklų buvo Arabų Dialogo šalių, tačiau ne NATO, prioritetai dešimtajame dešimtmetyje. Arabų šalių gana abejingą požiūrį į dalyvavimą tiek Barselonos procese, tiek ir Viduržemio jūros dialoge lėmė nesėkmingas Artimųjų Rytų taikos procesas. Perspektyvų skirtumai tapo konstruktyvaus mąstymo apie regiono ateitį kliūtimi.

Jau 1999 m. Aljanso strateginėje koncepcijoje buvo siūloma Arabų dialogo šalims prisidėti prie galimų NATO misijų, užsiimant įvairesnio pobūdžio rizikomis, iš kurių daugelis kyla iš Pietų. Šis NATO mandato platesnis aiškinimas neišvengiamai kėlė klausimą Pietų šalyse apie geografines Aljanso veikimo ribas. Be to, po NATO intervencijos Kosove ir JAV vadovaujamos kampanijos Irake, šie klausiamai virto susirūpinimu dėl Aljanso arba atskirų valstybių sąjungininkių pasirengimo veikti be aiškiai išreikšto JT palaikymo.

Dialogo apžvalga

Aljansas privalo stengtis plėtoti dvišalius santykius su arabų šalimis, taip pat padėti spręsti jų saugumo problemas.

Per keletą metų NATO padėjo surengti nemažai NATO ir Dialogo šalių atstovų konferencijų ir seminarų. Pirmoji tokia konferencija „NATO dialogo ateitis“ buvo surengta 1997 m. lapkritį Romoje, po jos 1999 m. vasarį Valensijoje, Ispanijoje įvyko konferencija „Viduržemio jūros dialogas ir naujasis NATO“. Jei Romos konferencija nustatė praktinį Dialogo bendradarbiavimo matmenį, tai Valensijos konferencija buvo pirmoji proga susitikti NATO ir tada buvusių šešių Viduržemio jūros regiono partnerių ambasadoriams ir aptarti ateities bendradarbiavimą.

Kita praktinė dialogo veiklos išraiška buvo institucinės stipendijos, civilinių ekstremalių situacijų planavimas ir mokslinis bendradarbiavimas. 1998 m. Aljansas pakvietė Viduržemio jūros dialogo šalis dalyvauti Institucinių stipendijų programoje. Nuo to laiko Viduržemio jūros šalims jau yra skirtos keturios tokios stipendijos. Be to, parlamentų nariai, žymūs visuomenės veikėjai, akademikai, žurnalistai ir pareigūnai iš Viduržemio jūros dialogo šalių lankėsi NATO būstinėje. Globojant Viduržemio jūros specialiajai grupei, įvyko nemažai seminarų, kuriuose dalyvavo NATO, Dialogo šalių bei Dialogui nepriklausančių šalių įstatymų leidėjai, taip pat atstovai iš tarptautinių organizacijų. Be to, trys šalys – Marokas ir Izraelis 1994 m. ir Egiptas 1995 m. – gavo NATO Parlamentinės Asamblėjos stebėtojo statusą.

Dialogo šalių atstovai yra dalyvavę civilinių ekstremalių situacijų planavimo kursuose NATO mokykloje Oberamergau ir kitose vietose. Dialogo šalių mokslininkai taip pat dalyvauja NATO remiamuose pažangių tyrimų moksliniuose seminaruose bei kituose NATO mokslo programos renginiuose.

Karinis Viduržemio jūros dialogo matmuo apima NATO mokymų jūroje ir sausumoje stebėjimą, lankymąsi NATO karinėse institucijose, keitimąsi štabo karininkais bei dalyvavimą pasitarimuose ir seminaruose. Egiptas, Jordanija ir Marokas IFOR ir SFOR sudėtyje dalyvavo Aljanso taikos palaikymo operacijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, nors tai ir nepriklauso Viduržemio jūros dialogui. Jordanijos ir Maroko kariuomenė šiuo metu dalyvauja NATO vadovaujamose KFOR operacijose Kosove

Dialogo plėtra

Iki 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių bei Afganistano ir Irako kampanijų nebuvo labai galvojama apie Dialogo stiprinimą. Išskyrus vieną JAV RAND korporacijos analitikų pranešimą, daugiau buvo kalbama, kad reikia dažniau rengti politines diskusijas, suteikti didesnių galimybių susitikti ambasadoriams, skatinti Dialogo šalis organizuoti tokius renginius, kaip Romos ir Valensijos konferencijos, bei užmegzti tiesioginius ryšius tarp NATO tarptautinio karinio štabo ir ginkluotųjų pajėgų Dialogo valstybėse.

1999 m. RAND paskelbė studiją “NATO Viduržemio jūros iniciatyva: evoliucija ir kiti žingsniai“, kurioje pateikiama keletas politinių rekomendacijų. Tarp jų minimos priemonės, kurių tikslas – stiprinti nevyriausybinį matmenį; iš naujo suformuluoti regiono saugumo darbotvarkę, įtraukiant kovą su terorizmu, energetikos saugumą, pabėgėlių srautų reguliavimą, civilinių ekstremalių situacijų planavimą ir kovą su masinio naikinimo ginklo (toliau – MNG) platinimu; pereiti prie praktinės, su gynyba susijusios veiklos pagal PTL pavyzdį; padaryti parlamentinę veiklą oficialia Dialogo dalimi; sukurti Viduržemio jūros regiono krizių prevencijos ir pasitikėjimo skatinimo sistemą; rengti dvišalius gynybos mokymus; sukurti NATO ir Viduržemio jūros regiono gynybos studijų tinklą; padidinti Dialogo finansavimą. Pranešime taip pat rekomenduojama NATO plėtra į pietus, kad „tradiciškai pagrindinis NATO dėmesys ir toliau būtų skiriamas ne vien Vidurio Europai bei atveriamos naujos galimybės įsitraukti į Pietų problemas“.

Tačiau šiandien saugumo aplinka taip skiriasi nuo dvidešimtojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio situacijos, kad vertinant Viduržemio jūros dialogo ateitį būtina atsižvelgti į tris pagrindinius aspektus: geografiją, pokyčių mechanizmus ir naują vertybių sistemą.

Geografija: Po rugsėjo 11-osios įvykių bei prasidėjus Afganistano ir Irako kampanijoms, potenciali geografinė saugumo bendradarbiavimo tarp NATO ir Dialogo šalių erdvė išsiplėtė į rytus iki pat Afganistano ir gal net toliau. Be to, jei Dialogo šalys anksčiau buvo už Šiaurės Atlanto erdvės, ir tuo pačiu už Aljanso saugumo sistemos ribų, tai šiandienos grėsmės yra tokios, kad fizinės valstybių sienos vis labiau tampa bereikšmės. Bet kurios saugumo sistemos geografinė padėtis yra esminis veiksnys, kai kalbama apie planavimą, mokymą, vadovavimą ir kontrolę, strateginį transportą ir žvalgybos operacijas. Geografija taip pat gali padiktuoti naujų misijų ir operacijų. Kadangi Egiptas, Jordanija ir Marokas jau yra vadovaujant NATO dirbusios Balkanuose, tos pačios šalys gali dabar apsvarstyti galimybę pasiųsti kariuomenę į NATO vadovaujamą misiją Afganistane arba prisijungti prie kitų Aljanso operacijų ir kovoti su terorizmu bei MNG platinimu.

Pokyčių mechanizmai: Jei geografija reiškia erdvę, tai pokyčių mechanizmai yra susiję su laiko ir skubos veiksniais, efektyvumu, su tuo susijusiomis išlaidomis ir galimais pašaliniais poveikiais. „Klintonišką“ požiūrį į Pietų ir Rytų Viduržemio jūros regioną, kai buvo akcentuojamas dialogas, sutartys, pasitikėjimo stiprinimas ir ekonominės paskatos, jau išstūmė kitokia politika – paremta kišimusi, prevenciniais ir intervenciniais veiksmais. Nors intervencinė nuostata kelia etinius, teisinius ir politinius klausimus, tai reiškia ir regioninę bei tarptautinę atsakomybę už stabilizaciją ir rekonstrukciją. Jau tapo akivaizdu, kad Afganistano ir Irako kampanijos paspartino regiono pokyčių tempą bei paskatino nemažai jau pačiame regione gimusių planų, tarp jų paminėtina Arabų Lygos reforma, socialinės, demokratinės ir žmogaus teisių reformos Egipte bei vienašališkas Libijos sprendimas atsisakyti masinio naikinimo ginklo.

Nauja vertybių sistema: Kartu su labiau intervenciniu JAV požiūriu į Artimuosius Rytus pasireiškia ir pastangos keisti vertybių sistemą regione, labiau priartinti ją prie vakarietiško, demokratinio modelio. Šis procesas, taip pat ir didžiulis jėgos disbalansas, kurį sukėlė JAV karinis buvimas regione bei nevienodos galimybės turėti modernių ginklų, gali toliau didinti nestabilumą ir galbūt net paskatinti naujus teroro aktus. Siekiant plėtoti kultūrinius saugumo aspektus bei stiprinti tokias vertybes kaip demokratija, žmogaus teisės ir atvira visuomenė, dar didesnės svarbos įgaus naujų operacinių koncepcijų bei bendradarbiavimo strategijų tarp NATO, Dialogo šalių ir kitų regiono veikėjų kūrimas.

Kelias pirmyn

Bendra situacija rodo, kad Dialogas turėtų pereiti prie praktinio bendradarbiavimo įvairiausiose naujose srityse, tarp jų minėtinos:

kova su terorizmu: tai turėtų būti pagrindinis bet kurios saugumo bendradarbiavimo strategijos punktas, ypač pabrėžiant kovą su grėsme energetikos pramonės infrastruktūrai. Atsižvelgiant į tai, kad yra pažeidžiamos gyvybiškai svarbios transportavimo linijos, energetikos terorizmo grėsmė tampa visiškai reali. Todėl bet kuris koordinuotas teroristinis išpuolis prieš energetikos įrenginius rimtai sutrikdytų energijos tiekimą pasaulyje, pakirstų pasaulio ekonomiką, tai pat atneštų daug aukų;

kova su masinio naikinimo ginklų platinimu: tai reikštų bendradarbiavimą, siekiant sustabdyti MNG, jų pristatymo sistemų, komponentų ir susijusių medžiagų pervežimo srautus jūra, oru ir sausuma. Pagrindinis tikslas būtų įgyvendinti konkrečias procedūras, kurios, atsiradus įtarimui apie ginklo platinimą, leistų greitai keistis reikiama informacija, taip pat maksimaliai padėtų koordinuoti partnerių pastangas uždrausti platinimą;

pagalba katastrofų atveju ir humanitarinio reagavimo misijos: pokarinio Irako atstatymo laikotarpio patirtis parodė, kaip svarbu yra plėtoti greito reagavimo gebėjimus, siekiant užpildyti neatidėliotinos paramos spragas pasibaigus konfliktui. Tokia parama yra gyvybiškai svarbi, kad būtų galima pradėti atstatymą;

išminavimo operacijos: humanitarinės išminavimo operacijos tapo sudėtine taikos įtvirtinimo dalimi. Minos ne tiktai sukelia siaubingus sužalojimus, jos taip pat tampa viso regiono ekonominės plėtros kliūtimi. Todėl bendradarbiavimas šioje srityje padėtų stiprinti NATO ir Dialogo šalių solidarumą;

taikos palaikymo operacijos: taikos palaikymas tikriausiai yra pagrindinė ir vaisingiausia bendradarbiavimo ir pasitikėjimo stiprinimo sritis. Tai gali būti ne tiktai mokymai – bendradarbiavimas šioje srityje gali būti plečiamas ir apimti bendrų pajėgų planavimą, taikos palaikymo regione modulio kūrimą bei karinį dalyvavimą teikiant pagalbą katastrofų atveju bei humanitarinėse reagavimo į ekstremalias situacijas misijose;

bendra žiniasklaidos veikla: kultūrinių veiksnių dėka bendra žiniasklaidos veikla gali padėti atskleisti ekonominių, karinių ir demokratinių reformų reikšmę;

regioninės infrastruktūros kūrimas: kai kuriose Viduržemio jūros regiono dalyse nėra reikiamos infrastruktūros, kuri sujungtų šalis ir padėtų veiksmingai vykdyti karines operacijas. Ir saugumo, ir regioninės plėtros aspektu yra gyvybiškai svarbu tiesti kelius, statyti oro uostus, kurti energijos ir informacijos tinklus.

Nėra abejonės, kad Viduržemio jūros dialogas per pastarąjį dešimtmetį nužengė ilgą kelią ir, kaip buvo planuota, suteikė galimybę NATO ir Dialogo šalims geriau pažinti viena kitą. Jis jau tapo veiksminga informacijos pasidalijimo Viduržemio jūros regione priemone bei naudingu pasitikėjimo stiprinimo forumu. Kartą ėmęs plėstis, priimdamas Alžyrą, jis paliko savo duris atviras ir kitoms šalims. Kadangi Jordanija, viena iš pradinių Dialogo narių, nėra tiesiogine prasme Viduržemio jūros regiono šalis, geografinės narystės ribos neturėtų būti nustatomos ir ateityje. Todėl Dialogas galėtų pamažu plėstis, apimdamas Iraką, Libaną, Libiją, Siriją, daugiau Persijos įlankos šalių, netgi Iraną. Geras pavyzdys gali būti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, peraugusi į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Ji pirmiausia siekė būti atvira institucija ir apimti kuo didesnį valstybių skaičių.

Iki šiol Viduržemio jūros dialogo veikla regione nebuvo ypač ženkli. Iš pat pradžių Dialogo šalių požiūris į jį buvo kritikos ir pripažinimo derinys, kadangi galutiniai šios iniciatyvos tikslai nebuvo aiškūs nei saugumo specialistams, nei platesnei visuomenei. Kad Dialogas galėtų žengti naujų bendradarbiavimo ir partnerystės horizontų link, jo šalyse turėtų būti išaiškinta apie Aljanse vykstančią pertvarką, taip pat atkreiptas dėmesio ir į klaidingo supratimo apie padidėjusį NATO jėgos sklaidos vaidmenį. Be to, kad šalyse stiprėtų parama glaudesniems ryšiams su NATO, apie Dialogą turi būti skleidžiama daugiau informacijos. Čia vadovaujančio vaidmens galėtų imtis Aljansas, skatindamas diskusiją apie galimybę paversti Artimuosius Rytus ir kaimyninius regionus MNG neturinčia erdve.

Kadangi pažangos Artimųjų Rytų taikos procese stoka yra pagrindinis veiksnys, žlugdantis ir ES, ir NATO iniciatyvas regione, abi institucijos turėtų apsvarstyti galimybę imtis didesnio vaidmens sprendžiant konfliktus regione. Tai, pirmiausia, galima pasiekti formuojant Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų tarpusavio strateginį supratimą Vidurio Rytų klausimais, kaip kad buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje dėl nuostatos į Rytų Europą ir buvusią Sovietų Sąjungą. Toks supratimas galėtų paskatinti ir paspartinti jau aptartų susitarimų įgyvendinimą, taip pat nutiesti kelią glaudesniam Aljanso ir Dialogo šalių bendradarbiavimui.


Mohamedas Kadry Saidas yra Al-Ahram politinių ir strateginių studijų centro Kaire karinis ir techninis patarėjas, atsargos generolas.

...Į viršų ...