Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
 apžvalga
 Speciali skiltis
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Bibliografija
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui

Kuriant NATO parterystę su Didžiaisiais Vidurio Rytais

Veiksmingi dalykiški pokalbiai: Viduržemio jūros regionui
ir Didiesiems Vidurio Rytams reikia nemažai forumų, kad
reguliariai vyktų politinis ir karinis saugumo dialogas.
( NATO)

Chrisas Donnelly svarsto, kaip būtų galima pritaikyti NATO Partnerystės taikos labui patirtį kuriant panašią programą Didžiuosiuose Vidurio Rytuose.

Prieš dešimt metų NATO pradėjo įgyvendinti dvi novatoriškas programas - Vidurio ir Rytų Europos šalims skirtą Partnerystės taikos labui programą bei Viduržemio jūros dialogą su šalimis iš platesnio Viduržemio jūros regiono. Dabar abi programas teko pertvarkyti, atsižvelgiant į pokyčius euroatlantinio saugumo sistemoje, pavyzdžiui, NATO plėtrą, taip pat ir į naująsias grėsmes, su kuriomis šiandien susiduria Aljansas. Siekiant pertvarkyti Viduržemio jūros dialogą ir galbūt jį išplėsti įtraukiant daugiau Vidurio Rytų šalių, daug ko galima pasimokyti iš Partnerystės taikos labui patirties.

Priešingai nei Partnerystė taikos labui, Viduržemio jūros dialogas nėra toks sėkmingas. Jis nesuvaidino jokio reikšmingo vaidmens nei stabilizuojant padėtį regione, nei skatinant Dialoge dalyvaujančių šalių vystymąsi. Tam yra keletas priežasčių. Tarp jų reikia paminėti: nepakankamas laiko, žmonių ir lėšų investicijas; tai, kad daugelis regiono šalių žiūri į NATO su dideliu nepasitikėjimu ir nieko apie ją nežino; stoka dialogo ir bendradarbiavimo priemonių, kuriomis pagrįsta NATO ir Partnerystės taikos labui sėkmė; nesugebėjimas atsieti platesnių regiono saugumo problemų nuo Izraelio ir Palestinos konflikto.

Jei prieš dešimtmetį pagrindinis NATO rūpestis buvo stabilizuoti ir pertvarkyti Vidurio ir Rytų Europą, šiandien dėmesys skiriamas toms problemoms, kurios kyla iš „Didžiųjų Vidurio Rytų“ šalių arba keliauja per jas. Kad galėtų spręsti savo narėms rūpimas saugumo problemas, per ateinančius mėnesius ir metus NATO turės pagrindinį dėmesį nukreipti iš Vidurio ir Rytų Europos į tą regioną, ir atitinkamai turės plėtotis Viduržemio jūros dialogas.

Jei tarptautinė bendruomenė skirs pakankamai išteklių padėčiai Afganistane stabilizuoti, tai NATO vaidmuo Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose galėtų būti tas modelis, kurį galima būtų pritaikyti Irake ir netgi, laikui bėgant, padedant išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą. Izraelio dilema yra ta, kad kuo labiau stiprėja jo karinė galia, tuo mažiau saugūs jaučiasi Izraelio gyventojai. Reikalingas „doras tarpininkas“, kuriuo pasitikėtų abi šalys ir kuris galėtų padėti susitarti dėl sudėtingo saugumo paketo, o paskui ir jį įgyvendinti. Jungtinės Amerikos Valstijos, kaip ir Europa, to padaryti negali, nes nėra laikomos nešališkomis. Kad ir kaip šiuo metu tai gali pasirodyti nerealu, vienintelė institucija, kuri per artimiausius kelerius metus gali imtis šios problemos, greičiausiai ir yra NATO.

Nėra abejonės, kad tokios įvykių plėtros galimybė priklauso vien nuo „jeigu“, be to, tie „jeigu“ dar ir labai dideli. Bet, pažiūrėjus į praėjusius penkerius metus, jau nekalbant apie 15 metų, matyti, kad NATO evoliucija toli pralenkė to meto prognozes. Pasaulio įvykių tempas spartėja, ir NATO, nepaisant jos trūkumų, yra tokia tarptautinė institucija, kuri įrodė esanti lanksčiausia ir geriausiai gebanti keistis pagal naujos saugumo aplinkos reikalavimus. Taip turbūt bus ir ateityje, o NATO evoliucija tikriausiai pateiks dar daugiau siurprizų.

Aljansui tolstant nuo to pasyvios gynybos organizacijos vaidmens, kuris jam teko šaltojo karo metu, ir tampant iniciatyvia saugumo organizacija, kaip to reikalauja šių dienų „karštoji taika“, sąjungininkams darosi vis aiškiau, kad savo saugumą jie gali užtikrinti tiktai bendromis pastangomis. Reikia, kad kuo greičiau išnyktų takoskyra tarp „sąjungininkų“ ir „partnerių“. Sąjungininkai gali užtikrinti savo saugumą tiktai glaudžiai bendradarbiaudami su partneriais iš Vidurio ir Rytų Europos bei iš Didžiųjų Vidurio Rytų, taip pat tarpusavyje. Kaip tik ši tendencija, labiau nei bet kas kitas šiandien, ir yra NATO evoliucijos varomoji jėga bei pagrindinis stimulas padaryti partnerystės programas dalykiškesnes ir geriau integruotas į pagrindinę Aljanso veiklą.

Remiantis pasiektais laimėjimais

Jei siekiant susidoroti su naujomis grėsmėmis saugumui yra būtina pertvarkyti NATO partnerystės mechanizmus, tai visiškai logiška, kad ši kaita remtųsi tais aspektais, kuriais buvo pagrįsta NATO sėkmė. Mėgstantys pajuokauti kartais sako, kad santrumpa NATO reiškia “No Action, Talk Only” (Vien kalbos, jokių veiksmų). Tačiau kaip tiktai šis Aljanso sugebėjimas sukurti forumą dialogui, kurio dalyviai gali diskusijomis išspręsti savo problemas, kad nereikėtų jų aiškintis kumščiais, ir yra jo sėkmės pagrindas. Kaip tik tuo ir buvo Partnerystė taikos labui į NATO klubą norinčioms stoti tautoms, ir to iki šiol nepavyko padaryti Viduržemio jūros dialogui, nepaisant jo pavadinimo. Išplėtoti šiuos mechanizmus, atsižvelgiant į dabar Vidurio ir Rytų Europoje bei Didžiuosiuose Vidurio Rytuose iškylančių situacijų įvairovę, yra tas esminis iššūkis ir Partnerystei taikos labui, ir Viduržemio jūros dialogui.

NATO mechanizmai, ir oficialūs, ir neoficialūs, kuriais kuriama bendra gynybos ir saugumo kultūra, ne tiktai sudaro jos tradicinį raison d’être - teikti kolektyvinę gynybą, bet ir eksportuoti į Vidurio ir Rytų Europą, jie įrodė esą galintys daryti veiksmingą įtaką ir visam demokratizacijos procesui. Dabar yra aišku, kad demokratinė ginkluotųjų ir saugumo pajėgų kontrolė, civilių ir kariškių santykiai bei gynybos reforma yra daug svarbesni šalies demokratinės ir ekonominės pertvarkos elementai, nei buvo manoma iš pradžių. Šie klausimai dar spręstini daugelyje Rytų Europos ir Balkanų šalių, tačiau šiandien jie taip pat rūpi ir daugeliui Didžiųjų Vidurio Rytų šalių. Plėtoti šiuos mechanizmus ir pritaikyti juos kitose žemės rutulio vietose taps esminiu naujosios NATO partnerystės sistemos elementu.
Sąjungininkai gali užtikrinti savo saugumą tiktai glaudžiai bendradarbiaudami su partneriais iš Vidurio ir Rytų Europos bei iš Didžiųjų Vidurio Rytų, taip pat ir tarpusavyje.

Norėdama sukurti saugumo partnerystės sistemą platesniame Viduržemio jūros regione ir Didžiuosiuose Vidurio Rytuose, NATO turi dabar įgyti didesnę šios pasaulio dalies patirtį bei sustiprinti institucinius dalyvavimo mechanizmus. Kaip 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje NATO reikėjo sukaupti didesnę institucinę patirtį apie Sovietų Sąjungą, o vėliau apie jos valstybes įpėdines, taip ir šiandien Aljansui tenka daryti tą patį kalbant apie Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalis. Partnerystė taikos labui gali būti pavyzdys, kokia sistema turi remtis dalyvavimu, pirmiausia todėl, kad tai buvo ypač lankstus mechanizmas. Atitinkamose programose Viduržemio jūros regionui ir Didiesiems Vidurio Rytams turi būti atsižvelgta į tam tikrus specifinius regiono bruožus, kurių vieni yra tokie patys, kaip buvo Vidurio ir Rytų Europoje 1990-ųjų pradžioje, o kiti – visiškai skirtingi.

Pavyzdžiui, regiono gyventojai, netgi kai kurios vyriausybės, visiškai nieko nežino apie tikrąjį NATO pobūdį, todėl yra reikalinga ilgalaikė plati informacijos ir komunikacijų programa. Tam reikia, kad aktyviai įsitrauktų ne tiktai valstybinės įstaigos, bet ir visuomeninės organizacijos, kaip prieš dešimtmetį ar daugiau įvyko Vidurio ir Rytų Europoje. Tačiau jei Vidurio ir Rytų Europa į Partnerystę taikos labui žiūrėjo pirmiausia kaip į priemonę gauti informacijos ir dėmesio iš NATO bei pasiekti, kad NATO panaudotų savo įtaką Vidurio ir Rytų Europoje, Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalys visų pirma nori būti išgirstos bei turėti įtakos Aljansui priimant sprendimus. Tai yra gerai, nes mes turime pirma išklausyti ir suprasti, o tik tada galėsime atsakyti ir formuoti politiką. Mūsų įtaka regione tiesiogiai priklausys nuo mūsų pasirengimo išklausyti ir išgirsti.

Kalbant apie visą regioną, pilietinė visuomenė čia yra mažiau išsivysčiusi nei didžiojoje Europos dalyje, panašiai buvo Vidurio ir Rytų Europoje prieš 15 metų. Todėl svarbu, kad įsitrauktų visuomeninės organizacijos ir universitetai, kurie gali būti priemonė NATO idėjoms skleisti bei prisidėti prie demokratijos plėtros. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Alžyrui, yra aktuali konkreti reikmė įgyti patirties civilių ir kariškių naujų santykių įtvirtinimo bei demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės srityje.

Nuo pat pradžių daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių norėjo stoti į NATO ir Partnerystė taikos labui buvo priemonė šiam tikslui pasiekti, tačiau apie Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalis to pasakyti negalima. Jei šių šalių viešoji nuomonė į naująją iniciatyvą žiūrės kaip į karinės sąjungos atgaivinimą ir į Vakarų spaudimo ar kontrolės įrankį arba, visų blogiausia, kaip į priemonę suteikti Izraeliui perspektyvą tapti NATO nare, tada jokios pažangos nebus pasiekta.

Dialogų forumas

Dėl šios priežasties naujajame Viduržemio jūros dialogą pakeičiančiame mechanizme neturi būti jokių pasirašytinų oficialių dokumentų, ypač jei juose būtų išvardyti principai ir vertybės, kurių visiems reikėtų laikytis. Pirmajame etape nieko daugiau nereikia, tiktai tam tikrų forumų reguliariam politiniam ir kariniam saugumo dialogui. Jį papildytų daugybė įvairaus lygio bendrų pasiūlymų, paremtų PTL praktikoje patvirtintu savidiferenciacijos principu. Šie pasiūlymai ir kvietimai turi akivaizdžiai papildyti Europos Sąjungos priemones, o ne su jomis konkuruoti, taip pat atspindėti pačių šalių norus ir reikmes. Jei atrodys, kad tai pasiūlymai „iš viršaus į apačią“, jie bus tiesiog mandagiai ignoruojami.

Kartu su informacijos ir diplomatinio dalyvavimo programa vis plačiau yra taikomos karinės pasitikėjimo skatinimo priemonės. Plėtojant daugiašalius saitus, abipusės naudos gali turėti abiejų grupių dvišaliai santykiai: NATO narių ir Vidurio ir Rytų Europos partnerių su Viduržemio jūros regiono ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalimis. Tačiau šios srities patirtis moko, kad Aljansas turi jautriau žiūrėti į regionui rūpimas problemas. Viduržemio jūros regione veikiančios NATO pajėgų grupuotės, kurios, aišku, buvo suformuotos turint galvoje kitas problemas, Šiaurės Afrikos šalims gali pasirodyti grėsmingos.

Be karinių ir saugumo pasitikėjimo skatinimo priemonių, kurios Viduržemio jūros regione ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalyse duos ne mažesnę naudą nei Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, dar didesniu mastu gali būti taikomas oficialus keitimasis informacija. Naujas partnerystės ir bendradarbiavimo procesas turėtų tapti ryšių centru, kur kiekvienas galėtų sužinoti apie tai, kas vyksta regione. Veiksmingiausiai turbūt galima būtų tai padaryti panaudojant elektroninę sistemą. Nėra geresnės priemonės, kaip reguliarūs susitikimai pasikalbėti, tačiau nekelia abejonių ir tai, kad kuo plačiau panaudojant vaizdo konferenciją, galima intensyviau bendrauti be didelių sąnaudų.

Kadangi daugelyje Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalių „minkšto“ saugumo problemos nėra tokios jautrios kaip „kieti“ kariniai klausimai, kaip tik šios problemos ir galėtų būtų tos mažiausiai skausmingos sritys, į kurias iš pradžių galėtų įsitraukti NATO. Pralaužti ledui idealiausiai tiktų NATO mokslo programa. Panaudodama šią programą bei kitas viešosios diplomatijos priemones, NATO gali puikiai skatinti susidomėjimą ir diskusijas regione apie naujas, bendram saugumui grėsmę keliančias problemas. Dalyvaudami mokslo ir informacijos programose, NATO pareigūnai galės dažniau lankytis regione ir taip plėsti savo pačių patirtį. Kaip buvo Vidurio ir Rytų Europoje 1990-ųjų pradžioje, galime ir čia tikėtis, kad NATO iniciatyvos šiose programose paskatins šalių sąjungininkių akademines įstaigas užmegzti dvišalius ryšius. Tokie ryšiai padės greitai suformuoti regione taip reikalingas analitikų ir ekspertų grupes ir su jomis plėtoti bendradarbiavimo programas. Dabartinėmis sąlygomis valstybių sąjungininkių visuomeninės organizacijos ir universitetai gerai suvokia, kad būtina atkreipti dėmesį į šį pasaulio kraštą, kuris iki šiol gal ir buvo pamirštamas. Palyginti kukli NATO iniciatyva čia gali sukelti geranorio Vakarų įsitraukimo potvynį, kaip tai įvyko Vidurio ir Rytų Europoje.

Svarbi tokio dėmesio apraiška, kuri, beje, dažnai nesulaukia deramo įvertinimo, yra veikla, kurią su savo regioniniais partneriais gali plėtoti NATO Parlamentinė asamblėja (NPA). Nors NPA veikia atskirai nuo NATO, jos programos padeda remti Aljanso tikslus bei papildo diplomatinę ir karinę veiklą. Neretai NPA gali imtis to, kur sunku įžengti NATO biurokratams – parlamentarams dažnai yra lengviau susikalbėti nei vyriausybėms. Puikus pavyzdys yra šiuo metu Kaukaze vykstantis, nepaisant regione esančios įtampos, parlamentinis dialogas. Panašus dialogas galėtų padėti pagerinti santykius tarp tam tikrų Šiaurės Afrikos šalių.

Kad viskas būtų padaryta tinkamai

Svarbiausia partnerystės ir bendradarbiavimo šiame regione sėkmės prielaida yra įstengti oficialiai ar neoficialiai padalyti regioną ir dirbti subregioninėse grupėse. Visų pirma iš NATO santykių su Šiaurės Afrikos šalimis srities turi būti išskirtas Izraelio ir Palestinos klausimas. Daugelio šio regiono valstybių santykiai su savo kaimynais taip pat yra gana įtempti. Dėl šios priežasties bendradarbiavimas su NATO greičiausiai vystysis pirmiausia dvišalių santykių pagrindu, o tiktai po to - per subregioninį bendrą forumą.

Kita prielaida yra ta, kad saugumo problemos, įskaitant pagrindinę iš jų - terorizmą, dabar kelia rūpestį ir kitoms šalims, esančioms kur kas toliau nuo dabartinės Partnerystės taikos labui ar Dialogo narių erdvės, įskaitant Pakistaną ir Indoneziją. Naujieji mechanizmai turėtų suteikti galimybę nors iš dalies įsijungti į dialogą ir kitoms, panašias problemas sprendžiančioms šalims. Juk ir NATO vaidmuo Afganistane reikalauja politinių kontaktų su toliau esančiomis šalimis. Mažiausiai skausmingai ir greičiausiai tai būtų galima padaryti, pavyzdžiui, atveriant NATO mokslinių seminarų duris dalyviams iš šių šalių. Šiuo metu tiktai PTL ir Dialogo valstybių gyventojai gali būti kviečiami dalyvauti tokioje veikloje.

Vienoje srityje yra ypač svarbu deramai pasimokyti iš Partnerystės taikos labui plėtojimo patirties. Pradžioje PTL buvo pasiūlyta Vidurio ir Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos šalims be jokių išlygų. Vėliau tokioms šalims kaip Serbija ir Juodkalnija, kurios siekė įsijungti į Partnerystę taikos labui, kad tokiu keliu galėtų sugrįžti į Vakarų bendruomenę, imta kelti demokratizacijos ir gero valdymo sąlygą. Nors tokio sprendimo vertę ir galima ginčyti, viena yra aišku: naujojoje partnerystės ir bendradarbiavimo su Šiaurės Afrika ir Didžiaisiais Vidurio Rytais programoje tokios sąlygos jokiu būdu neturi būti. To regiono šalys pasirinks skirtingus demokratizacijos ir modernizacijos kelius ir žengs jais nevienodu greičiu. Joms nebus priimtina niekas, kas gali atrodyti globėjiška ar kaip imperialistinės kultūros apraiška. Šiandien Europos ir Šiaurės Amerikos kultūrų bei Šiaurės Afrikos ir Didžiųjų Vidurio Rytų kultūrų skirtumai yra didesni nei buvo tarp Rytų ir Vakarų šaltojo karo pabaigoje. Pastangos sumažinti tuos skirtumus bus tiktai tada veiksmingos, jei bendradarbiauti bus siūloma atsargiai ir jautriai.

Nors terorizmas Vidurio Rytams kelia tokią pačią grėsmę kaip ir Europos ar Šiaurės Amerikos šalims ir bendradarbiavimas šioje srityje yra ypač svarbus, šių šalių atstovams nusibodo dalyvauti susitikimuose, kur visi pokalbiai pradedami sutapatinant arabų pasaulį su terorizmo grėsme. Tokių diskusijų rezultatai bus kur kas geresni, jei imsime laikytis nuosaikesnio požiūrio.

Nėra jokios abejonės, kad didžiausią poveikį turėjęs Partnerystės taikos labui aspektas buvo oficialių atstovybių įsteigimas NATO būstinėje. Tai, kad PTL šalių atstovai galėjo turėti čia savo biurus ir tos šalys buvo skatinamos atsiųsti stiprų civilių ir kariškių kontingentą tarnauti NATO būstinėje, buvo tas pokyčių pagreitis, tuoj pat padaręs didžiulį poveikį šia galimybe pasinaudojusioms šalims. Kaip tiktai tokia priemonė visų pirma ir padės užmegzti realų dialogą ir bendradarbiavimą su Viduržemio jūros regiono ir Didžiųjų Vidurio Rytų šalimis.

Įsteigus tokią atstovybę, visa gausi ir įvairi veikla vykdant Partnerystės taikos labui programą gali būti plėtojama ir šiuose regionuose. Išugdyti tokią nacionalinių atstovų komandą, kurią sudarytų suprantantys, kas yra NATO ir galintys pradėti perteikti šį supratimą savo šalyje, yra pati veiksmingiausia dalyvavimo forma, kuriai niekas negali prilygti. Iš karto tampa prieinamos visos programos, kuriomis naudojasi PTL šalys. Veiksmingiau naudojamasi diplomatiniais ryšiais. Visų svarbiausia yra tai, kad jau pats pakankamai didelės atstovybės buvimas atveria neoficialių ryšių kanalus. Didelę dalį realios NATO veiklos, kuria siekiama užglaistyti konfliktus ir pašalinti trintį, atlieka vidurinio lygio diplomatai ir karininkai, susiėję Būstinės baruose, restoranuose, susitikę koridoriuose. NATO jau ir tuo yra unikali, kad visos nacionalinės delegacijos ir atstovybės, karinės ir nekarinės, yra įsikūrusios kartu po vienu stogu. Tai sukuria draugišką aplinką, kuri leidžia klestėti tikrai diplomatijai. Tokią privilegiją turime suteikti ir savo kolegoms iš Vidurio Rytų bei Viduržemio jūros regiono.

Kai Partnerystė taikos labui pati bus modernizuota ir perorientuota, beveik neišvengiamai sustiprės jos santykiai su naujosiomis dialogo ir bendradarbiavimo su Šiaurės Afrika ir Vidurio Rytais struktūromis. Todėl geriausias sprendimas, tikriausiai, būtų – viena bendra visaapimanti programa, į kurią įeitų visi ir Partnerystės taikos labui, ir Viduržemio jūros dialogo aspektai, kurioje būtų labiau atsižvelgta į skirtumus tarp regionų ir atskirų visumos dalių: „Partnerystė bendradarbiavimo labui“, apimanti Vidurio ir Rytų Europą, platesnį Viduržemio jūros regioną ir Didžiuosius Vidurio Rytus.

Chrisas Donnelly yra JK Gynybos akademijos Šrivename, Anglija, vyresnysis mokslinis bendradarbis, 1989 - 2003m. jis buvo keturių NATO generalinių sekretorių specialusis patarėjas Vidurio ir Rytų Europos klausimais.

...Į viršų ...

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.