Eiti į NATO pradinį puslapį
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį
   Šis numeris: 2004 m. pavasaris Ankstesni numeriai   |  Kalba
Eiti į NATO pradinį puslapį
 Turinys
 Įvadas
 Santraukos
 Diskusija
 Interviu
 Knygų
 apžvalga
 Speciali skiltis
 Kariniai
 reikalai
 Statistika
 Autoriai
 Bibliografija
 Saitai
 Kitas numeris
Eiti į NATO APŽVALGOS pradinį puslapį Susisiekti su redaktoriumi/prenumerata Tinka spausdinti

Siųsti šį straipsnį draugui

Tolesnis saugumo stiprinimas per partnerystę

ISAF tautos: aštuonios šalys partnerės dislokavo
pajėgas NATO vadovaujamoje taikos palaikymo misijoje
Afganistane
(ISAF)
Robertas Weaveris analizuoja NATO partnerystėms kylančius iššūkius praėjus dešimtmečiui po Partnerystės taikos labui sukūrimo.

Tolesnė NATO santykių su šalimis partnerėmis plėtra bus pagrindinis birželio pabaigoje Stambule įvyksiančio Aljanso Viršūnių susitikimo darbotvarkės klausimas. Pradinis NATO partnerystės politikos tikslas buvo sugriauti buvusius priešininkus skyrusius barjerus ir stiprinti saugumą dialogo ir bendradarbiavimo būdu. Šiandienos Partnerystės tikslai siekia gerokai toliau - šalys partnerės dabar kartu su NATO sprendžia XXI amžiaus saugumo problemas.

Kaip persitvarkė NATO, taip plėtojosi ir Partnerystė. Kiekvienoje srityje - vykdant daug jėgų reikalaujančias taikos palaikymo misijas ar pasitinkant mūsų bendram saugumui iškilusias tokias naujas grėsmes, kaip terorizmas ar masinio naikinimo ginklų platinimas - partneriams tenka svarbus vaidmuo ir formuojant NATO atsaką į šiuos naujus iššūkius, ir padedant jį įgyvendinti.Taip pat niekas negali atstoti partneriams, sprendžiantiems svarbius reformų klausimus, per partnerystės programas teikiamų NATO patarimų bei paramos.

NATO reguliariai konsultuojasi su savo partneriais per Euroatlantinės partnerystės tarybą (EAPT) – bendrą politinę santykių su partneriais struktūrą. Kiekvienas partneris taip pat gali formuoti individualius santykius su Aljansu per Partnerystę taikos labui - praktinės veiklos programą, iš kurios partneriai gali pasirinkti bendradarbiavimo prioritetus. Šie du pamatiniai Partnerystės mechanizmai tapo esminiais euroatlantinio saugumo architektūros komponentais.

Kad partnerystė išlaikytų savo veržlumą ir aktualumą Aljansui, ji turi visą laiką būti derinama pagal besikeičiančius NATO prioritetus. Kadangi NATO yra tokia svarbi saugumo veikėja, visiškai suprantamas partnerių noras plėtoti glaudesnius santykius su Aljansu. Tačiau partnerystė turi ir toliau išlikti patraukliu pasiūlymu partneriams bei toliau padėti jiems siekti savo tikslų. NATO ir jos partneriai rengiasi Stambulo Viršūnių susitikimui birželio pabaigoje, nes yra keletas spręstinų problemų.

Pirma, pasikeitė santykių tarp sąjungininkų ir partnerių pusiausvyra. Kovo 29 d. septynios buvusios partnerės - Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija - tapo narėmis. NATO dabar pirmą kartą turi daugiau narių (26) negu partnerių (20). Taigi sąjungininkai turi būti pasirengę imtis dar aktyvesnio vaidmens, kad partnerystė neprarastų veržlumo. Tai taip pat suteikia progą iš naujo išanalizuoti, kokių prioritetų turėtume siekti kartu per partnerystę.

Antra, partneriai sudaro labai įvairialypę grupę. Tarp jų yra ir strategiškai svarbios šalys, pavyzdžiui, Kaukazo ir Centrinės Azijos, ir neprisijungusios Vakarų Europos valstybės. Visų šių šalių saugumo norai ir siekiai yra labai skirtingi, taigi taip pat skirsis ir prioritetai bei tikslai, kurių jos sieks partnerystėje. Partnerystė turi būti pakankamai lanksti, kad į visa tai būtų galima atsižvelgti.

Pavyzdžiui, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalims partnerystės priemonės turi padėti siekti įgyvendinti savo reformų iniciatyvas. Atsižvelgiant į Aljanso gynybos reformų patirtį bei į patirtį, įgytą su naujais nariais pagal Narystės veiksmų planą, pagalba reformuojant gynybos ir karines struktūras bus esminė šio proceso dalis.

Tačiau, kad būtų galima kuo geriau vykdyti reformas, Partnerystė turi padėti ir kitose vidaus reformos srityse. Tam tikslui NATO siūlo partneriams priemonę, vadinamą Individualios partnerystės veiksmų planu, arba IPAP, kurio paskirtis – sutelkti įvairius bendradarbiavimo mechanizmus, kuriais naudodamasis partneris bendrauja su Aljansu, ir skirti dėmesį vidaus reformai. IPAP turėtų būti aiškiai išdėstyti kiekvieno atskiro partnerio bendradarbiavimo prioritetai bei garantuojama, kad tie įvairūs naudojami mechanizmai tiesiogiai atitiktų šiuos prioritetus.

Iki šiol jau keletas valstybių parodė ypatingą susidomėjimą šia iniciatyva, o Gruzija tapo pirmąja šį procesą pradėjusia šalimi, kai jos Prezidentas Mikhailas Saakashvilis balandžio 6 dieną NATO būstinėje įteikė savo šalies pristatomąjį dokumentą (plačiau apie šį ir kitus mechanizmus žr. Susanos Pond straipsnyje „Apie PTL „įrankių komplektą“ šiame „NATO apžvalgos“ numeryje).

Jei vieni partneriai plėtoja savo gynybos struktūras ir pajėgumus, kiti gali prisidėti svariomis pajėgomis prie NATO vadovaujamų operacijų. Pavyzdžiui, Švedijos kariuomenė atliko ypač svarbų vaidmenį atkuriant tvarką Kosove po smurto protrūkio kovo mėnesį. Tokiems partneriams yra ypač svarbu, kad NATO partnerystės mechanizmų dėka jie ir toliau turėtų žodžio teisę priimant NATO sprendimus, kad galėtų daryti įtaką rengiant ir vykdant tas misijas, kuriose jie dalyvauja, arba norėtų turėti tam tikrą vaidmenį.

Trečia, Partnerystė neturi atsilikti nuo pačios NATO pertvarkos. Kova su terorizmu dabar tapo vienu iš pagrindinių Aljanso prioritetų. 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliai prieš Jungtines Amerikos Valstijas privertė NATO pirmą kartą pritaikyti 5 straipsnį. Jau kitą dieną visos 46 EAPT narės be išlygų pasmerkė išpuolius Niujorke ir Vašingtone ir pasižadėjo dėti visas pastangas kovai su terorizmo rykšte. Kadangi partneriai patys yra patyrę teroristų išpuolių, jie pritaria NATO siekiui stiprinti bendradarbiavimą kovojant su terorizmu.

Praktinė veikla šioje srityje bus tęsiama pagal „Partnerystės veiksmų prieš terorizmą planą“. Jis skirtas skatinti EAPT valstybių bendradarbiavimą, grindžiamą EAPT ir Partnerystės taikos labui globojamomis politinėmis konsultacijomis ir praktinėmis programomis (daugiau apie „Partnerystės veiksmų prieš terorizmą planą“ žr. Osmano Yavuzalpo straipsnį „Kovoje prieš terorizmą kartu su partneriais“„NATO apžvalgos“ 2003 m. pavasario numeryje).

Kad NATO galėtų susidoroti su naujomis grėsmėmis bei visapusiškai vykdyti visas savo misijas, jos vadovai įsipareigojo sustiprinti Aljanso karinius pajėgumus. Sąjungininkų pajėgos privalo gebėti greitai nuvykti ten, kur yra reikalingos, ir savarankiškai vykdyti ilgalaikes ir per atstumą vykdomas operacijas, taip pat ir tokioje aplinkoje, kur gali kilti branduolinė, biologinė ar cheminė grėsmė.

Jei partneriai nori prisidėti prie sudėtingiausių NATO vadovaujamų operacijų, jie taip pat privalo sukurti tokias pajėgas, kurios atitiktų šiuos reikalavimus. Planavimo ir peržiūros procesas (PARP) jau seniai yra tokia priemonė, kuri skirta parengti partnerius dalyvauti misijose, suformavus reikiamus, NATO standartus atitinkančius pajėgumus. Šis procesas tapo visiškai panašus į pačios NATO Gynybos planavimo procesą, ir, jei norima, kad partneriai galėtų kuo efektyviau dalyvauti misijose, taip turi būti ir ateityje.

Pats ryškiausias pavyzdys, kaip pastaruoju metu pasikeitė NATO turbūt yra Aljanso įsitraukimas į Afganistano problemas. Aljansas nuo 2003 m. balandžio vadovauja Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (ISAF), siekiančioms padėti įtvirtinti Afganistane taiką ir stabilumą bei garantuoti, kad Afganistanas niekada nebebus teroristų atramos punktu.

Partnerystė turi visą laiką būti derinama pagal besikeičiančius NATO prioritetus.
Veikla Afganistane, nutolusi nuo tradicinio NATO kontūro, aiškiai parodo, kuo Aljansui taip svarbūs partneriai ir kodėl Aljansas turi daugiau dėmesio skirti savo partnerių iš centrinės Azijos poreikiams. Šiuo metu toje misijoje atstovaujama aštuoniems partneriams, dauguma jų yra prisidėję vertingomis specializuotomis pajėgomis, pavyzdžiui, karinės policijos arba išminavimo komandomis. Tokių pajėgumų paprastai trūksta, bet jie yra svarbi suderintos jėgos struktūros dalis, nuo kurios labai daug priklauso operacijos sėkmė.

Centrinės Azijos šalys partnerės padėjo užtikrinti logistinį ISAF pajėgų aprūpinimą, nes įranga, kol ji pasiekė Afganistaną, turėjo būti gabenama per kelių šalių partnerių teritorijas. Partnerystės taikos labui suformuotų santykių pagrindu sąjungininkai sudarė dvišalius susitarimus dėl medžiagų tranzito per šias valstybes bei pajėgų ir atsargų bazių sukūrimo jų teritorijoje.

Atsižvelgiant į Afganistano etninės sudėties įvairovę, keletas Centrinės Azijos partnerių taip pat turi įtakos svarbiems vietiniams veikėjams, kuriuos jie gali panaudoti ISAF tikslams įgyvendinti. Šių įvairių veiksnių dėka Centrinės Azijos valstybės, kažkada laikytos euroatlantinės erdvės periferija, dabar tapo svarbiu Aljanso kaimynu - ir ši išaugusi svarba turi atspindėti Partnerystėje.

Ketvirta, Partnerystė privalo išlikti atvira naujiems nariams. Bosnija ir Hercegovina bei Serbija ir Juodkalnija aiškiai pareiškė norą prisijungti. NATO aiškiai nurodė, kad tai jos galės pasiekti tik jei atitiks nustatytas NATO sąlygas, kurių svarbiausia yra visiškas bendradarbiavimas su Hagoje įsikūrusiu Tarptautiniu tribunolu buvusios Jugoslavijos karo nusikaltimams tirti.

Penkta, Partnerystė turės ir toliau vykdyti savo pradinę funkciją - būti forumu konsultacijoms su partneriais tuo momentu svarbiausiais saugumo klausimais. Partnerystės programoje numatyta įvairiausios visų sąjungininkų ir partnerių susitikimų formos arba, atsižvelgiant į aptariamą klausimą, gali būti susitinkama mažesnėse, bet nenustatytos sudėties grupėse. Turi ir toliau būti išlaikytas šių formų įvairovės patrauklumas ir partneriams, ir sąjungininkams.

Keletas pastarųjų šiais metais įvykusių EAPT ambasadorių susitikimų buvo skirti daugeliui ir sąjungininkams, ir partneriams svarbių klausimų, tarp jų ir dėl įvykių eigos Balkanuose, masinio naudojimo ginklų neplatinimo ir kovos su terorizmu. EAPT taip pat ką tik susitarė įsteigti EAPT Saugumo forumą, kuris kartą per metus aukšto lygio susitikime susirinks aptarti svarbius saugumo klausimus bei tai, kaip NATO ir partneriai geriausiai galėtų juos kartu spręsti.

Aljanso evoliucionuojanti partnerystės politika turėjo milžiniškos svarbos padedant keisti strateginę aplinką euroatlantinėje erdvėje. Skatindama politinį ir karinį sąveikumą, Partnerystė padėjo sukurti tikrą euroatlantinio saugumo kultūrą - stiprų ryžtą dirbti kartu kovojant su esminiais saugumo iššūkiais ir euroatlantinėje tautų bendruomenėje, ir už jos ribų. Toliau augdami kartu, 26 sąjungininkai ir 20 partnerių stiprins savo gebėjimą šiems bendriems iššūkiams priešpastatyti bendrą atsaką. Stambulo Viršūnių susitikimas patvirtins šią tendenciją ir parodys kelią pirmyn.


Robertas Weaveris – NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus Šalių santykių ir politinių reikalų sektoriaus vadovas.
...Į viršų ...

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.