Kai žurnalistai Carlas Bernsteinas ir Bobas Woodwardas tyrė Votergeito skandalą, patarimas, kurį jiems davė liūdnai pagarsėjęs informatorius „Giliagerklis“, buvo paprastas – sekite paskui pinigus.

Jie taip ir padarė – pasirodė, kad tai ir nuvedė juos prie skandalo ištakų. Lygiai taip pat naudinga būtų pasekti šiuo patarimu ir šiandien, kai kalbama apie organizuotą nusikalstamumą ir teroristų grupes. Iš šiame „NATO apžvalgos“ numeryje pateiktų pokalbių su „sekančiaisiais paskui pinigus“, tarp jų ir su žurnalistais tyrėjais, aiškiai matyti, kaip dažnai susiję organizuoto nusikalstamumo ir teroristų grupės – žmonėmis, tikslais, gebėjimais ir veikla.

Taigi vargu ar vis dar tikslu kalbėti apie dvi atskiras grupes. Netgi ir tais atvejais, kai skirtumai atrodo akivaizdūs, viena grupė iš pradžių gali veikti kaip teroristai, o paskui išsivysyti į organizuoto nusikalstamumo darinį.

Tai kelia nerimastingą iššūkį – ką daryti, kad kova su šiomis grupėmis būtų tokia pat sutelkta kaip ir jų veikla. Tačiau nusikalstamumas yra policijos reikalas, o terorizmas – platesnio masto saugumo problema. Bet koks jų atskyrimas šiems nusikaltėliams tik suteiktų daugiau veiksmų laisvės.

Pagaliau visa nusikalstama veikla sueina į pinigus. Kaip į tikslą arba į priemonę tikslui pasiekti.

Kaip tik tai geriausiai patvirtina seną posakį, kad meilė pinigams yra viso blogio šaltinis.

Paulas Kingas